33-iasis džiazo festivalis „Vilnius Jazz 2020“ vyko ne itin geru laiku. Įvairūs neaiškumai dėl viruso valdymo priemonių, žmonių baimė, ribojimai – visa tai tikrai nepadėjo renginiui. Tačiau įrodė festivalio populiarumą, nes, nepaisant nieko, žmonių vis dėlto susirinko (gal ir ne per daugiausiai). Festivalio vadovas Antanas Gustys, manau, puikiai išsprendė minėtas kliūtis, festivalį pavadindamas „Homemade“ („namų gamybos“) ir pakviesdamas į jį geriausius Lietuvos naujojo džiazo atstovus su naujais projektais. Taigi, spalio 15-ąją renginys prasidėjo.

Ar dar vis į birbynę žiūrime kaip į lietuvių liaudies instrumentą, tinkamą atlikti tik lietuvių liaudies muziką ir jos aranžuotes? Ar užkietėję „autentiškumo“ šalininkai vis dar gali prieštarauti, kad palyginti neseniai sukonstruotu bei patobulintu lietuviškuoju instrumentu negalima atlikti klasikinės ar net šiuolaikinės muzikos? Gal teko lyginti nepilną šimtmetį gyvuojančios birbynės tembrą su senaisiais Vakarų Europos instrumentais, tokiais kaip baroko obojus ar šalamaja? Juk šių instrumentų garso spalvingumas yra neįtikėtinai panašus į birbynės, nors pastaroji išlaikė ir išlaiko savo tembrinį unikalumą. Šie klausimai dar niekada nebuvo tokie svarbūs kaip dabar, kai atsiranda (o peržvelgus birbyne įvairialypę muziką grojančių solo atlikėjų plejadą – ir buvo!) vis daugiau grojančių birbyne ir, nepabijokime šio žodžio, vertinusių jos tembrą kaip unikumą, muzikantų. Pranciškus Budrius, Antanas Smolskus (1951–2003), Pranas Tamošaitis (1931–2007), Romualdas Apanavičius, Vytautas Tetenskas, Kastytis Mikiška, Darius Klišys, Egidijus Ališauskas, Vytautas Kiminius, netgi amerikietė Carol Robinson garsina šį lietuvišką instrumentą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Šiemet piktasis virusas įnešė į renginius daugybę korektūrų. Iš pradžių jie buvo visai draudžiami, vėliau leisti, bet ribojant klausytojų kiekį, kuris ir dabar dar ribotas, tik prisidėjo ir kaukių nešiojimo būtinybė renginiuose, net ir lauke. Buvo keista matyti, kaip organizatoriai priversti bėgioti ir drausminti klausytojus, kad šie net valgydami sėdėtų su kaukėmis. Gerai, kad dar scenoje jos neprivalomos, bet ką čia žinai?

Pamažu kasdienėje užmarštyje palikdami kelis mėnesius kamavusias negandas, nekantriai žvalgomės išsiilgtų kultūrinių įspūdžių. Susibūrimai galerijose, teatruose ar koncertų salėse dabar tapo kaip niekad vertingi. Viena tokių patirčių – liepos 5 d. vykęs kompozitoriaus, etnomuzikologo, multiinstrumentininko Algirdo Klovos naujausio albumo „Versmės tėkmė“ pristatymo koncertas (garsininkas Giedrius Kepežėnas) Paliesiaus dvare.

Šiemet, kaip žinome, tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ oficialiai neįvyko, svečiai iš užsienio neatvyko, tačiau keli neoficialūs ir beveik neskelbti renginiai nuskambėjo gyvai ir internetu. Nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus instrumentinio folkloro specialisto Arūno Lunio suburti penkių geriausių Vilniaus instrumentinių grupių „Duja“, „Vydraga“ „Ratilai“, „Griežikai“ ir „Nalšia“ muzikantai gegužės 30 d. 12 val. pagerbė šiais metais neįvykusį tarptautinį folkloro festivalį, kuriame paskutinį gegužės šeštadienį būdavo tradicinių kapelų ir pavienių muzikantų koncertas „Grajik, muzikėla!“. Dabar koncertui teskirta 20 minučių, o po to iš prie fontano įtaisytų garsiakalbių ėmė sklisti „tikroji“ muzika: „Laiko nesustabdyt“, „Ūdrio daina“ ir kiti populiarūs įrašai. Nors kapelų muzikantai pasirodymą pradėjo tiksliai kaip numatyta, pagroti spėjo tik po polkelę ir valsiuką. Visų grupių bendrai atliekamą valsą teko groti jau triukšme. Nežinau, kas dėl to kaltas, na ir ne laikas kaltų ieškoti, jau nieko nebepakeisi.

Penktadienį, gegužės 29 d., Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos balkone vėl įvyko mikrokoncertas. Filharmonijos ir asmeninių atlikėjų iniciatyvų inspiruojama toliau tęsiasi socialinė-muzikinė koncertų iš balkono akcija. Karantinas lyg ir į pabaigą, o filharmonijos durys kol kas dar neatviros, tad tokios akcijos labai reikalingos gyvos muzikos išsiilgusiai publikai. Tą popietę centriniame pastato balkonėlyje solo griežė pasaulinio garso smuikininkas, Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas Sergejus Krylovas.

Valstybinis Vilniaus kvartetas gegužės 8-ąją Nacionalinės filharmonijos balkone surengė neįprastą akciją, skirtą Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-mečiui ir Beethoveno metams. Žinoma, mažasis koncertas turėjo ir dar vieną, visiems žinomą kontekstą. Akcijos sumanytoja, kvarteto pirmoji smuikininkė Dalia Kuznecovaitė taip paaiškino idėją: „Ištverti šį visiems sunkų karantino laiką man padėjo smuikas ir muzika, nusprendžiau pasidalyti su visais, išsiilgusiais gyvų koncertų ar jų transliacijų.

Šiemet Vilniaus knygų mugėje (vasario 20–23 d.) Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA jau šeštą kartą surengta Muzikos salė sujungė gausybę įvairiausių žanrų Lietuvos muzikantų. Ir ko tik čia nebuvo: blaškėsi popmuzikos atlikėjai, siautėjo jaunimėlis, oriai vaikštinėjo džiazo muzikantai, diskutavo klasikai, pagarbiai šmėžavo alternatyvininkai. Skambėjo devynios galybės muzikos. Ir nors spaudoje bei AGATA puslapiuose minėtos tik dešimt Muzikos salėje pristatytų premjerų, iš tikrųjų jų buvo kur kas daugiau. Kai kurios jų net nepateko į sąrašus. Štai ir šių eilučių autorius „Muzikos zonos“ stende pristatė naujausią savo solo albumą „Versmės tėkmė“, kuriame savo muziką groju visiškai vienas, o elektroniniais efektais man padeda garsus muzikas Philas Vonas.

Paliesiaus dvare – patraukliausioje 2019-ųjų Europos sveikatos turizmo vietovėje Lietuvoje, dar pažymėtoje ir „Travel Review Awards 2020“ – Šv. Valentino, arba Meilės, dienos proga buvo suorganizuotas populiariosios muzikos dainų atlikėjos iš Lenkijos Violos Brzezińskos koncertas. Lietuvoje ji jau ketvirtą kartą. Ši dainininkė mums brangi tuo, kad yra paskutinio Paliesiaus dvarininko Raimundo Brzezynskio palikuonė.

Pirmą kartą Gidoną Kremerį išgirdau, kai man dar nebuvo nė dvidešimties. Juodu su Tatjana Grindenko koncertavo Kauno filharmonijoje dar būdami konservatorijos aspirantai. Jau tada jų muzikavimas man paliko didžiulį įspūdį. Vėliau sekiau šio muziko kūrybos kelią, pirkdavau jo įrašus, daug klausiausi jo atliekamos muzikos. Svajojau vėl jį išgirsti gyvai. Ir štai sužinojau, kad gruodžio 15-ąją G. Kremeris grieš Mieczysławo Weinbergo kūrinius Paliesiaus dvare. Po koncerto man netgi pavyko pabendrauti su maestro ir gauti jo autografą.