Šedevras su Alu Di Meola

Neseniai mus nudžiugino naujas Lietuvos džiazo grando pianisto Egidijaus Buožio albumas „Labyrinth“, įrašytas su Alu Di Meola (akustinė ir elektrinė gitara), Brianu Brombergu (akustinis ir elektrinis bosas), Xavier Desandre’u Navarre’u (mušamieji, perkusija, balsas), Vytautu Sondeckiu (violončelė) ir Domingo Patricio (fleita). Pats Egidijus čia buvo pianistas, klavišininkas, kompozitorius, aranžuotojas ir grupės vadovas. Albumo pasirodymo proga kalbiname Egidijų Buožį.

Man nepaprastai įdomu, kaip gimė mintis įrašyti kompaktinę plokštelę ne su lietuvių ar kitais gerai pažįstamais muzikantais, kuriuos nesunku prikalbinti, o su pasaulinėmis žvaigždėmis. Ir ne namie, o Vokietijoje, Hamburge, „H.O.M.E. Studios“, pas legendinį prodiuserį Franzą Plasą, kuris įrašinėjo Mariah Carey, „Depeche Mode“ ir kitus. Kaip Tau tai pavyko?

Lietuvoje tokio aukšto lygio garso įrašų studijų neturime. Be to, patogi studijos vieta: Alas Di Meola turi apartamentus Vokietijoje, o Franzas Plasa yra puikus prodiuseris. Kai Di Meolai pasiūliau šį projektą, porą mėnesių jis nesakė nei „taip“, nei „ne“. Bet truputėlį spustelėtas klausimu „tai kaip?“, jis paprašė mano įrašų. Įrašiau keletą fragmentų specialiai jam, nes žinojau, kad didelio muzikinės informacijos kiekio jis tikrai nesiklausys. Įrašiau keletą glaustų kompozicijų fortepijonu solo, kuriose koncentruotai pristačiau savo muzikinę stilistiką, technines galimybes ir pan. Taigi, nusiuntus šiuos, po keletą minučių trunkančius fragmentus ir vieną visą kompoziciją iš mano albumų, atėjo žinia, kad Di Meola sutinka daryti su manimi įrašus. Man asmeniškai tai buvo didelė satisfakcija, patvirtinimas, kad mano daugelio muzikinių metų siekiai buvo prasmingi.

Kiek truko visas albumo gimimo procesas? Kiek žinau, Di Meolos sutikimą gavai 2017 m. gegužės pradžioje ir nuo tada prasidėjo rimta kūryba. Iki tol, matyt, dar nedaug kas buvo parašyta, gal tik pasižymėta juodraščiuose?

Gavęs sutikimą, maždaug nuo birželio pradžios pradėjau nuosekliai rašyti ir tobulinti numatytas kompozicijas, spausdinti natas, daryti mp3 demonstracinius įrašus, kad visi muzikantai ir kiti įrašų dalyviai žinotų, kaip kas turėtų skambėti. Nuolat išryškėdavo kažkokios naujos idėjos, sprendimai, detalės ir galų gale, rodos, lapkričio 23-iąją, pradėjome įrašinėti. Buvo kokios keturios ar penkios įrašų sesijos, trukusios maždaug po savaitę, ir dar maždaug dvi savaites trukęs galutinis suvedimas ir vadinamasis masteringas. Suprantama, tai vyko su pertraukomis tarp sesijų, kartais trukusiomis mėnesį ir ilgiau, kad galėčiau maksimaliai pasirengti kitam etapui.

Man atrodo, kad plokštelė yra labai organiška, gražiai susisieja visos idėjos. Tavo ir Di Meolos muzikinės mintys puikiai dera, labai gražiai santykiauja abiejų melodinės linijos, ritminiai dariniai. Ir vis dėlto neduoda ramybės klausimas, kodėl būtent su šiuo muzikantu norėjai įrašyti savo kompozicijas.

Visų pirma aš esu „meolistas“. Dar 8-ojo dešimtmečio pabaigoje išgirdęs jo grojimą pamilau to meto jo muziką – visa tai, ką grojo su „Return To Forever“. O jo soliniai albumai „Splendido Hotel“ (1980), Electric Rendezvous“ (1982) ir kiti mano buvo išstudijuoti ir tapo labai brangūs. Tai, ką jis groja šiuo metu, galbūt taip giliai nesminga į širdį, tačiau naujausias jo CD „Opus“, kurį turėjau galimybę išklausyti dar nepublikuotą, važiuojant mums kartu automobiliu, yra tikrai puikus.

Jaunystėje gitara man atrodė kažkoks paprastas, tiesiog kompanijos instrumentas, tarnaujantis gerai bendravimo nuotaikai, tinkantis akompanuoti dainoms prie laužo. Bet kai 8-ajame dešimtmetyje išgirdau Di Meolą, patyriau šoką. Tada supratau, koks tai instrumentas, kiek jis turi dramatizmo, išraiškos galimybių, kaip jį galima valdyti ir kokį rezultatą pasiekti. Jeigu man tada kas nors būtų pasakęs, kad aš su Alu Di Meola įrašysiu albumą, – vargu ar būčiau patikėjęs...

Esi gerai išstudijavęs daugumą Di Meolos albumų, žinai jo atliekamos muzikos spektrą nuo klasikos iki fussion. Ir pats turi klasikinio pianisto išsilavinimą. Taigi gali būti, kad dėl šios priežasties paskutinėje kompozicijoje „Gavotte“ violončele griežia puikus, gerai žinomas klasikinės muzikos atlikėjas Vytautas Sondeckis. Kaip prisijungė ir kiti atlikėjai?

Taip, su Vytautu mane sieja, drįstu pasakyti, ilgametė draugystė ir labai prasmingas bendradarbiavimas. Tai jau antras mano albumas, kuriame grojame kartu. Prieš tai buvo mano kompaktinė plokštelė „Pictures“, kurią Vytautas labai prasmingai papuošė savo neeiliniu talentu. Tai nuostabus žmogus ir aukščiausio lygio muzikas. Labai norėjau, kad jis dalyvautų įrašant ir šį albumą, todėl šią kompoziciją parašiau specialiai.

Dėl kitų atlikėjų teko gerokai pamąstyti, pasverti. Siekiau, kad albumas nebūtų muzikiniu požiūriu vienspalvis. Kai svarsčiau dėl bosininko, turėjau dvi kandidatūras – Nathano Easto ir Briano Brombergo. Norėjosi, kad muzikas būtų lankstus ir stilistiškai artimas tiek man, tiek Di Meolai. Eastas negalėjo dalyvauti, o Brombergas į kvietimą atsiliepė. Tarp mūsų užsimezgė labai kūrybiškas ir nuoširdus ryšys. Ką jis įrašė, iš principo man viskas tiko. Šio atlikėjo diskografiją seku ir juo žaviuosi jau bemaž gerą dešimtmetį, todėl puikiai žinau jo braižą, galimybes bei stilistiką. O paskui paaiškėjo, kad ir mudviejų gimtadieniai tą pačią dieną! Miela ir simboliška.

Dėl būgnininko irgi teko pasukti galvą. Taip pat turėjau porą variantų – Dave’o Wecklo arba Xavier Desandre’o Navarre’o. Deja, Dave’o koncertinio turo laikas sutapo su mano įrašais (tuo metu jis koncertavo Vilniuje, regis, su Mike’u Sternu). Tad ir vėl viskas išsisprendė savaime. Iš dalies net apsidžiaugiau, nes Xavier braižas kitoks, jis įrašams suteikia kitoniškumo.

Pridėsiu nuo savęs, kad klausantis albumo man labai patiko būgnininko artikuliacija, garso vedimas, garso kultūra, ritmo pateikimas, prancūziška elegancija, nuspalvinanti albumą naujais ritminiais ir melodiniais deriniais, atspalviais. Beje, įdomu tai, kad albume kiekvienas pagrindinis muzikantas groja dviem instrumentais: Xavier būgnais ir perkusija, Egidijus akustiniu fortepijonu ir klavišiniais instrumentais, Brombergas akustiniu kontrabosu ir bosine gitara, o Di Meola akustine ir elektrine gitaromis, nors pastaruoju metu jis daugiausia groja tik akustine gitara. Nepaminėjome vieną kompoziciją įgrojusio ispano fleitininko Domingo Patricio, ilgą laiką grojusio žymiojo Paco De Lucios komandoje.

Taip, jis man padėjo suprasti ir pajusti, kas yra ispaniškas temperamentas.

Bet Tu pats šiam albumui nebuvai numatęs fleitininko?

Ne, nebuvau. Tai prodiuserio Franzo Plasos idėja. Jis labai taktiškai paklausė, ar nenorėčiau kompozicijoje pridėti fleitos, nes šiuo metu Hamburge vieši Paco De Lucios fleitininkas. Grįžęs į Vilnių pabandžiau kompoziciją paimprovizuoti fleitos tembru, ir man viskas organiškai tiko. Lotynų muzikoje fleita yra labai paplitęs instrumentas. Sukūriau keletą fleitos partijos versijų ir įrašėme.

***

Šiuo metu pasirodė ir Egidijaus Buožio dviguba vinilinė plokštelė, įrašyta aptarto albumo pagrindu. Tačiau CD medžiagos užteko tik trims vinilo plokštelių pusėms, tad specialiai buvo įgrota dar viena solinė Buožio kompozicija, kurios CD nėra (įdomu tai, kad vinilo plokštelėse paprastai telpa mažiau kompozicijų nei CD, o čia – atvirkščiai). Kompozicija tarsi apibendrina tai, kas buvo įgrota su grupe.

Prieš gerą mėnesį buvo numatytas albumo pristatymas Vilniuje, tačiau dėl šio projekto pagrindinio rėmėjo Sauliaus Karoso mirties jis neįvyko. Vokietijoje pristatymas numatytas balandžio 12 d. toje pačioje „H.O.M.E.“ įrašų studijoje. Už šį albumą autorius dėkoja visiems, kurie jį lydėjo gyvenimo ir kūrybos keliu, ir labai džiaugiasi šiuo darbu, kaip ryškiausia savo kūrybos kulminacija. Šį Buožio albumą vertinu kaip itin solidų, profesionalų, gerai apgalvotą darbą, įeisiantį į Lietuvos džiazo muzikos istoriją.

Kalbino ir parengė Algirdas Klova