Įsimintiniausi 2020 m. kino įvykiai

Šiemet „7md“ autorių klausėme, kaip pandemija paveikė (jei paveikė) jų kino žiūrėjimo įpročius ir įspūdžius, kokie šiemet pamatyti 5–10 filmų įsiminė labiausiai.

 

Narius Kairys

 

Dabar sunku pasakyti, kada tai nutiko. Lapkričio pradžioj? Bandau prisiminti. Buvo penktadienis, kitą dieną vėl turėjo užsidaryti kino teatrai. Nusipirkau bilietą į „Scanoramos“ filmą, kurį turėjo rodyti Šv. Ignoto g. „Pasakoje“, – Ayos Koretzky „Aplink pasaulį, kai buvai mano amžiaus“. Maniau, bus simbolinis atsisveikinimas. Su kinu, kelionėmis ar kažkuo, ko nelabai ir įvardysi. Filmą, elegišką travelog’ą, šokinėjantį erdve ir laiku, žiūrėjome viso labo keturiese: titruotoja ir festivalio savanoris sėdėdami pirmoje eilėje, mudu su Jurgiu – kažkur per vidurį.

 

Jiro, režisierės tėvas ir filmo protagonistas, 1970 metais, būdamas trisdešimties, ryžosi pirmąsyk palikti namus Japonijoje ir vykti į kelionę. Kelionę tikriausiai reikėtų rašyti iš didžiosios raidės, nes Jiro kelias nusidriekė per keturis žemynus – Aziją, Europą, Afriką, Šiaurės Ameriką – ir truko kone metus: nuo rugpjūčio iki kitų metų liepos. Tai vienas iš tų retų filmų, kai žiūrovo – šiuo atveju mano – lūkesčiai visiškai pateisinami, nors kažko ypatingo jame ir nenutinka, nes tiesiog viską ir taip gerai žinai bei nujauti: nuolatinę vienatvę, su kuria anksčiau ar vėliau susitaikai; praslystančius pro tave žvilgsnius, kurie kartais nuveda kažkur toliau, o kartais lieka tik šviesiu atminu; nuovargį, kuris išmoko rasti kelią net tada, kai kūnas tau nebepriklauso; būtinus atsitiktinumus, dėl kurių mes esame vis dar čia, o ne ten. Leisdamasis į Tokijo Hanedos oro uostą, taigi galiausiai grįždamas namo (nors jau filmo pradžioje tampa aišku, kad jis juos ir vėl paliks), protagonistas prisipažįsta ūmai pajutęs baimę: o kas, jei lėktuvas dabar nukris? Bet baimę netrukus pakeičia suvokimas: mirtis yra iš anksto nulemta, tad nėra ko bijoti.

 

Po labai ilgo laiko vėl pasižiūrėjau Ingmaro Bergmano „Septintąjį antspaudą“, kurį režisierius kūrė, jo žodžiais tariant, kad vizualizuotų savo paties mirties baimę. Riterį, grįžusį iš kryžiaus žygio į maro draskomą gimtąjį kraštą, jūros pakrantėje pasitinka giltinė. Tačiau riteris jai meta iššūkį: jei jis laimėsiąs šachmatų partiją – gyvens, jei pralaimėsiąs – mirs. Giltinė, žinoma, sutinka, ir taip prasideda, pasak Nerijaus Mileriaus, ne bėgimas „nuo“ mirties, bet žengimas „su“, o vėliau ir net „link“. Toks yra riterio pasirinkimas – sąmoningas ir racionalus, kylantis iš drąsos būti ir... išnykti. „Septintąjį antspaudą“, kurį paprašytas man internetu atsiuntė kitame pasaulio gale gyvenantis bičiulis, gurkšnodamas sakę žiūrėjau balandį kelioms dienoms apsistojęs tokiame miniatiūriniame hostelyje „Casablanka“ Macujamoje. Aišku, žiūrėjau vienas, per vulgariai mažą mobiliojo telefono ekraną. Kas galėjo pagalvoti, kad taip, na, gal kiek geresnėmis sąlygomis, šiais metais žiūrėsiu daugelį kitų reikalingų, stiprių filmų. Dalis kurių prasidės jų kūrėjų pavardėmis baltame stačiakampiame rėmelyje. 

 

Neringa Kažukauskaitė

 

Pandemija stipriai pakeitė gyvenimą ir, žinoma, turėjo įtakos kino žiūrėjimui. Nepakeitė ji vieno dalyko – įsitikinimo, kad tikroji kino žiūrėjimo vieta yra kino salė. Kuo daugiau per pandemiją žiūriu filmų televizoriaus ar kompiuterio ekrane, tuo tai darosi aiškiau. Visi virtualioje erdvėje matyti vaizdai ir garsai ilgainiui pradeda lietis į varginantį vienspalvį ir viengarsį gniutulą. Be to, nebenoriu žiūrėti jokio filmo kompiuterio ekrane vakare, „po darbų“, „atokvėpiui“, kai visa diena prabėga įjungto kompiuterio fone. Norisi laisvės nuo kompiuterinių vaizdų ir garsų.

 

Pandemijos, karantino situacija ir didžiąją metų dalį uždaryti ar su apribojimais veikę kino teatrai lėmė tai, kad filmų pažiūrėjau nedaug. Iš šiemet matytų ar iš naujo peržiūrėtų įsiminė labiausiai:

 

Luiso Buñuelio filmų retropektyva „Scanoramoje“, skirta jo 120-osioms gimimo metinėms. Filmai pasirodė tokie aktualūs, primenantys pandemijos draudimų, uždarumo sukeltus sapnus. Ekrane užfiksuota realybė atrodo lyg sapnas, tiksliau, naktinis košmaras ar haliucinacija. Realybė tokia nereali, kad atrodo siurrealistinė.

 

Thomo Vinterbergo „Dar po vieną“ („Druk“, Danija, 2020), meistriškai, jautriai, šiuolaikiška kino kalba perteikiantis mūsų būsenas ir patirtis. Įkvepiantis Madso Mikkelseno vaidmuo.

 

Iljos Chržanovskio „DAU. Nataša“ (Rusija, Vokietija, 2019) – pasigailėjau nepamačiusi viso šio milžiniško projekto Paryžiuje, nes ir viena jo pamatyta dalis, preciziškai atskleidžianti, kad nėra jokių „kitų blogųjų“, daro stiprų poveikį.

 

Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ (Lietuva, 2019) – puikiais aktorių vaidmenimis, vizualine kultūra ir nesupaprastintu požiūriu į Lietuvos istoriją.

 

Céline Sciamma „Liepsnojančios moters portretas“ („Portrait de la jeune fille en feu“, Prancūzija, 2019) – vizualiniu grožiu ir vidinės laisvės pojūčiu.

 

Ivano I. Tverdovskio „Konferencija“ (Rusija, Estija, 2020) – aktualumu, sugebėjimu priešintis dabarties spaudimui.

 

Gediminas Kukta

 

Įspūdžiai menkesni, nes ekranus pasiekė mažiau gerų filmų, o įpročiai beveik tokie patys. Žiūrėjau daug ir labai įvairaus kino. Vienintelė naujiena asmeniniame repertuare buvo nebent serialai, kurių anksčiau sąmoningai vengdavau, nes įsipareigoti penkiems, ką ten! – net dviem sezonams į priekį man atrodė laiko švaistymas. Skambu kaip snobas, bet, matyt, esu vienas iš tų žiūrovų, kurie nemėgsta, kai katarsis nuolat atidėliojamas. Apie tai kalbėjo Olga Tokarczuk atsiimdama Nobelį.

 

Ne, „Sostų karų“ žiūrėti nepradėjau. Pradžiai pratinausi prie trumpesnių, daugiausia dešimties dalių serialų, iš kurių labiausiai įsiminė tik vienas – Lucos Guadagnino „Mes esame, kas esame“ („We Are Who We Are“).

 

Istorija apie dviejų paauglių draugystę amerikiečių karinėje bazėje Italijoje – savotiškoje mini Amerikoje – pirmiausia įdomi dėl savo neapčiuopiamo ritmo ir režisieriaus pagauto dabarties laiko: nuo gvildenamų temų ir socialinio konteksto iki skambančios muzikos, apie kurią būtų galima parašyti atskirą pastraipą. Visos aštuonios serijos taip ir vadinasi – „Čia ir dabar“, „Right Here, Right Now“.

Vietomis Guadagnino labai manieringas. Hipsteriškas. Kartais, atrodytų, neturi ką pasakyti ir scenas tęsia iki negalėjimo. Vietomis, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to naudoja sulėtinimus ir keistus kameros rakursus arba ima ir visą ketvirtą seriją rodo paauglių „tūsą“. Bet galiausiai ši keista serialo tėkmė virsta didžiausiu jo privalumu. Guadagnino nesiūlo išvaikščiotų kelių, įprasto seriališko formato. Jis nuolat išmušinėja pagrindą tau iš po kojų, nustebina. Jei priimi jo žaidimo taisykles – vienas malonumas. 

 

Kalbant apie filmus gera prisiminti, kad metai prasidėjo Berlyno kino festivalyje pamatytais dviem kino grynuoliais – Tsai Ming-liango „Dienomis“ („Rizi“, Taivanas, 2020) ir Kelly Reichardt „Pirmąja karve“ („First Cow“, JAV, 2020). Lėti, subtilūs ir nuoširdūs pasakojimai, nors šiuolaikiniame pasaulyje būti nuoširdžiam, sakoma, – anokia savybė.

 

Prie metų geriausiųjų atsidurtų ir egzistencinės gėlos pilnas bei sunkiai grakščiai išverčiamas Charlie’io Kaufmano netfliksinis opusas „I’m Thinking of Ending Things“. Dar ilgai po jo negalėjau nurimti. Ne, ne bandydamas išnarplioti siužetą (viskas ten aišku), bet jausdamas, kad režisierius vienu filmu pasakė tiek daug apie žmogų. Apie mus visus. 

 

Didžiausias metų netikėtumas man buvo šiaip jau nelabai mėgstamo Ivano I. Tverdovskio „Konferencija“. Brandus, jaudinantis filmas apie kaltę ir atleidimą.

 

O sąrašo pabaigoje vietą atrastų ir megalomaniškas Iljos Chržanovskio „DAU“. Labiau kaip reiškinys nei kinas.

 

Santa Lingevičiūtė

 

Perskaičius redakcijos klausimą minčių chaosas akimirką sutriko, nes šie metai išsitęsė iki begalybės, tad teko atsidaryti šįmet matytų filmų sąrašėlį, kad susigaudyčiau, ką pavyko pamatyti ne „pernai“...

 

Pasirodo, paskutinis kino teatre matytas filmas šiais metais – Agnės Zalanskaitės „Partizanas“... Ne itin malonus atsisveikinimas kuriam laikui su kino sale. Na, o tada prasidėjo karantinas ir „buitinis“ kino žiūrėjimas kompiuterio ekrane. Ko tik nepasitaikė: ir legalių filmo peržiūrų, ir, prisipažinsiu, piratinių, nes legalių namų kino platformų Lietuvai pasiūla labai siaura, lyg mes būtume dar nesubrendusi auditorija. Gal tokie ir esame.

 

Pagal pasižiūrėtų filmų sąrašą nustebinau pati save – jame vietos atsirado ir lietuvių komedijai „Importinis jaunikis“, ir visai bondiadai. Žodžiu, filmams, kuriems nebūtina kino salė, nors bondams tai galėtų nuskambėti kaip įžeidimas.

 

Taigi sąrašas gali pasirodyti net gėdingas kino kritikei, tačiau jei gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, tai ne taip jau ir gėda. Pirmiausia pradėjau žiūrėti serialus, tad iš jų išskirsiu tuos, kuriuos žiūrėdama pati sau juos komentavau Eločkos Ščiukinos žodynėliu.

 

„Nužudyti Evą“ („Killing Eve“, rež. Phoebe Waller-Bridge, nuo 2018). Visada maniau, kad pasirinkau ne tą profesiją, nes iki šiol svajoju būti slapta agente arba šnipe, tad stengiuosi pasižiūrėti visus su tuo bent kiek susijusius filmus ar serialus. Šiame seriale dar laukiau ir MI5 agentės bei jos ieškomos užsakomosios žudikės pirmojo bučinio.

 

„Lėktuvų katastrofų tyrimas“ („Air Crash Investigation“, nuo 2016). Sužinojau labai daug apie lėktuvus ir juos valdančius žmones. Skraidau dažnai ir kiekvieną kartą perku vietą arba gale, arba ties sparnais, mat, pagal statistiką, sėdint šiose vietose išgyvenimo galimybės didesnės. Jei sėdžiu ties sparnais, prieš pakilimą eksperto žvilgsniu pro langelį pasižiūriu, ar išskleisti sparnų posparniai, nes žinau, kad be jų pakilimas faktiškai reiškia lėktuvo katastrofą. Tai serialas mazochistams, užtat yra jau dvidešimt sezonų.

 

„Protų medžiotojas“ („Mindhunter“, 2017–2019). Nes šio serialo kūrėjas yra Davidas Fincheris ir, regis, taip pat apsėstas serijinių žudikų istorijų kaip ir aš. Kada nors gyvenime norėčiau jam ištarti frazę „I feel you bro“. Ką gali žinoti, gal ir pavyks, juk net ir varlių lietus, taip vaizdžiai parodytas Paulo Thomo Anderseno filme „Magnolija“, dabar nebenustebintų...

 

„Aš esu žudikas“ („I Am a Killler“, 2018–2020). Tapau tikra žudikų psichologijos ir amerikietiško mentaliteto eksperte. Kaip ir Davidas Fincheris.

 

Kad neskambėčiau taip banaliai, prisipažinsiu, kad versdama Pedro Almodóvaro karantino dienoraštį pasižiūrėjau ir visas jo rekomenduotas screwbal komedijas. Mano mėgstamiausia – Ernsto Lubitscho „Būti ar nebūti“ („To Be or Not to Be“, 1942). Mėgavausi kaip mano katinas, kiekvieną rytą žaisdamas slėpynių ir gaudynių. Žavėjausi ir scenarijumi, ir aktorine meistryste.

 

Galbūt šis sąrašas be galo banalus, bet kas iš mūsų neturi guilty pleasures – gėdingų malonumų? Nors šiaip, dar nesibaigus metams, jau peržiūrėjau 255 filmus, bet apsimetinėti šiuo metu išsilavinusiu individu tikrai nesinori...

 

Rasa Paukštytė

 

Meluočiau sakydama, kad pandemija kardinaliai pakeitė kino žiūrėjimo įpročius. Kinas yra mano darbas, todėl kompiuterio ekrane filmus žiūrėjau, žiūriu ir, tikiuosi, žiūrėsiu nepriklausomai nuo pandemijos. Didelio ekrano, aišku, pasiilgstu, bet praturtinti daugybės filmų seklios prasmės jis negali. Praradimas, kurį prisimenu, – tai „Kino pavasaris“ kaip ritualas. KP mėgstu ne tik dėl didelės pasiūlos (kaip ir kitus festivalius, savaime suprantama), bet labiausiai dėl tos iliuzijos, kad festivalinis kinas užgrobė multipleksą. Pirmosiomis KP dienomis visada atrodo, kad šventė tęsis amžinai. Dar pasiilgau bendravimo su kolegomis akimirkų stovint eilėse prie įėjimo į kino sales.

 

„Švilpautojai“ („La Gomera“, Rumunija, Prancūzija, 2019), rež. Corneliu Porumboiu. 2006 m. Karlovi Varų festivalyje pažiūrėjau paprastą, pigų filmą „12.08 į Rytus nuo Bukarešto“. Iki dabar nesu mačiusi juokingesnio, tikslesnio dainuojančių revoliucijų komentaro. Nuo tada kiekvieno Porumboiu filmo laukiu su šiokiu tokiu nerimu, lyg bijočiau išdavystės. Bet jis dar niekada nenuvylė. „Švilpautojai“ – dar vienas juokingas, melancholiškas, filosofiškas kasdienybės absurdo paveikslas, tik su stipresniu nei iki šiol sinefiliškų, kultūrinių citatų užtaisu.

 

„Martinas Idenas“ („Martin Eden“, Italija, Prancūzija, 2019), rež. Pietro Marcello. Šiame filme man patinka viskas – originalus požiūris į šaltinį, susitikimo su kultūra ir kalba tema, ironiškas ideologijų pasekmės ir pėdsakų žmogaus gyvenime motyvas, įtikinamas individualizmo filosofijos, kurią Idenas tiesiogine prasme išbando savo kailiu, kracho vaizdinys. Puikus estetinis sprendimas, kai Idenas vaikystę prisimena lyg kokį neorealistinį ar net home video filmą: taip užbėgama už akių filmo laikui, užsimenama, kad po karo ir žmogus, ir menas nebus kokie buvę.

 

„Undinė“ („Undine“, Vokietija, Prancūzija, 2020), rež. Christianas Petzoldas. „Undinę“ pamėgau net labiau už „Tranzitą“. Gal dėl to, kad personažų meilė besąlygiška, filmo magija sunkiai apčiuopiama, o intelektinė potekstė nėra tokia akivaizdi. Gal ir dėl Undinės pasakojimų apie Berlyną kaip aistrą.

 

„Nova Lituania“, rež. Karolis Kaupinis. Protingas pasisakymas tėvynės išsaugojimo tema, visom prasmėm išradinga istorinio filmo žanro interpretacija. Tikrovėje labai trūksta vizionierių, tad puiku jų sutikti bent jau kine – ir ne kaip pajuokos objektus, o kaip filosofus. Fantazija yra vienintelė galimybė ištrūkti iš stereotipų, pragmatizmo, rutinos. Reikėtų naudotis.

 

„DAU. Degeneracija“, rež. Ilja Chržanovskis. Vienas įdomiausių, detaliausių sovietmečio epochos ir žmogaus prisitaikymo prie tos epochos tyrimų. Prievartos, vergovės mechanizmai, kaip koks Molochas, sotinasi nekaltu abejingumu, mandagiu nutylėjimu, uždarumu savų interesų erdvėse, asmeniniu patogumu, susitaikymu. Režisierius improvizuoja apie stalinmečio elitą – partinį, mokslinį – ir leidžiasi su bendraminčiais į žmogaus prigimties dugną. Be gailesčio, be vilties.

 

Patraukli, nes neplakatiška, nemanifestuojanti, Lino Mikutos filmo „Romano vaikystė“ žinutė; įdomus komplikuotas, sapniškas Jurgo Matulevičiaus „Izaokas“, puiki Rūtos Oginskaitės knyga apie Arūną Žebriūną. Nesiraukiau žiūrėdama „Ozark“, „Protų medžiotoją“ ir apskritai serialus. Visų rimtų žmonių atsiprašau, bet laukiu naujų „Keistų dalykų“.

 

Živilė Pipinytė

 

Niekaip negaliu įprasti žiūrėti filmus kompiuterio ekrane. Nors gal pretenzijos – ne tiek kompiuteriui, kiek šiuolaikiniams režisieriams, kurie stengiasi viską suformuluoti ir išdėstyti kuo paprasčiau, o mažas ekranas tik išryškina situacijų ir dialogų dirbtinumą. Gyvų ir netikėtų filmų šiemet mačiau nedaug. Labiausiai įsiminė:

 

Pietro Marcello „Martinas Idenas“, įrodęs, kad klasikinis brendimo romanas gali būti naujų kino galimybių paieškos aikštelė. Jauno jūreivio tapsmą pripažintu rašytoju režisierius paverčia viso XX a. drama: aukštoji kultūra taip ir nesuteikia išsigelbėjimo, socialinės lygybės idėjomis politikai tik naudojasi, o kūrėjas neišvengiamai tampa garsenybe – jo gyvenimo būdas svarbesnis už skelbiamas idėjas.

 

Karimo Aïnouzo „Nematomas gyvenimas“ („The Invisible Life of Eurídice Gusmão“, Brazilija, Vokietija, 2019) – pasakojimas apie 6-ajame dešimtmetyje tėvų išskirtas seseris: viena maištauja, kita bando suderinti svajonę tapti garsia pianiste ir žmonos pareigas. Seserys nebesusitiks, bet kiekviena tikės, kad kitai pavyko. Aïnouzas subtiliai rodo, kaip moters gyvenimas patriarchalinėje visuomenėje neišvengiamai tampa nematomas.

 

„Švilpautojai“ – tiesiog virtuoziškai į film noir rūbą Corneliu Poruboiu įvilkta filosofinė refleksija apie meilę, kuri priverčia keisti save, o kartais ir pasaulį.

 

„Undinė“, nes Christianas Petzoldas kiekvienu filmu sugrąžina tikėjimą, kad kinas gali prilygti labiausiai rafinuotam literatūros kūriniui ar vidiniam monologui, perteikti tai, kas vyksta žmogaus viduje, kai jis myli, kenčia ir prisimena, kai forma skaidri, o pasakojimas ir režisieriaus formuluojama mintis provokuoja vis iš naujo interpretuoti tai, ką jis rodo.

 

„Pamiršk ir išvažiuok“ („Zabij to i wyjedź z tego miasta“, rež. Mariusz Wilczyński, Lenkija, 2020) – animacinis filmas, bet kartu ir lyg naujos kino formos užuomazga. Wilczyńskis neįtikėtinai sugeba vaizduose koncentruoti prisiminimus, literatūrines ir kitokias asociacijas, garsus, paversdamas filmą jaudinančiu atsisveikinimo ir su tėvais, ir su visa nueinančia epocha.

 

„Mergaitė“ („La Petite fille“, rež. Sébastien Lifshitz, Prancūzija, 2020) – subtilus dokumentinis pasakojimas apie aštuonerių metų Sachą, kuris gimė berniuku, bet nuo penkerių jaučiasi esąs mergaitė. Priešingai nei daugumos plakatiškų filmų apie lytinę tapatybę autoriai, Lifshitzas sugeba parodyti, ką iš tikrųjų reiškia galimybė būti savimi.

 

Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ nustebino nechrestomatiniu požiūriu į Lietuvos tarpukarį ir tai, kaip šio laiko tarpsnio idėjos bei dvasia atsispindi naujos nepriklausomos Lietuvos kasdienybėje.

 

Filme „Tėti, dvėsk“ („Papa, sdochni“, rež. Kiril Sokolov, Rusija, 2018) liejasi kraujo upės, bet žiūrėti, kaip duktė svetimomis rankomis keršija savo korumpuotam tėveliui policininkui, o debiutuojantis režisierius surengia ekrane šiuolaikinio rusų kino psichoterapijos seansą, labai malonu.

 

Pirmojo karantino išvakarėse perskaičiau Aleksejaus Salnikovo „Petrovai gripe ir aplink jį“ („Petrovy v grippe i vokrug nego“) ir šis groteskiškas romanas apie banalią mirtį buvo puikus įvadas į savaip karštligišką pandeminį gyvenimą. Pavasarį tikėjau, kad rudenį pamatysiu ir pagal romaną sukurtą Kirilo Serebrennikovo filmą. Bet jis, kaip ir dalis kitų šiemet lauktų filmų, nukeltas į laikus „po pandemijos“. Kita vertus, gerai, kad yra ko laukti.

 

Linas Vildžiūnas

 

Taip, kino žiūrėjimą pandemija visiškai sužlugdė. Galėjau džiaugtis tik „Kino pavasario“ ir „Scanoramos“ virtualiais įspūdžiais. Tačiau jų programoje buvo nemažai stiprių, novatoriškų, protingų ir sąmojingų filmų.

 

1. „DAU. Nataša“.

 

2. „Pareigūnas ir šnipas“ („J’accuse“, rež. Roman Polanski, Prancūzija, Vokietija, 2019) – dar iš kino teatrų repertuaro.

 

3. „Šarlatanas“ („Šarlatan“, rež. Agnieszka Holland, Čekija, Slovakija, Airija, Lenkija, 2020).

 

4. „Švilpautojai“.

 

5. „Visa tiesa apie divą“ („Vérité“, rež. Hirokazu Koree-eda, Prancūzija, 2019).

 

6. „Tiesiog nuostabu“ („Thalasso“, rež. Guillaume Nicloux, Prancūzija, 2019).

 

7. „Pamiršk ir išvažiuok“.

 

8. „Kristaus kūnas“ („Boże ciało“, rež. Jan Komasa, Lenkija, 2019).

 

9. „Liepsnojančios moters portretas“.

 

10. „Parazitas“ („Gisaengchung“, rež. Bong Joon-ho, P. Korėja, 2019).

 

Ilona Vitkauskaitė

 

Tikriausiai su pandemijos padariniais, ir tikrai ne vien ekonominiais ar politiniais, teks dorotis dar kurį laiką jai pasibaigus. Tikiuosi, kad visi netapsime sociopatais, nors tai atrodo gana realu. Pati jaučiu, kaip blėsta ir tie menki turėti socialiniai įgūdžiai. Pasaulis apskritai susitraukė iki kompiuterio ir telefono ekranų, prie kurių praleidžiu didžiumą savo laiko, kol nepradeda peršėti akių. Žinoma, kartais žiūrėti filmą jaukiai įsitaisius namuose su katinu pašonėje net patogiau, ekonomiška laiko požiūriu, tačiau visi suprantame, kad ėjimas į kino teatrą yra šis tas daugiau nei pats vieno ar kito filmo žiūrėjimas. Tai visų pirma – bendravimas, pokalbiai su kolegėmis kritikėmis, stebėjimas kitų žiūrovų reakcijų, tai kolektyvinė patirtis per se, tačiau, regis, gyvename didžiųjų pokyčių laikotarpiu, kai internetiniai kino teatrai ir internetinės televizijos platformos visiškai pakeis kino patirties ir žiūrėjimo įpročius. Deja, namuose niekada nepavyks atkurti kino salės magijos ir susitelkimo, kai filmo žiūrėjimo nepertraukia 15 minučių telefono naršymo pertraukėlė ar dešimta šaldytuvo turinio revizija... Net jeigu dieną užsitrauktum visas užuolaidas ir bent šiek tiek imituotum kino salės patirtį...

 

Nepaisant to, kad didžiumą filmų šiais metais mačiau ne didžiajame ekrane, o savo kompiuteryje, teko patirti net keletą nušvitimų:

 

Pietro Marcello „Martinas Idenas“ – dėl išskirtinės režisūrinės laisvės pojūčio.

 

Thomo Vinterbergo „Dar po vieną“ – dėl patoso pliūpsnio šiais baisiai niūriais laikais.

 

Alexandro Nanau „Kolektyvinis“ („Colectiv“, Rumunija, 2019) – dėl istorijos, kurios iki šiol negaliu išmesti iš galvos.

 

Audriaus Mickevičiaus, Nerijaus Mileriaus „Pavyzdingas elgesys“ (Lietuva, Prancūzija, 2019) – dėl tikrovės suvokimo ribų plėtimo.

 

Agnieszkos Holland „Šarlatanas“ – dėl išskirtinės personažo studijos.

 

Jano Komasos „Kristaus kūnas“ – aišku, dėl Bartoszo Bielenios.