Istorijos žaidimai

Šiųmetį Lenkijos vaidybinių filmų festivalį Gdynėje jau vasarą drebino skandalai. Liepą, kai iš paskelbtos konkursinės programos staiga dingo Xawery Żuławskio „Paukščių kalba“ („Mowa ptaków“), Mareko Lehkio „Interior“, Bartoszo Kruhliko „Supernowa“ ir Dorotos Kędzierzawskos „Żużel“, kilo didžiulis pasipiktinimas. Trys filmai buvo sugrąžinti, kitiems konkurso dalyviams pagrasinus atsiimti savo kūrinius, tik Kędzierzawskos prodiuseris paaiškino, kad filmas iki festivalio pradžios nebus baigtas.

Bet jau antrą festivalio dieną iš konkurso buvo pašalintas Jaceko Bromskio filmas „Solid Gold“, esą jis dar oficialiai nepriimtas vieno iš gamintojų. Priešpaskutinį festivalio vakarą filmas taip pat sugrįžo į konkursą, nes kilo didžiulė pasipiktinimo banga. Festivalis ūžė, Lenkijos kino režisierių gildija siūlė steigti kitą festivalį, bet ir pateikė daug pasiūlymų, kaip turi keistis Gdynės festivalis. Jų teikė ir prodiuserių gildija, ir Lenkų kinematografininkų susivienijimas (Stowarzyszenie Filmowców Polskich), kurio forumas tradiciškai vyko paskutinę festivalio dieną. Šįkart jis taip pat buvo skirtas būtinybei reformuoti festivalį. Rengėjų ir kinematografininkų taikytojo vaidmuo teko Krzysztofui Zanussi, kuris šiemet buvo apdovanotas Gdynės „Platinos liūtais“ už gyvenimo nuopelnus.

Zanussi pradėjo nuo to, kad dabar, kai festivalio nelydi dvasinė laisvė, negalima priimti radikalių sprendimų. Režisierius pats turėjo daug pasiūlymų (pavyzdžiui, žiuri posėdžius padaryti atvirus, kad kiekvienas atsakytų už savo žodžius), bet sutiko ir su visų pabrėžiamu reikalavimu: festivalis turi turėti ne tik direktorių, bet ir meno vadovą (porą pastarųjų metų ši pareigybė panaikinta). Zanussi, būdamas įžvalgus tikrovės stebėtojas, neatsitiktinai susiejo festivalio problemas su tuo, kas dabar vyksta Lenkijoje ir pasaulyje. Pasak režisieriaus, didžiausią grėsmę kelia visuotinis suvaikėjimas. Todėl visur laimi, jo žodžiais tariant, klounų partijos, visi vartoja tik masinę kultūrą. Zanussi drąsino kolegas kalbėti apie tai, kas nepopuliaru, ragino nepasiduoti bandymams supriešinti kino bendruomenę.

Grįžtant prie „Solid Gold“, buvo smalsu, kas užkliuvo vienam filmo prodiuserių – nacionalinei televizijai, nusprendusiai neleisti rodyti filmo. Juolab kad „Solid Gold“ – gana tradicinis detektyvas. Neabejoju, kad įdomiau bus žiūrėti kitą jo variantą – šešių valandų televizijos serialą, nes filmui pristigo ir personažų motyvų, ir nuoseklesnės istorijos. Tačiau akivaizdu, kad vis labiau kultūrą ir meną siekiančiai cenzūruoti Lenkijos valdžiai užkliuvo filme nuolat pabrėžiama mintis, jog visi didieji šiuolaikinės Lenkijos kapitalai vienaip ar kitaip susiję su anuometiniu saugumu, kurio generolai ir dabar kontroliuoja ir turtuoliais tapusius savo „globotinius“, ir šiuolaikinius politikus.

Vis dėlto šiemet Gdynėje infantiliškų filmų (bent jau konkurse) nebuvo. Daugiausia prizų pelnė Maciejaus Pieprzycos filmas „Ikaras. Mieteko Koszo legenda“ („Ikar. Legenda Mietka Kosza“). Jam atiteko „Sidabriniai liūtai“, pagrindinį vaidmenį filme sukūręs Dawidas Ogrodnikas apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį, filmas taip pat apdovanotas už muziką (Leszek Możdżer), operatoriaus darbą (Witold Płóciennik), grimą ir kostiumus.

„Ikaras. Mieteko Koszo legenda“, kaip ir ankstesnis režisieriaus filmas „Noras gyventi“ („Chce się żyć“), pasakoja apie realų žmogų. Trumpam lenkų džiazo padangėje sužibęs Mieczysławas Koszas buvo genialus pianistas. Jis buvo aklas, gyveno trumpai – 1973-iaisiais, būdamas dvidešimt devynerių, iškrito pro langą. Iki šiol neaišku, ar tai buvo savižudybė, ar nelaimingas atsitikimas.

„Ikaras. Mieteko Koszo legenda“ – tradicinis biografinis filmas apie vaiką, kuris, jei ne liga, gal ir būtų likęs tokiu pat beraščiu valstiečiu kaip jo tėvai. Tačiau ankantį berniuką mama atidavė globoti vienuolėms ir internate, skirtame akliems vaikams, atsiskleidė jo muzikinis talentas. Muzika tampa berniukui būdu matyti pasaulį, pasakoti apie jį ir save. Atsisakęs klasikinio pianisto karjeros, Koszas nusprendžia tapti geriausiu džiazo pianistu, jį lydi sėkmė. Tačiau taip pat ir skurdas, vienatvė, meilės ilgesys, alkoholis. Manau, kad Dawidas Ogrodnikas rizikavo pasikartoti, dar kartą po „Noro gyventi“ pasirinkęs vaidinti neįgalų personažą. Tačiau jo kuriamas Koszas kitoks. Tai žmogus, kuris, nepaisant niūrios kasdienybės, aplinkinių nepalankumo ir neįgaliems nepalankių laikų, bando siekti savo svajonės. Aktorius vaidina žmogų, suvokiantį savo genialumą, apsėstą aistros muzikai, bet kartu pažeidžiamą, fiziškai silpną, negalintį pamiršti patirto siaubo, kai dar vaiką jį norėjo nužudyti tėvas.

Be abejo, Pieprzycos filmas sugrąžins Koszo, kurį iki šiol žinojo tik lenkų džiazo specialistai, kūrybą. Kita vertus, „Ikaro. Mieteko Koszo legendos“ sėkmė tik pabrėžia, kaip nuosekliai pastaraisiais metais Lenkijoje įsigali istorinių, biografinių filmų gamyba. Realus buvo ir „Auksiniais liūtais“ šiemet apdovanoto Agnieszkos Holland filmo „Ponas Džounsas“ („Obywatel Jones“) herojus – anglų žurnalistas Garrethas Jonesas, pirmasis atskleidęs pasauliui tiesą apie Ukrainoje vykstantį Holodomorą. (Filmas taip pat apdovanotas už geriausią scenografiją.)

Realus ir Wladysławo Pasikovskio filmo „Pasiuntinys“ („Kurier“) veikėjas Janas Nowakas-Jeziorańskis. Istorinių asmenybių nestigo ir tarp dviejų Lenkijos nepriklausomybės šimtmečiui skirtų filmų – Michało Rosos „Pilsudskio“ („Piłsudski“) bei Dariuszo Gajewskio „Legionų“ – („Legiony“) personažų. Abu šie filmai Lenkijos ekranuose pasirodo pavėluotai – tik šį rudenį, abu pasakoja apie legionų, kovojusių už nepriklausomybę, pradžią, tik „Legionuose“ Pilsudskį matome vos vienoje scenoje. Gajewskis akivaizdžiai orientavosi į jaunuosius žiūrovus, todėl „Legionų“ istorija pasakojama pasitelkus meilės trikampį: drąsią ir nepriklausomą kovotoją ir karių slaugytoją Aleksandrą (Wiktoria Wolańska) myli ir kilnus bajoras Tadeušas (Bartosz Gelner), ir iš caro kariuomenės dezertyravęs analfabetas Juzekas (Sebastian Fabijański). Pasakojimą apie meilę „Legionuose“ nuolat permuša įspūdingos batalinės scenos, bet, jei atvirai, vis dėlto įdomiau stebėti besiblaškančio tarp dviejų moterų Pilsudskio (Borys Szyc) meilės dramą. Gdynėje už geriausią moters vaidmenį buvo apdovanota pirmąją jo žmoną suvaidinusi Magdalena Boczarska.

Neseną Šaltojo karo istoriją trečiu pagal svarbą Specialiuoju apdovanojimu pažymėtame filme „Slaptas žaidimas“ („Ukryta gra“) pasakoja debiutantas Łukaszas Kośmickis. Ji rutuliojasi Karibų krizės dienomis, kai Varšuvoje turi vykti pasaulio šachmatų čempionatas, bet iš tikrųjų tai tik dviejų žvalgybų – JAV ir SSRS – susidūrimo vieta. Filmas brangus, kokybiškas: jo operatorius Pawełas Edelmanas ir scenografas Alanas Starskis ne kartą bendradarbiavo su Stevenu Spielbergu, amerikiečių šachmatininką sukūrė Billas Pullmanas, rusų – Jevgenijus Sidichinas, puikūs ir antrojo plano Roberto Więckiewicziaus ir Aleksejaus Serebriakovo personažai. Įspūdingu (kartais net visus užgožiančiu) filmo veikėju tapo ir Stalino dovana Varšuvai – Kultūros ir sporto rūmai, kuriuose tarsi įkalinti filmo veikėjai. Tačiau detektyvinę sovietų „kurmio“ mįslę, kuria paremtas visas filmas, iššifravau jau „Slaptam žaidimui“ įpusėjus, o visa filmo ištarmė, turėjusi „sušiuolaikinti“ siužetą apie ties branduolinio karo galimybe balansuojantį pasaulį, pasirodė gana paprasta, jei ne naivi.

Daug tiksliau totalitarinės valstybės atmosferą perteikė Marcino Krzyształowicziaus filmas „Ponas T.“ („Pan T.“). Jis nukelia į 1953-iųjų Varšuvą. Didžioji miesto dalis – dar griuvėsiai, bet totalitarinė ideologija čia pastebima kiekviename žingsnyje. Filmo herojus, kurį meistriškai suvaidino Pawełas Wilczakas, yra rašytojas, žurnalistas, kadaise garsenybė. Jis pusbadžiu gyvena rašytojų bendrabutyje, nes nenori kurti odžių valdžiai ir naujajai tikrovei. Ponas T. teikia korepeticijos paslaugas gražiai aštuoniolikmetei, kuri yra ir jo meilužė, bei moko žurnalistikos paslapčių kaimynystėje gyvenantį jaunuolį iš kaimo (Sebastianas Stankiewiczius apdovanotas už antrojo plano vyro vaidmenį) – saugumo agentą, dirbantį efemeriškame leidinyje, skirtame turizmui. Rašytojas vaikšto po miestą, susitinka su įvairiais, taip pat ir valdžios, žmonėmis, pietauja rašytojų valgykloje, lankosi pogrindiniuose džiazo koncertuose, tačiau ekrane matome ne tik meistriškai operatoriaus Adamo Bajerskio kuriamą nespalvotą tikrovę, bet ir rašytojo fantazijoje gimstantį šnipų romano siužetą: į savaime absurdiškus Bieruto laikų Varšuvos vaizdus didžiulės dėžės, ant kurių užrašyta „Lėlės suaugusiems“, įsirašo visai natūraliai.

Filmo herojus, be abejo, turi realų prototipą – rašytoją Leopoldą Tyrmandą. Iš pradžių filmas ir buvo sumanytas apie jį, bet įsikišus rašytojo giminaičiams idėjos teko atsisakyti. Spaudos konferencijoje Krzyształowiczius pasakojo, kad filme Tyrmando pasaulis reinterpretuotas, o ponas T. – tai tiesiog ponas Talentas, nenorintis turėti jokių ryšių su sistema ir siekiantis visais būdais išsaugoti savo nepriklausomybę. Pasak režisieriaus, pernelyg daug dėmesio skiriama romantiškiems, veikliems herojams. Jam įdomūs „pasyvūs herojai, kurie gali suteikti prasmės pasauliui, jei į juos įsiklausai“.

„Ponas T.“ skirtas lenkų kino klasiko režisieriaus Kazimierzo Kutzo atminimui. Prieš mirtį praėjusių metų gruodį jis spėjo nusifilmuoti simbolinėje „Pono T.“ scenoje. Tvarkydamas reikalus, filmo herojus atsiduria vaikiškus žaislus gaminančioje įmonėje. Čia rūsyje medines žirafas dažo ir filosofinę konstantos sąvokos problemą aptarinėja trys profesoriai, kuriuos suvaidino Kazimierzas Kutzas, ekonomistas Leszekas Balcerowiczius ir satyrikas Jacekas Fedorowiczius. Įmonės vadovas paaiškina, kad taip senukai prisiduria prie pensijos, o jei rašytojas norįs pasimokyti tiksliųjų mokslų, galįs ateiti vakare, kai žirafas spalvins matematikai.

Man regis, ši scena susieja „Poną T.“ su jaunų režisierių konkursiniais filmais apie šiuolaikinę Lenkiją. Bet apie už geriausią režisūrą apdovanotą ir „Oskarui“ Lenkijos pristatytą Jano Komasos „Kristaus kūno ir kraujo šventę“ („Boże Ciało“), už geriausią debiutą apdovanotą „Supernovą“ ar vieną populiariausių šiųmetės Gdynės filmų „Paukščių kalba“ – jau rudens „Kine“.