7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

69-asis Berlyno kino festivalis: naujų vėjų belaukiant

Ieva Šukytė
Nr. 9 (1288), 2019-03-01
Kinas
„Suvenyras“
„Suvenyras“

Vasario 17 d. baigėsi 69-asis Berlyno kino festivalis, su kuriuo atsisveikino ir 18 metų direktoriaus pareigas ėjęs Dieteris Kosslickas. Nuo kitų metų jas perims Lokarno kino festivalio direktorius Carlo Chatrianas ir „German Films“ vykdančioji direktorė Mariette Rissenbeek. Jau kelis pastaruosius metus nerimo kalbos apie būtiną festivalio kaitą dėl prarastos galios pozicijos tarp kitų didžiųjų kino festivalių, dėl kurių didieji autorinio kino režisieriai dažniausiai aplenkia Berlinalę. Su naujų vadovų atėjimu festivalio lankytojai ir profesionalai laukia naujų vėjų, kuriuos galėtų atnešti ir senų programų keitimas arba filmų jose mažinimas. Berlinalė yra vienas didžiausių ir žiūrovams atviriausių kino festivalių, kasmet parduodantis po maždaug 350 000 bilietų ir parodantis apie 400 filmų, kai tuo tarpu Kanuose jų atsiduria apie 90. Žinoma, Berlinalė siūlo platų programų pasirinkimą, joje skiriamas dėmesys ne tik pagrindinei konkursinei, Panoramos ar Forumo programoms, bet ir Kartos (Generation), Perspektyvaus vokiečių kino (Perspektive Deutsches Kino) programos, retrospektyvoms ir kt. Tačiau pagrindinį dėmesį sutelkiant į konkursinę programą, laiko lieka dažniausiai tik Forumo ir Panoramos filmams. Pastarąja gali džiaugtis žiūrovai, norintys pamatyti filmus iš Jutoje vykstančio „Sundance“ kino festivalio, kurių šiais metais buvo parodyta visai nemažai.

Anglų režisierės Joannos Hogg „Sundance“ Didžiojo žiuri prizo pasaulio dramos kategorijoje laimėtojas „Suvenyras“ (The Souvenir, 2019) Berlyne parodytas pirmą kartą Europoje. Tai – bene asmeniškiausias režisierės filmas arba, kaip pristato ji pati, pusiau autobiografinis. „Suvenyre“, kaip ir kituose režisierės darbuose, dėmesio centre atsiduria aukštesniosios vidurinės klasės atstovai. 9-ojo dešimtmečio pradžioje dvidešimtmetė kino režisūros studentė Džiuli (Honor Swinton Byrne) įsimyli dvigubai už save vyresnį vyrą Antonį (Tom Burke), kuris geba greitai pakerėti savo charizmatiška asmenybe. Pasimatymai prabangiuose restoranuose, dovanos ir intelektualūs pokalbiai apsuka jai galvą. Naivaus būdo Džiuli nepastebi, kad po dizainerių rūbais ir manieringomis frazėmis slepiasi nuo narkotikų priklausomas vyras. Pamažu Antonis pradeda vis dažniau skolintis pinigų, o restoranų sąskaitas apmoka pati Džiuli. Jo komentarai apie jaunos moters kūrybą priverčia vis labiau ją abejoti savomis idėjomis. Kuo arčiau Džiuli prisileidžia Antonį, tuo labiau ji tolsta nuo savęs. Ji tampa vis labiau neužtikrinta savimi, leidžiasi manipuliuojama. 8mm kamera (vadinama „Super 8“) filmuoti Džiuli vaizdai ir darytos fotografijos yra pačios J. Hogg studijų laikų išlikusi medžiaga, kuomet režisierė ieškojo savo tapatybės. Režisierės ir scenarijaus autorės parašytuose dialoguose meistriškai atsiskleidžia veikėjai, atstovaujantys išsilavinusių anglų klasę. J. Hogg dažnai savo filmuose dirba su neprofesionaliais aktoriais. „Parodoje“ (Exhbition, 2013) pagrindinius vyro ir žmonos vaidmenis atliko menininkas Liamas Gillickas ir muzikantė Viv Albertine. „Suvenyre“ pagrindinį vaidmenį atliko pirmą kartą kine vaidinanti Honor Swinton Byrne, natūraliai įsikūnijusi į pasimetusios merginos vaidmenį. Užaugusi aktorės ir rašytojo, menininko šeimoje, Honor nebuvo sunku perprasti savo veikėjos aplinką. Filme vaidinanti jos tikroji motina Tilda Swinton panašesnė į dar vieną savo persikūnijimą, nei į pagyvenusią Džiuli motiną. Paslėpta tarp sendinamo makiažo ir žilų plaukų peruko, Tilda bando parodyti save kaip chameleoną, galintį suvaidinti bet ką ir tapti bet kuo, tačiau viso filmo metu ir visgi matoma tik aktorė, bandanti įkūnyti motiną, o ne pati motina.

„Sinonimai“

Pusiau biografiniu filmu galime laikyti ir „Auksinio lokio“ nugalėtojo režisieriaus Nadavo Lapido filmą „Sinonimai“ (Synonymes, 2019). Jaunas žydas po atliktos karinės tarnybos pabėga iš Izraelio į Paryžių, tikėdamasis pradėti naują gyvenimą. Nusipirkęs prancūzų kalbos žodyną, Joabas (Tom Mercier) kiekvieną dieną mokosi naujus žodžius. Žodynas – tai lyg jo Šventasis raštas, padėsiantis per kalbą jam tapti prancūzu. Išmokęs naujus būdvardžius, jis savo monologus ir skaudžias praeities istorijas energingai pasakoja naujiems draugams – Karolinai ir Emiliui, kurie filmo pradžioje išgelbėja sušalusį, apvogtą Joabą. Emilis, pasiturinčio tėvo sūnus, bando būti rašytoju, tačiau jo paties gyvenimas nėra toks įdomus. Todėl Joabas jam pasiūlo atiduoti savo istorijas, kurias su gerėjančia prancūzų kalba, jis vis artikuliuočiau išdėsto. Tiek pats režisierius, tiek pagrindinį vaidmenį atlikęs Tomas Mercieras po karinės tarnybos pabėgo į Prancūziją, išsižadėję hebrajų kalbos, bandydami ištrinti savo identitetą. Skaudi vieno vyro istorija pažvelgia iš arčiau į jaunosios žydų kartos problemas, kurios susijusios su modernia Izraelio politika ir militarizacija. Tačiau dviejų valandų filmas neatrodo vientisas kino kūrinys. Nufilmuotos mizanscenos labiau veikia kaip atskiri trumpo metro filmai.

Be apdovanojimų šiemet likusi lenkų režisierė Agnieszka Holland savo naujausiame filme „Ponas Džounsas“ (Mr. Jones, 2019) pasakoja apie Velso žurnalistą Garethą Jonesą ir jo bandymą paimti interviu iš Stalino. Jis buvo pirmasis žurnalistas, atskleidęs diktatoriaus sukeltą Holodomorą Ukrainoje. Susidomėjęs, iš kur Stalinas gauna pinigų karo mašinoms, Garethas išvyksta į Maskvą, tikėdamasis susitikti su diktatoriumi. Juk prieš tai jam pavyko paimti interviu iš Adolfo Hitlerio, todėl atkaklumu ir užsispyrimu pasižyminčiam Džounsui turėjo pavykti ir tai. Tačiau atvykus į Maskvą jis sužino, kad jo pažįstamas žurnalistas nužudytas, o jį patį nuolat persekioja slaptoji policija. Supratus, kad su Stalinu pasikalbėti tikriausiai nepavyks, Garethas traukiniu išvyksta į Ukrainą, kur veda jo mirusio draugo paieškų pėdsakai ir slypi atsakymai. Suledėjusiuose apleistuose kaimuose Džounsas atranda iš bado numarintus žmonių lavonus, o grįžęs į Angliją bando įtikinti pasaulį savo kraupiu atradimu. Dažnai kalbanti apie kino kalbą ir jos taisyklių laužymo svarbą, A. Holland sukūrė BBC tipo vaidybinį filmą, kuris, manau, geriau būtų pavykęs kaip dokumentinis filmas. Pirmoji filmo dalis – darbas Londone ir kelionė į Maskvą – montažo metu galėjo būti sutrumpinta. Svarbiausia filmo tema – Džounso indėlis į Ukrainoje sukelto bado atskleidimą, tačiau prie jos prieinama tik gerokai įpusėjus filmui. Panašu, kad režisierei buvo svarbiau parodyti kiekvieną pokalbį ir žmogų, kurį Džounsas sutiko Maskvoje. Pirmame filmo kadre parodytas rašytojas Georgas Orwellas, garsiai skaitantis savo „Gyvulių ūkio“ rankraštį, priverčia pagalvoti, ar kartais ne apie tą veikėją buvo sukurtas filmas. Tik vėliau, trumpų scenų intarpuose paaiškėja, kad taip režisierė norėjo parodyti Džounso įtaką garsiajam rašytojui. Tačiau išėjus iš filmo neapleidžia mintis, kad tokių konvencinių biografinių-istorinių filmų sukurta šimtai, o A. Holland nepasiūlo nieko naujo – tik šiandienai aktualią istoriją apie žodžio laisvę.

„Kolonija“

Dažnai pasigirsta kalbos, kad įdomių filmų reikėtų ieškoti Kartos programoje. Beje, šioje programoje nugalėtojus renka filmų veikėjų bendraamžiai – vaikai ir paaugliai. Šiais metais „Krištolinis lokys“ įteiktas kanadiečių režisierei Geneviève Dulude-De Celles ir jos coming-of-age filmui „Kolonija“ (Une Colonie, 2018). Kvebeke, mažame miestelyje, gyvenanti Mylia (Emilie Bierre), skirtingai nei jos jaunesnioji sesuo Kamilė (Irlande Côté), gyvena uždarą gyvenimą, sunkiai sugebėdama užmegzti pokalbį su savo bendraamžiais. Pakeitusi mokyklą ji tikisi, kad ten besimokanti jos pusseserė padės jai naujojoje aplinkoje, tačiau ši už nugaros skleidžia melus apie jos motiną. Jos pažintis su dviem skirtingais bendraamžiais – indėnų rezervuare gyvenančiu Džimiu ir viena iš populiariųjų mokyklos merginų Jacinta – padeda Myliai atrasti save. Intravertė paauglė bando pritapti prie populiariųjų grupės dalyvaudama vakarėliuose, pradėdama naudoti makiažą ir rengtis labiau akį traukiančiais drabužiais, o pamokų su Džimiu ir jaunesniąja seserimi džiaugiasi vaikyste, šokinėja ant batuto, vaikšto po mišką ir važinėja dviračiu. „Kolonija“ – subtilus coming-of-age filmas, kurio siužete – paauglystėje – esame atsidūrę visi. Metas, kai nežinome, ko norime ar kas esame. Tai – jautrus laikas, kuomet dažnai pasiduodame aplinkinių įtakai, nesuvokdami, ar patys to norime, o tiesiog siekiame pritapti prie daugumos. Filmo siužetas nėra perspaustas, įvykiai jame teka natūralia vaga. „Kolonijoje“ neįvyksta nieko šokiruojančio, galbūt todėl šis filmas atrodo toks tikras. Puikiai suvaidinusi Emilie Bierre perteikia savo kartos nešiną nerimą būti kitokiu, išsiskirti iš aplinkos. Tačiau argi blogai matyti pasaulį kitomis spalvomis?

Pasibaigęs 69-asis Berlyno kino festivalis šiais metais, kaip ir anksčiau, nenustebino savo filmų repertuaru. Galbūt jubiliejinė Berlinalė ir nauji festivalio vadovai, su kuriais, tikimasi, ateis ir nauji programų sudarytojai, sugebės įnešti šviežio vėjo gūsį. Nedidelis seniai išsikvėpusio festivalio privalumas – vienas didžiausias moterų režisierių skaičius tarp visų didžiųjų festivalių. Kol visi per pastaruosius metus žada lygias galimybes visoms lytims, Berlinalė tai darė bent jau pastaruosius 10 metų. Vis dėlto, tai tik vienas iš festivalio pasiekimų, o jo dar laukia ilga reabilitacija.

„Suvenyras“
„Suvenyras“
„Sinonimai“
„Sinonimai“
„Ponas Džounsas“
„Ponas Džounsas“
„Kolonija“
„Kolonija“