7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Vilnius Jazz“ nenustoja džiuginti

Įspūdžiai iš festivalio

Algirdas Klova
Nr. 34 (1313), 2019-10-25
Muzika
Roscoy Mitchell („The Art ensemble of Chicago“, JAV). D. Klovienės nuotr.
Roscoy Mitchell („The Art ensemble of Chicago“, JAV). D. Klovienės nuotr.

Jau nebe pirmi metai festivalyje „Vilnius Jazz“ išgirstame legendinio avangardisto Johno Zorno muziką, tiesa, ne jo paties atliekamą. Tiesiog rinktiniai muzikantai interpretuoja šio novatoriaus, kompozitoriaus, saksofonininko, leidėjo grandiozinio ciklo „Masada“ dalis. Ciklą Zornas rašė dvidešimt penkerius metus. Jį sudaro trys knygos. Pernai festivalyje Zorno pjesės iš antrosios „Masada“ knygos „The Book of Angels“ skambėjo atliekamos Briano Marsellos trio, o dabar paskutinės ciklo dalies „The Book Beriah“ pjeses interpretavo autoriaus bendražygiai – Niujorke gyvenanti argentiniečių vokalistė, dainų kūrėja ir prodiuserė Sofia Rei bei ilgametis jos scenos partneris prancūzų multiinstrumentininkas ir kompozitorius JC Maillard’as. Duetas neseniai išleido šiuos kūrinius albume „Keter“. Sofia jų įrašė aštuonis, pritariant Maillard’ui aštuoniastygiu elektroakustiniu „saz bosu“. Apie sazą apskritai būtų galima daug kalbėti. Sazas, arba baglama, yra Vidurio Rytų tradicinis styginis instrumentas, taip pat paplitęs Balkanuose, Graikijoje, Vidurinėje Azijoje. Baglama yra pats populiariausias tradicinis styginis instrumentas Turkijoje, tačiau šiuo atveju kalbame ne apie tradicinį muzikos instrumentą. Šį unikalų „saz bosą“ JC Maillard’o užsakymu pagamino prancūzas Luthier Hervé Prudentas, savo dirbinyje suderinęs turkiško sazo, graikiško buzukio ir elektrinės gitaros savybes, senąjį paveldą ir modernumą. Instrumentas puikiai išryškina mistinį kompozicijų pradą, yra tobulas balso partneris. Kaip pasakojo pats muzikas, jam seniai norėjosi turėti visą orkestrą savo rankose, ir šis instrumentas tam idealiai tinka. Šis Maillard’o instrumentas buvo pirmasis „sazo bosas“ pasaulyje, tačiau dabar jų yra apie keturiasdešimt. Kompozitorius, gitaristas, pianistas Jeanas-Christophe’as (JC) Maillard’as yra kilęs iš Gvadelupės salos Karibuose. Kad jis gali puikiai valdyti egzotišką „saz boso“ instrumentą, pajutome ir mes. Tokio virtuoziškumo galėtų pavydėti bet kuris muzikantas. Albumas „Keter“, kuris dar nebuvo parduodamas Europoje, atkeliavo ir į Vilnių. Šis koncertas tapo pirmuoju unikaliojo instrumento galimybių įrodymu, tad „Vilnius Jazz“ publika turėjo išties retą progą įvertinti jį gyvos muzikos koncerte.

 

Vokalistės, muzikos kūrėjos, prodiuserės ir pedagogės Sofios Rei darbštumas, talentas ir balso lankstumas, unikalumas ir nepriekaištingas jo valdymas padėjo jai perprasti daugybę muzikos stilių, tradicijų ir visuose juose išlikti savitai. Pagyrų jai negaili žurnalistai ir muzikos kritikai. Jos balsas kartais suskamba čaižiai lyg laukinio paukščio ar žvėries, kartais lyg pasakotojas skelbtų istoriją, o kartais – taip romantiškai, kad net kiek primena liaudies dainą ar kokį bardų žanrą. Pati solistė save yra pavadinusi „varle iš keistos balos“, „šokinėjimo instinkto“ nuvesta nuo klasikinio dainavimo ir Argentinos folkloro į Buenos Airių pankroko naktis ir prestižiškiausias JAV džiazo scenas bei pasaulio festivalius. Ji tebesidomi Peru, Kolumbijos, Venesuelos, Argentinos liaudies muzika, bet kartu ieško naujų vokalinės kūrybos raiškos būdų, savo pasirodymuose naudodama vis daugiau elektronikos.

 

Šių dviejų menininkų atliktą muziką būtų sunku įvardyti kaip kažkokį vieną aiškų žanrą, tačiau labiausiai mano ausis jautė world muzikos skambesius.

 

Prieš prasidedant antrai koncerto daliai, buvo įteiktas tradicinis festivalio apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“. Šiemet jis atiteko saksofonininkui Simonui Šipavičiui, kurį netrukus išgirdome scenoje. Tiesą sakant, tai buvo lengvas krestelėjimas visiems klausytojams, nes muzika pasirodė šiek tiek šokiruojanti. Išvydome jungtinį dviejų drąsių alternatyvios muzikos grupių – Roterdamo „Tommy Moustache“ ir Vilniaus „Sheep Got Waxed“ – kolektyvą, susibūrusį po pažinties 2017 m. Danijos džiazo festivalyje „12 points“ ir pavadintą „Tommy Got Waxed“. Tuomet išgirdę giminingas sielas, muzikantai panoro suvienyti jėgas, sustiprinti savo ekscentriškos, nenuspėjamos muzikos sprogstamąjį užtaisą dvigubai, surėmus pečius dviem saksofonininkams – Jasperui van Damme’ui ir Simonui Šipavičiui, kuris valdė dar ir elektroninius instrumentus; dviem gitaristams – Jornui ten Hoopenui ir Pauliui Vaškui bei bosine gitara grojančiam Basui Kloostermanui; dviem būgnininkams – Markui van Kersbergenui ir Adui Gecevičiui, kuris dar valdė ir elektroniką. Pasitelktas išties įspūdingas elektronikos arsenalas.

 

Man labiausiai patiko muzikantų noras gan tvarkingai sukonstruoti ar net įrėminti kompozicijas. Negirdėjau kažkokių labai aiškių technikos niuansų ar ypač virtuoziškų epizodų, tačiau muzika atrodė gražiai sutvarkyta, nors vietomis ir gana agresyvi, sarkastiška, net ciniška. Šis tarptautinis kolektyvas jau prisistatė Roterdame, o dabar naujojo albumo kompozicijomis drebino „Vilnius Jazz“ sceną. Pasak šio projekto dalyvių, dviejų grupių tarpusavio trauką lėmė panašus jų požiūris į muziką ir eksperimentų pomėgis. Vilniečių grupės muzikantams taip pat patiko „Tommy Moustache“ humoro jausmas, nuotaikingi scenos šou. Savotiška buvo jų apranga – visi muzikai atrodė kaip klonai.

 

Kitą dieną (spalio 17 d.) pasirodė prancūzų džiazo pažibų trijulė – saksofonininkas Manuelis Hermia, violončelės virtuozas Valentinas Ceccaldi ir būgnininkas Sylvainas Darrifourcqas, – nepripažįstanti jokių sienų muzikoje, besisemianti įkvėpimo įvairiose kultūrose ir muzikos stiliuose, grojanti bekompromisį, bet visiems suprantamą džiazą. Galėjo atrodyti, kad grupės sudėtis (saksofonas, violončelė, mušamieji) yra gera paraiška kurti ekstremalių kontrastų muziką, tačiau to negana – kiekvienas muzikantas buvo labai savitas, originalus ir ieškojo nepakartojamo savęs.

 

Ne šiaip sau užsiminiau apie originalią muzikantų raišką. Tokio ypatingo perkusininko kaip būgnininkas, improvizuotojas ir kompozitorius Darrifourcqas turbūt nesu regėjęs ir girdėjęs. Jis studijavo klasikinę perkusiją, bet vėliau persėdo prie būgnų ir ėmė groti roką, džiazą bei improvizacinę muziką, išsiugdė savitą braižą ir tapo labai paklausiu muzikantu. Savos muzikinės kalbos paieškos jį suvedė su choreografais, šokėjais, videomenininkais ir scenografais. Daugiau kaip dešimt metų jis buvo saksofonininko Émile’o Parisieno kvarteto būgnininkas, 2009-aisiais su šiuo ansambliu pelnė „Victoire du Jazz“ apdovanojimą. Dabar dirba su daugybe muzikantų, savo muzikoje naudoja gausybę visokių, atrodytų, triukšminių instrumentų, kuriuos išradingai sukomponuoja ir išgauna ypatingus, negirdėtus garsus, idealiai prisitaikančius tinkamiausiose visų kompozicijų vietose.

 

Kitas šio trio narys – violončelininkas Valentinas Ceccaldi – taip pat yra suformavęs savo individualų braižą nuo eksperimentinio džiazo iki klasikos kūrinių atlikimo. Jis įkūręs ir savo trio bei daugiau grupių, grojo Dominique’o Pifarely septete, Luiso Lopeso „Guillotine“ bei daugelyje kitų kolektyvų. Jo muzikinė artikuliacija taip pat ypatinga – nuo klasikinio grojimo iki keisčiausių garsų, išgaunamų preparuojant violončelę.

 

Trečiasis grupės narys – saksofonininkas, improvizuotojas, kompozitorius Manuelis Hermia – puikiai pažįsta ir džiazo, ir world music stichijas. Dar studijuodamas saksofoną ir džiazą konservatorijoje jis ėmė muzikuoti indiška fleita bansure, domėtis indų ir arabų muzika ir netgi pabandė sujungti kūryboje džiazą ir indų ragas, taip sukurdamas savitą melodinę-harmoninę „rajazz“ sistemą (arba ragadžiazą). Jis ir dabar groja etnofussion grupėje „Slang“, solo bansure, taip pat dirba su įvairių Afrikos valstybių, Indijos, Kinijos, Turkijos atlikėjais. Mūsų girdėtame trio jis atrodė kiek kukliau arba aš jį tiesiog mažiau pastebėjau.

 

Ir pagaliau tai, ko visi šią dieną turbūt laukėme labiausiai – „The Art Ensemble of Chicago“ – su dviem iki šiol grojančiais pirmosios sudėties nariais: kolektyvo įkūrėjais saksofonininku Roscoe Mitchellu ir perkusininku Donu Moye, grojančiu kongais, būgnais ir perkusiniais instrumentais. Beje, šis koncertas buvo skirtas grupės penkiasdešimtmečiui. Iš tiesų, buvo sunku įsivaizduoti, kad ir mes kada nors išgirsime šį unikalų (nors ilgainiui gana smarkiai pasikeitusį) kolektyvą, avangardinio džiazo ambasadorių, pakeitusį moderniosios muzikos garsovaizdį, padariusį įtaką ne vienai muzikantų kartai visame pasaulyje.

 

„The Art Ensemble of Chicago“ vadinamas įtakingiausia 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių avangardinio džiazo grupe. Daug kam ji anuomet buvo geriausia džiazo grupė pasaulyje, manau, būtų ir dabar tokia, jei ne žmogaus laikinumas. Jos įkūrėjai – penki tuomet jauni juodaodžiai muzikantai: Roscoe Mitchellas, Lesteris Bowie, Josephas Jarmanas, Malachi Favorsas ir Famoudou Don Moye. Jų jėga, manau, buvo meilė Juodojo žemyno muzikai, tai kadaise net suformavo savotišką grupės moto: „Didi juodoji muzika – senovė ateičiai“ (angl. „Great Black Music – Ancient to the Future“). Tai jautėsi ir šiame koncerte, ypač kai abu perkusininkai Dudu Kouaté ir Don Moye ėmė groti senaisiais Afrikos instrumentais ir improvizuoti kažkokių senovės dainų motyvais.

 

Legendinis saksofonininkas Mitchellas 1993-iaisiais jau viešėjo „Vilnius Jazz“ su savo kvartetu ir, kaip pats sakė, puikiai prisimena šį festivalį. Būdamas nepaprastai disciplinuotas ir intelektualus, jis visada žavi muzikavimo aistra, ar grotų švelniai, ar garsiai, lėtai ar greitai, seną ar naują muziką. Buvau sužavėtas, galėdamas persimesti su juo keliais sakiniais po koncerto. Kitas pirmosios sudėties ansamblio narys Don Moye grojo su daugybe džiazo korifėjų, bet yra geriausiai žinomas kaip „The Art Ensemble of Chicago“ būgnininkas, suteikęs šiai legendinei grupei ritminį polėkį. Iš kitų savo kartos džiazo būgnininkų Moye išsiskiria daugybės Afrikos ir Karibų perkusinių instrumentų bei ritminių technikų įvaldymu. Tai puikiai galėjai pajausti koncerte. Labai gerai jaučiamas ir matomas buvo trimitininkas Hugh Raginas, labiausiai žinomas kaip saksofonininko Davido Murray’aus (kurį festivalio pabaigoje taip pat išgirdome) ansamblių narys.

 

Greta šių trijų, galima sakyti, senbuvių, yra keli jaunesni muzikai. Violončelininkė ir kompozitorė, viena originaliausių ir lanksčiausių Čikagos džiazo ir improvizacinės muzikos bendruomenės nariųTomeka Reid. Jos muzikinė karjera įsibėgėjo studijuojant DePaulo universitete Čikagoje. Ji anksčiau priklausė legendinio saksofonininko Anthony Braxtono ansamblių branduoliui. Pianistas, kompozitorius, teatralas Brettas Carsonas, beje, bene vienintelis baltasis, man pasirodė labai įdomus, nepriklausomas muzikas. Jis reiškiasi ne tik improvizacinės kūrybos ir džiazo, bet taip pat naujosios muzikos, roko kontekstuose. Jis koncertavo ir įrašinėjo muziką su daugeliu scenos įžymybių. Perkusininkas Kouaté gimė Senegale, šiuo metu gyvena Bergame, Italijoje, kur daug metų dėsto afrikietišką perkusiją bei tradicinių Afrikos instrumentų istoriją. Jis groja įvairiose grupėse, dalyvauja teatriniuose projektuose.

 

Na, ir du kontrabosininkai: kompozitorė ir aranžuotoja Silvia Bolognesi savo instrumentą studijavo Sienos institute Italijoje, dabar dėsto kontrabosą ir ansamblį Sienos džiazo akademijoje, rengia meistriškumo kursus. Ji pati yra pelniusi ne vieną prizą kaip kontraboso talentas, vadovauja savo įrašų kompanijai „Fonterossa Records“. Antrasis kontrabosininkas man pasirodė įdomesnis. Tai kompozitorius, grupių lyderis Junius Paulas, gimęs ir užaugęs Čikagoje, ten baigęs universitetą, tad augte suaugęs su Čikagos muzikos scena. Šiuo metu jis baigia rengti savo kvarteto debiutinį albumą.

 

Spalio 18-osios vakaras pateikė susitikimą net su dviem aukščiausios klasės džiazo pianistais – Viačeslavu Ganelinu ir Alexanderiu von Schlippenbachu bei kompanijomis, su kuriomis jie grojo. Pirmieji pasirodė ilgamečiai scenos partneriai, pirmą kartą Lietuvoje prisistatę kaip kvartetas: Ganelinas ir Arkadijus Gotesmanas su dviem saksofonininkais Denissu Pashkevichiumi (Latvija) ir mums gerai žinomu Petru Vyšniausku. Pashkevichius yra vienas žymiausių Latvijos džiazo muzikantų – ne tik saksofonininkas, fleitininkas, kompozitorius, bet ir muzikos renginių bei televizijos šou prodiuseris, leidėjas, švietėjiškų projektų organizatorius, džiazo klubų steigėjas. Vyšniauskas yra vienas Lietuvos profesionaliosios saksofono mokyklos pradininkų ir pagrindėjų bei labiausiai tituluotų šalies džiazo kūrėjų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) aukso medalio ir kitų premijų laureatas. Jis groja ne tik džiazą, bet ir akademinę muziką. Jo diskografijoje puikuojasi daugiau kaip 60 albumų. Nors šių muzikų braižas labai skirtingas, gražiai skambėjo abu saksofonai, subtiliai mušamaisiais ir perkusija „žaidė“ Gotesmanas, kuris yra vienas kūrybingiausių ir produktyviausių Lietuvos džiazo kūrėjų, ne tik kaip perkusininkas ir kompozitorius, bet ir poetas, režisierius, pedagogas, prodiuseris, dviejų muzikos festivalių meno vadovas.

 

Į vieną visumą viską jungė ir fortepijonu reguliavo Ganelinas. Man labai patiko jų atliktos improvizacinės kompozicijos forma, augimas ir išplėtojimas. Manyčiau, tai turėtų būti Ganelino nuopelnas. Šis džiazo klavišininkas ir kompozitorius nuo 1987-ųjų gyvena Izraelyje. Džiazo pasaulyje jis ryškiausiai įsiamžino kaip legendinio trio su Vladimiru Čekasinu ir Vladimiru Tarasovu lyderis. Šis ansamblis gyvavo 1971–1986 m. ir davė galingą impulsą Lietuvos džiazo mokyklai. Jo tradicijos iki šiol gyvos Vilniaus džiazo muzikantų kūryboje.

 

Antroje koncerto dalyje išgirdome portugalų „Motion trio“ – Rodrigo Amado (saksofonas), Miguelis Mira (violončelė), Gabrielis Ferrandini (mušamieji) – su pianistu Alexanderiu von Schlippenbachu. Nežinau kodėl, bet portugalai man pasirodė pernelyg triukšmingi ir nelabai racionalūs, o didis pianistas – priešingai, ramus, viską apgalvojantis ir grojantis tikrai puikiai. Jo grojimas glostė širdį lyg eliksyras. Ne veltui Schlippenbachas yra ir vienas ryškiausių Europoje free džiazo grupių lyderių. Grupes jis pradėjo burti prieš 50 metų, vos baigęs Kelno aukštąją muzikos mokyklą. 2016-aisiais festivalis „Jazzfest Berlin“ paminėjo jo suburto „The Globe Unity Orchestra“ 50-metį. Menininko darbai įamžinti daugybėje radijo įrašų, vinilinių ir kompaktinių plokštelių.

 

Juozas Milašius – absoliučiai daugiabriaunis muzikantas, todėl niekada negali nuspėti, ką jis pademonstruos viename ar kitame koncerte. Taip įvyko ir šį kartą. Spalio 19 d. jis pasirodė su savo trio „Milašius Power Band“. Gitaristas Audrius Kalytis geriausiai žinomas kaip kauniečių roko grupės „SH“ lyderis. Tai savito braižo muzikantas, stebinantis gerbėjus nestandartiniu derinimu, keistomis akordų slinktimis, gaivališkais gitaros viražais. Ilgą laiką jis gyveno ir dirbo Londone. Kitas Juozo bendražygis festivalio scenoje Darius Čiuta – savito braižo garso menininkas, dažnas šiuolaikinio meno projektų dalyvis. Jam artimi performanso ir garso instaliacijos žanrai, nesvetima triukšmo estetika, jis dirba su aplinkos įrašais, juos garsiškai apdoroja pasitelkdamas metaforines užuominas, yra išleidęs bendrą CD su Milašiumi.

 

Šiuo metu Juozui labai svarbus garso formavimas laike. Tai ypatinga estetika, kurią pats vadina trumpai – „laiko klausymas ir antiinstrumentalizmas“. Sąvoka labai plati ir kalbėti ar rašyti apie ją sunku. Neįgudęs klausytojas gali jaustis šokiruotas, nes nežinia kada tas akordas vėl pasigirs, bus toks pats ar kitoks, apskritai ar bepasigirs. Panašiai ir atsitiko – dalis mažiau tai žinančios publikos pabėgo, kiti ėmė švilpti arba ploti, beje, matyt, patys nesuprasdami, kad tokiu būdu įsiliejo į bendrą kompozicijos kontekstą. Man asmeniškai buvo labai įdomu, per pertrauką pastebėjau, kad šis pasirodymas stipriai palietė dalį klausytojų ir sukėlė nemažai aistrų bei diskusijų.

 

Ir pagaliau tai, kas turėjo tapti viso festivalio „superžvaigžde“, – „Sun Ra Arkestra“ iš JAV. Kad būtų aiškiau, trumpai parašysiu, kas tai yra. „Sun Ra Arkestra“ įkūrėjas, įkvėpėjas ir ilgametis vedlys Sun Ra (tikrasis vardas Hermanas Poole Blountas) savo gyvenimą baigė 1993-iaisiais. Iki 1995-ųjų jo kolektyvui vadovavo ilgametis grupės saksofonininkas Johnas Gilmore’as, o ir šiam mirus estafetę perėmė dabartinis meno vadovas, vienas savičiausių pokario eros saksofonininkų Marshallas Allenas. Šį pavasarį jam sukako 95-eri. Šia proga balandį prasidėjo visus metus truksianti jo ir „Sun Ra Arkestra“ europinė turnė, skiriama ir Sun Ra „atvykimo į Žemės planetą“ 105-osioms metinėms.

 

„Sun Ra Arkestra“ kolektyve pasikeitė daugybė narių: kai kurie čia grojo dešimtmečius, kiti – tik keliuose įrašuose ir koncertuose. Koncerte išgirdome nemažai žinomų džiazo ir nedžiazo kūrinių, tokių kaip Aleksandro Borodino „Poloviečių šokiai“, tačiau beveik neaptikau paties Sun Ra sukurtos muzikos. Iš vakaro perklausiau daug šio kolektyvo įrašų su pačiu Sun Ra ir labai tikėjausi išgirsti kažką panašaus, bet... Tikrai įdomus, legendinis orkestras su gyva legenda Allenu, tačiau švarus, derantis skambesys ir nestandartinės kompozicijos nebūtų pakenkę dar geresniam įspūdžiui.

 

Spalio 20 d., po „Young Power“ jaunųjų džiazo muzikantų konkurso laureatų pasveikinimo ir prizų įteikimo scenoje išvydome ir išgirdome puikių Lietuvos ir Norvegijos improvizuotojų trio, kurį dar 2013-aisiais subūrė Liudas Mockūnas. Liudo partneriai – Arnas Mikalkėnas (fortepijonas) ir puikus būgnininkas iš Norvegijos Håkonas Berre. Šio muziko išgaunamų garsų paletė neaprėpiama, jo priemonių arsenalas – nuo tradicinės perkusijos iki puodų dangčių, sausainių dėžučių dangtelių, skambaliukų, grandinių ir kitų egzotiškų daiktų. Būgnininko išradingumą ir eksperimentų pomėgį liudija beveik 30 jo įgrotų kompaktinių bei vinilo plokštelių. Jis yra leidybos kompanijos „Barefoot records“ artistas ir vienas įkūrėjų. Būgnininkas kuria ir aranžuoja muziką teatro spektakliams bei meno parodoms, pristatė savo interaktyvių garso instaliacijų Vokietijos ir Danijos meno muziejuose. Mikalkėnas – nekomercinei improvizacinei muzikai atsidavęs kompozitorius, pianistas ir akordeonininkas, regis, kartais grojantis ir mušamaisiais. Mockūnas yra vienas žymiausių improvizacinės muzikos kūrėjų Baltijos šalyse, multiinstrumentininkas, kompozitorius, grupių lyderis. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją bei Kopenhagos ritminės muzikos konservatoriją, jis greitai įsitvirtino Europos improvizacinės muzikos scenoje.

 

Trio koncerte skambėjo modernus kamerinis džiazas, įkvėptas šiuolaikinės akademinės muzikos bei free džiazo. Nors programa prasidėjo gana lyriškai ir, sakyčiau, beveik akademinės muzikos garsais, kuriuose netikėtai pajutau Erico Satie ar net György Ligeti įtaką, jau greitai išgirdome tai, ko ir tikėjomės, – laisvą, grakščią improvizaciją, nepaprastą minčių suderinamumą ir ilgą, gilią tėkmę. Liudo klarnetai ir saksofonai buvo tai švelnūs, tai šiurkštoki, tačiau tai jau buvo tikrasis Liudas Mockūnas ir jo trio.

 

Ir festivalio pabaigoje – „vyšnia ant torto“. Pasirodė vienas žymiausių pasaulio saksofono virtuozų Davidas Murray su dviem skandinavais – kontrabosininku Ingebrigtu Håkeriu Flatenu ir „monstru“ būgnininku Paalu Nilssenu-Love. Vienas iškiliausių visų laikų džiazo saksofonininkų, klarnetininkas, grupių lyderis ir kompozitorius Murray, pasižymintis išskirtiniu saksofono garsu, jau viešėjo „Vilnius Jazz“ festivalyje 2008-aisiais su savo „Black Saint Quartet“. Turbūt vienas virtuoziškiausių mano girdėtų kieto garso, nepaprastai techniškas norvegų kontrabosininkas ir kompozitorius Håkeris Flatenas taip pat yra grojęs Vilniuje. Būgnininkas, kompozitorius, prodiuseris Nilssenas-Love džiazuoja nuo paauglystės, nes užaugo džiazo klube, kuriam Stavangeryje vadovavo jo tėvai. Dabar jis labai (gal net kartais pernelyg) drastiškas būgnininkas, tačiau puikiai derėjo prie kitų kolektyvo narių. Trio grojo labai intensyvią, bekompromisę muziką, jungiančią daugybę stilistinių, kompozicinių ir improvizacinių elementų.

 

Ačiū festivalio organizatoriams ir asmeniškai Antanui Gusčiui, kurie, žinoma, neišvengė rūpesčių organizuojant tokį renginį, tačiau jis, manau, puikiai pavyko. Buvo labai malonu visa tai išgirsti.

Roscoy Mitchell („The Art ensemble of Chicago“, JAV). D. Klovienės nuotr.
Roscoy Mitchell („The Art ensemble of Chicago“, JAV). D. Klovienės nuotr.
„The Art Ensemble of Chicago“ (JAV). D. Klovienės nuotr.
„The Art Ensemble of Chicago“ (JAV). D. Klovienės nuotr.
Don Moye ir Dudu Kouate ( „The Art Ensemble of Chicago“, JAV). D. Klovienės nuotr.
Don Moye ir Dudu Kouate ( „The Art Ensemble of Chicago“, JAV). D. Klovienės nuotr.
Arkadijus Gotesmanas. D. Klovienės nuotr.
Arkadijus Gotesmanas. D. Klovienės nuotr.
Alexander von Schlippenbach (Vokietija). D. Klovienės nuotr.
Alexander von Schlippenbach (Vokietija). D. Klovienės nuotr.
Juozas Milašius. D. Klovienės nuotr.
Juozas Milašius. D. Klovienės nuotr.
Marshall Allen („Sun Ra Arkestra“, JAV). D. Klovienės nuotr.
Marshall Allen („Sun Ra Arkestra“, JAV). D. Klovienės nuotr.
Liudas Mockūnas. D. Klovienės nuotr.
Liudas Mockūnas. D. Klovienės nuotr.
David Muray (JAV), Ingebrigt Haker Flaten, Paul Nilsen-Love (Norvegija). D. Klovienės nuotr.
David Muray (JAV), Ingebrigt Haker Flaten, Paul Nilsen-Love (Norvegija). D. Klovienės nuotr.
David Muray (JAV). D. Klovienės nuotr.
David Muray (JAV). D. Klovienės nuotr.
Paul Nilsen-Love (Norvegija). D. Klovienės nuotr.
Paul Nilsen-Love (Norvegija). D. Klovienės nuotr.
Sofia Rei ir JC Maillard (JAV). D. Klovienės nuotr.
Sofia Rei ir JC Maillard (JAV). D. Klovienės nuotr.