Būta visko

Įvairiausios muzikos festivalių kasmet daugėja, tačiau yra daug ir tokių, kurie gyvuoja jau ilgus metus. Vienas jų – „Visagino Country“, gimęs 1991 m., pučo Maskvoje dienomis, Visagino stadione. Pradžia buvo itin sunki, vėliau viskas kaip ir stojo į vėžes, kelerius metus kito vyksmo vieta, kuri, manau, nėra ideali ir šiandien. Gaila, kad stadiono vadovai neįsileidžia festivalio į gimtinę. Matyt, reikia aiškiau jiems išaiškinti, kad, turint gerą renginį, negalima jo išgyvendinti.

Atsimenu, kai prie šio festivalio dirbau 1995 ir 1997 m., pasiūliau ir atvežiau daug puikių atlikėjų, pagrojau daugybę koncertų su įvairiausiomis grupėmis. Daug kas pasikeitė, tačiau iki šiol dar neteko matyti, kad festivalis neturėtų jokios atributikos (programėlių, lankstinukų, marškinėlių, ženkliukų), kad po aikštę lakstytų kažkokie prie vesterno kultūros nederantys piratai ir būtų tiek daug prastų, su kantri muzika nesusijusių muzikantų, o linijinių šokių šokėjų pasirodymuose beveik neskambėtų kantri stiliaus muzika. Mugėje – vieni blizgučiai ir niekučiai, nieko bendro neturintys su vesternu, galbūt dėl to ji ir neturėjo pasisekimo. Gerai, kad „Kantri viltis“ didžiojoje scenoje pavyko suglausti į vieną dieną iš dviejų, bet vis tiek manau, kad šiam renginiui čia ne vieta. Šis projektas man iki šiol kelia abejones, jame seniai nebėra nei vilčių, nei kantri. Vaikai prastokai dainuoja viską, ką tik liepia jų mokytojai (tik ne kantri). O pagirti norėčiau JAV ambasadą, festivalyje pateikusią filmus, dariusią gražias nuotraukas, parėmusią gerų atlikėjų atvykimą ir patį festivalį. Tai padeda plėtoti bei populiarinti šį žanrą ir jo aplinką.

Dabar apie muziką. Labiausiai patiko grupės, kurios grojo tikrą kantri, tai, kas iš tikrųjų yra gilu ir prasminga. Pirmiausia paminėčiau tarptautinį trio „The Interstate Express“ (Australija, Didžioji Britanija, JAV). Australietis Jakas Latimeris (smuikas ir vokalas), britas Joe Buirskis (gitara ir vokalas) bei amerikietis Craigas Judelmanas (bandža ir vokalas) kelionėje po JAV subūrė grupę ir ėmė groti tikrą old time country music, tikrąsias žanro šaknis. Jie labai mėgsta senovines dainas ir istorijas, todėl groja ir dainuoja ankstyvąją amerikietišką kantri, jungdami ją su senąja airiška, škotiška muzika, neužmiršdami ir naujovių. Atrodo, kad kai kurios melodijos yra jų pačių kurtos. Jie puikiai įrodo, kad su tokiais paprastais instrumentais kaip bandža, smuikas ir gitara galima pagroti gana sudėtingą ir įdomią muziką, o trimis balsais puikiai dainuoti balades ir kitas dainas.

J. Texas ir Frankas Borgaardas Jensenas iš Danijos groja taip pat old time stiliaus muziką, tačiau ją sukūrė patys, net kai kurie standartai yra puikiai (kartais neatpažįstamai) perdirbti. J. Texas gimė JAV, augo Danijoje, bet sakėsi dažnai grįžtantis į gimtinę, kurios folk ir country muziką puikiai jungia su daniškąja. Taigi, jo muzika panaši į amerikietišką old time, tačiau turi nemažai Danijos folkloro elementų. J. Texas yra pelnęs daug įvairiausių apdovanojimų kaip kūrėjas ir kaip muzikantas. Dažniausiai jis groja su Jensenu, puikiu bosinės gitaros meistru. Tai unikali muzika, kuri buvo pademonstruota ir Vilniuje, bare „Country Heroes“. Buvo puikus koncertas rinktinei publikai. Labai atidžiai jų klausėsi mūsų kantri didvyriai Justas Jasenka, Aleksandras Belkinas, Julija Ritčik ir daug šios muzikos gerbėjų, kiek tik tilpo. Tačiau aiškumo dėlei turiu pasakyti, kad gyvas koncertas ir CD įrašas smarkiai skiriasi. Beje, negaliu nepacituoti Virgio Stakėno žodžių: „J. Texas yra vienas iš penkių per visus festivalio metus ryškiausių žvaigždžių, nors pagal jo išvaizdą ir elgesį to niekada nepasakysi. Bet tas Muzikantas, Artistas turi tiek gelmės, tiek kantri muzikos šaknų, kad turime būti dėkingi jo užimtumo kalendoriui, dangui ir Elenai Čekienei, kad turėjome laimę išgirsti, kaip skamba tikroji muzika.“

O kaipgi pats Virgis Stakėnas? Buvome įpratę girdėti jį vieną, o šiame festivalyje jam talkino puikūs, profesionalūs muzikantai: Vygantas Banys (boso gitara, elektrinė gitara, smuikas, pritariantis vokalas), Arijus Ivaškevičius (klavišiniai, akordeonas, pritariantis vokalas), Robertas Gasiūnas (kachonas, perkusiniai instrumentai, pritariantis vokalas). Man šis projektas atrodė brandžiausias ir įdomiausias šio muzikanto kūrybinis darbas per visus Visagino festivalius.

Jessica Lynn (JAV), pristatyta kaip pagrindinė festivalio žvaigždė, visiškai pateisino lūkesčius, nors ji dainuoja kiek kitokią muziką, nei aš mėgstu. Bet tai, kas vyko, buvo tikrai labai gerai: gražus Jessicos balsas, judėjimas scenoje, ritminga, žvali muzika, puikiai dirbanti komanda. Na, o bendras skambėjimas kartais net priminė ankstyvuosius Shanios Twain koncertus. Grupėje dalyvauja kone visa šeima – mama, tėtis, brolis, sesuo (ji, tiesa, neatvyko). Gaila, kad slide gitara nebuvo gerai įgarsinta, o muzikantas, atrodo, puikus.

Nustebino ir nudžiugino Romo Trijonio „Svirplys“. Puikiai dainuojančios ir tuo pat metu gražiai šokančios merginos daro ir šou, ir gerą muziką. Jeigu ir dainavo lietuviškai, tai dažniausiai specialiai parašytas lietuvių autorių dainas. Priešingai nei „Dinozaurai“, kurie dėjo lietuviškus banalokus tekstus ant standartinių melodijų. Nors viena kita „Svirplio“ daina buvo ir tokia. Būtų gerai, jei šalia tų gražiai dainuojančių merginų stovėtų ir grotų gyvi muzikantai. O kadaise taip ansamblyje buvo. Vis dėlto fonograma tokiame festivalyje jau galėtų būti išgyvendinta.

Negaliu nepaminėti unikalios rusų folkroko ir kantri muzikos atlikėjos Marinos Kapuro ir grupės „Yabloko 20“. Skambėjo ir tikra kantri muzika anglų kalba, ir rusų liaudies dainos, ir naujausi Jurijaus Berendiukovo kūriniai. Buvo labai miela visa tai girdėti.

Labai patiko, tiesa, vėlokai pasirodžiusi ispanų grupė „Allwoods“. Puikūs muzikantai, grojantys gerą muziką. Scenoje pirmą kartą ši grupė pasirodė neseniai, 2017 m., po metų išleido pirmą albumą „Birth“. Tais pačiais metais grupė buvo nominuota „Hall of Fame“ amerikietiškos muzikos kategorijoje.

Gaila, kad stipraus balso prancūzė Gaëlle Buswell ilgokai dainavo kietoką roką, su kantri neturintį nieko bendro, nors ji pati to ir neneigė. Tai yra unikali atlikėja, didelė roko gerbėja, bet vis dėlto festivalis skirtas kantri muzikai. Aleksandras Belkinas su „The Road Band“ dainavo savo kūrybos dainas, turinčias kantri kvapo. Na, ir visiškai nesupratau šiaip jau gan stiprios švedų grupės „Sentimental Falls“, save vadinančios kantri muzikos grupe: kam čia tas popsas buvo reikalingas?

Palinkėsiu festivaliui nenutolti nuo tikrosios kantri muzikos, išlaikyti gerą vardą ir grįžti į stadioną.