Šiemet „7md“ autorių klausėme, kaip pandemija paveikė (jei paveikė) jų kino žiūrėjimo įpročius ir įspūdžius, kokie šiemet pamatyti 5–10 filmų įsiminė labiausiai.

Nemėgstu filmų žiūrėti internete ne tik todėl, kad kompiuterio ekrane dingsta erdvės pojūtis ar garso takelio niuansai. Kino salė – ypatinga vieta ir jos atmosferos namie neatkursi. Tačiau peržiūros gana informatyvios, kad suprastum, kur link juda kinas, dažnai pavadinamas festivaliniu.

Tokio kino pavyzdys – debiutinis gruzinės Dea Kulumbegashvili filmas „Pradžia“ („Dasatskisi“, „Beginning“, Gruzija, Prancūzija, 2020), patekęs į kelių didžiųjų kino festivalių programas ir sulaukęs beveik visų San Sebastiano apdovanojimų. Iš senojo gruzinų kino autorė paveldėjo polinkį į metaforas ir mitus, bet etnografinių detalių ar humoro „Pradžioje“ neverta ieškoti.

Kai visas pasaulis gyvena dramatiškos tragedijos nuotaikomis, pjaunasi tarpusavy ne tik valstybės, bet ir tų valstybių piliečiai, o neapykantą skambiomis, nieko gero nežadančiomis antraštėmis vis pakursto žiniasklaida, norisi nuo visko užsidaryti net ir savo valia. „Scanorama“ iš pradžių lyg ir teikė vilčių, kad po truputį galime grįžti prie tradicinio kino žiūrėjimo salėje, tačiau viltis – kvailių motina: teko vėl keltis į virtualią erdvę ir žiūrėti filmus kompiuterio ekrane. Antrasis karantinas po truputį veda link „Moterų ties nervų krizės riba“ siužeto, todėl „Scanoramos“ programoje ieškojome filmų, kuriuose kuo mažiau rėkimo, radikalumo, įžūlumo, o kartu ieškojome ir laiko patikrintų režisierių kūrybos.

Vienas garsiausių šiųmetės „Scanoramos“ filmų – Agnieszkos Holland „Šarlatanas“ („Šarlatán“, Čekija, Lenkija, Airija, Slovakija, 2020), kurį čekai jau pristatė „Oskarui“. Filmo herojus Janas Mikolášekas (1887–1973) gimė netoli Pilzeno, kariavo Pirmajame pasauliniame kare. Grįžęs iš fronto užsiėmė gydymu – ligas diagnozuodavo pamatęs sergančiojo šlapimą, o gydė įvairiais žolių mišiniais. Mikolášeko metodai buvo veiksmingi, jis išgarsėjo visoje tuometėje Čekoslovakijoje. Skaičiuojama, kad per jo rankas perėjo apie penkis milijonus pacientų. Mikolašeku domėjosi menininkai, mokslininkai, politikai. Jis gydė nacių nusikaltėlius (tarp jų Martiną Bormanną), komunistinės Čekoslovakijos prezidentą Antoníną Zápotocký ir paprastus žmones. Filmo „Šarlatanas“ premjera įvyko šiemet Berlinalėje. Pateikiame fragmentus iš režisierės interviu, išspausdintų leidiniuose „Gazeta Wyborcza“, „Polityka“, „Newsweek“.

„Scanorama“ šiemet įvyks, ir tai svarbiausia. Būtų gerai, jei bent dalį filmų galėtume pamatyti kino teatre. Didelis ekranas juk turi magiškos galios. Bet su pandemija nepasiginčysi. Gali tekti festivalio filmus žiūrėti namie. Šiųmetė programa didelė ir įvairi. Išrinkome kelis filmus, kurie gali padėti kitaip pamatyti pasaulį ir save.

Holivudas šiemet vėl žada daug filmų tęsinių bei komiksų ekranizacijų. Europos kine ryškesnių permainų taip pat nematyti, bet akivaizdu, kad bus daug filmų apie stiprias moteris. Matyt, neatsitiktinai astrologai sako, kad šiemet prasidės perėjimas iš patriarchato į matriarchatą. Bent jau Holivudas, ko gero, pradeda tuo tikėti. Būsimame repertuare galima rasti ir filmų, kurie jau dabar žadina smalsumą. Žinoma, dalis vertingesnių, kaip visada, atsidurs tik kino festivalių programose.

Šiųmetį Lenkų vaidybinių filmų festivalį Gdynėje jau vasarą drebino skandalai. Liepą, kai iš paskelbtos konkursinės programos staiga dingo Xawery Żuławskio „Paukščių kalba“ („Mowa ptaków“), Mareko Lehkio „Interior“, Bartoszo Kruhliko „Supernowa“ ir Dorotos Kędzierzawskos „Żużel“, kilo didžiulis pasipiktinimas. Trys filmai buvo sugrąžinti, kitiems konkurso dalyviams pagrasinus atsiimti savo kūrinius, tik Kędzierzawskos prodiuseris paaiškino, kad filmas iki festivalio pradžios nebus baigtas.

Spalio 3 d. Vilniuje prasideda XIX Lenkų kino festivalis. Jis truks dešimt dienų, o festivalio filmus galės pamatyti ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Mažeikių, Šalčininkų, Marijampolės žiūrovai. Į festivalį atvyksta aktorė Grażyna Błęcka-Kolska, režisieriai Janas Jakubas Kolskis, Michałas Rosa, Łukaszas Grzegorzekas.

Pirmadienio vakarą Gdynėje naujausiu Agnieszkos Holland filmu „Pilietis Džounsas“ („Obywatel Jones“) atidaromas 44-asis Lenkų vaidybinių filmų festivalis. Pagrindiniame konkurse – devyniolika filmų. Jų autoriai – ir lenkų kino klasikai, ir debiutantai.

Peržvelgus programą krinta į akis, kad kūrėjai lieka ištikimi pastaraisiais metais vis labiau lenkų kine vyraujančiai istorijos (nebūtinai Lenkijos) temai. „Piliečio Džounso“ herojus – anglų žurnalistas, pirmas parašęs apie Ukrainą siaubiantį holodomorą. Režisierė neslepia, kad Jonesas buvo bene vienintelis norintis paskelbti pasauliui tiesą apie Stalino režimą.

Vasario 17 d. baigėsi 69-asis Berlyno kino festivalis, su kuriuo atsisveikino ir 18 metų direktoriaus pareigas ėjęs Dieteris Kosslickas. Nuo kitų metų jas perims Lokarno kino festivalio direktorius Carlo Chatrianas ir „German Films“ vykdančioji direktorė Mariette Rissenbeek. Jau kelis pastaruosius metus nerimo kalbos apie būtiną festivalio kaitą dėl prarastos galios pozicijos tarp kitų didžiųjų kino festivalių, dėl kurių didieji autorinio kino režisieriai dažniausiai aplenkia Berlinalę. Su naujų vadovų atėjimu festivalio lankytojai ir profesionalai laukia naujų vėjų, kuriuos galėtų atnešti ir senų programų keitimas arba filmų jose mažinimas.