7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sugrąžintas laikas

Artėja XIX Lenkų kino festivalis

Živilė Pipinytė
Nr. 30 (1309), 2019-09-27
Kinas
„Ponas Džounsas“
„Ponas Džounsas“

Spalio 3 d. Vilniuje prasideda XIX Lenkų kino festivalis. Jis truks dešimt dienų, o festivalio filmus galės pamatyti ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Mažeikių, Šalčininkų, Marijampolės žiūrovai. Į festivalį atvyksta aktorė Grażyna Błęcka-Kolska, režisieriai Janas Jakubas Kolskis, Michałas Rosa, Łukaszas Grzegorzekas. Festivalį šiemet sudaro pagrindinė programa ir lenkų kino klasiko Kazimierzo Kutzo (1929–2018) filmų retrospektyva (plačiau apie ją – kitos savaitės „7md“). Pagrindinėje programoje – trylika filmų. Dalis jų Lenkijos kino teatrų ekranuose dar nepasirodė, bet sulaukė ne vieno Lenkų vaidybinio kino festivalio bei tarptautinių apdovanojimų.

 

Pastaraisiais metais lenkų kino kūrėjai vis dažniau gręžiasi į praeitį, vis dažniau filmų veikėjais tampa realūs žmonės, istorinės asmenybės. Prieš kelias dienas Gdynės „Auksiniais liūtais“ apdovanoto Agnieszkos Holland filmo „Ponas Džounsas“ („Obywatel Jones“, „Mr. Jones“) herojus – britų žurnalistas Garethas Jonesas. Jis pirmasis aprašė Stalino ir jo kolektyvizacijos Ukrainoje sukeltą holodomorą. Tačiau net kolegos Vakarų žurnalistai bandė Joneso straipsnius vadinti melagingais. Ir Vakarų politikai nenorėjo tikėti Joneso tiesa, nes taip buvo patogiau. Šiuo požiūriu Holland filmas visai aktualus, nes atskleidžia manipuliavimo visuomenės nuomone mechanizmą.

 

Pagrindinis filmo veikėjas, kurį suvaidino Jamesas Nortonas, 1933 m. atvyksta į Maskvą, norėdamas rašyti apie SSRS paskelbtą modernizaciją ir parengti interviu su Stalinu, bet nuo pirmųjų žingsnių susiduria su politikų ir partijos funkcionierių melu, kolegų baime, sekimu, prisitaikymu bei „naudingais idiotais“, palaikančiais Stalino politiką. Tarp jų ir su „New York Times“ žurnalistu Walteriu Duranty, skelbusiu, kad Joneso reportažas apie badą Ukrainoje yra melas. Užtat juo patikėjo pradedantis rašytojas George’as Orwellas, kurį filmo pradžioje matome rašantį garsųjį „Gyvulių ūkį“.

 

Vis dėlto Holland filmas – ne tik apie praeitį, bet ir apie dabartį. Viename interviu režisierė sakė: „Šiandien kiekviename žingsnyje įsitikiname, kad blogio pagunda keri labiau už gėrio pagundą. Todėl kine ieškau personažų, kurie pasiduotų gėrio pagundai, turėtų drąsos ir kilnumo geną. Sukurti tokį herojų yra iššūkis ateičiai. Viliuosi, kad „Pone Džounse“ tai pavyko – toks žmogus materializavosi, ir galima patikėti, kad jis egzistavo iš tikrųjų.“

 

Iš tikrųjų egzistavo ir Władysławo Pasikowskio filmo „Pasiuntinys“ („Kurier“) veikėjas – Armijos Krajovos kurjeris, politikas, žurnalistas, ilgametis „Laisvės“ radijo direktorius Janas Nowakas-Jeziorańskis. Filme atkuriamas vienas jo gyvenimo epizodas, kai pasiuntinys turėjo pristatyti svarbią Londone įsikūrusios pogrindžio Lenkijos vyriausybės žinią į okupuotą ir sukilimui besirengiančią Varšuvą, o jo pėdsakais sekė kelios žvalgybos.

 

Animacinis Raúlio de la Fuente ir Damiano Nenowo filmas „Dar viena gyvenimo diena“ („Jeszcze dzień życia“), paremtas kito garsaus lenkų žurnalisto Ryszardo Kapuścińskio knyga, pasakoja apie tris mėnesius trukusią jo kelionę į pilietinio karo apimtą Angolą. Kapuścińskis, ko gero, yra vienas žinomiausių pasaulyje Lenkijos rašytojų. Jo gyvenimas, manau, taps dar ne vieno filmo siužetu.

 

Turbūt vienas mįslingiausių Lenkijos istorijos personažų tebėra Józefas Piłsudskis. Michałas Rosa filme „Pilsudskis“ („Piłsudski“) rodo ne tą valstybės viršininką, kuris geriau žinomas iš anekdotų, o Lietuvoje – ir iš antilenkiškų paskvilių, bet jauną revoliucionierių, svajojantį apie nepriklausomą Lenkiją ir nuosekliai įgyvendinantį savo svajonę. Filmo veiksmas prasideda 1901 m., o baigiasi 1914 m., kai į Pirmojo pasaulinio karo mūšius išsirengia Piłsudskio sukurti legionai.

 

Rosos filmas – ties kelių žanrų riba, todėl jame atkurtas ir pašto traukinio apiplėšimas Bezdonyse (pagrobti pinigai ir leido sukurti legionus), ir pasakojimas apie tarp dviejų mylimųjų besiblaškantį vyrą bei stiprias moteris, sugebančias kovoti kaip vyrai, o korsetuose slėpti dešimtis kilogramų sveriančius ginklus. Pagrindinį herojų įkūnijo Borysas Szycas, jo pirmąją žmoną Marią suvaidinusi Magdalena Boczarska šiemet Gdynėje apdovanota už geriausią moters vaidmenį.

 

Pernai Gdynėje už geriausią scenarijų ir geriausią moters vaidmenį apdovanotas Jano Jakubo Kolskio filmas „Malonė“ („Ułaskawienie“) – labai asmeniškas. Jo veikėjų prototipai – režisieriaus seneliai. Pokario metais jie keliauja per Pietų Lenkiją, kad pagaliau palaidotų sūnų partizaną, kurio palaikų nepalieka ramybėje saugumiečiai, nes vis nori įsitikinti, kad jis tikrai negyvas. Tėvai bando susitaikyti su sūnaus žūtimi ir kaltės jausmu. Tėvas (Jan Jankowski) guodžiasi bent tuo, kad sūnus žuvo už tėvynės laisvę, bet motinai reikia ne sūnaus didvyrio, o, kaip ji sako, sūnaus, kuris baigtų aukštąją, taptų vyru ir tėvu, dovanotų jai anūkų. Šis Grażynos Błęckos-Kolskos monologas nuskamba beveik filmo pabaigoje, kai jos herojė suvokia savo pastangų tragizmą. Magiškas Kolskio pasaulis, pažįstamas iš ankstesnių filmų „Jančio Vandenis“ ar „Pornografija“, „Malonėje“ prisipildo tragiškų gaidų.

 

Autobiografiškas ir operatoriaus bei režisieriaus Adamo Sikoros filmas „Autsaideris“ („Autsajder“), nukeliantis į karinės padėties Lenkijoje metus. Jo herojaus, politika nesidominčio Dailės akademijos studento prototipas, – pats filmo kūrėjas. Naktį vaikiną sustabdo milicija. Jo bute aptinkama opozicijos atsišaukimų, taigi jis patenka į kalėjimą, kur jo mokytojais tampa internuoti „Solidarumo“ veikėjai. 

 

Pernai „Sidabriniais liūtais“ Gdynėje apdovanoto Filipo Bajono filmo „Kamerdineris“ („Kamerdyner“) veikėjai taip pat turi realius prototipus. Šio epinio, beveik penkis XX a. dešimtmečius apimančio filmo veiksmas rutuliojasi Gdynės ir Gdansko apylinkėse, ten, kur ne vieną šimtmetį kartu gyveno lenkai, vokiečiai ir kašubai – tautinė mažuma, kurios kalba skamba ir filme. Pasakojama apie kašubės tarnaitės sūnų Mateušą (Sebastian Fabijański), kurį rūmuose užaugino prūsų aristokratė Gerda fon Kraus (Anna Radwan), įtardama, kad tai jos vyro (Adamas Woronowiczius Gdynėje apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį) pavainikis sūnus, likimą. Suaugęs vaikinas pamilsta Gerdos ir grafo dukterį Maritą (Marianna Zydek). Vienas pagrindinių filmo veikėjų Bazilis (Janusz Gajos), nuoseklus kovotojas už kašubų teises ir kultūrą, taip pat tampa politinių susidorojimų auka – žūva per 1943-iaisiais nacių surengtas masines kašubų žudynes.

 

Už geriausią režisūrą ir geriausią muziką taip pat pernai Gdynėje apdovanotas Adriano Paneko „Vilkolakis“ („Wilkołak“) pasakoja apie iš nacių konclagerio išlaisvintus vaikus, kuriuos išgyventas siaubas pasiveja konclagerio sargų – vilkšunių – pavidalu. Šunys puola žmones, žudo, apsiaučia namą, kuriame glaudžiasi vaikai. „Vikolakis“, sumanytas kaip metafora apie išsivadavimą iš patirto skausmo, kuriamas pasitelkus siaubo filmo stilių – uždarą erdvę, tamsą, iš visur sklindantį pavojų, augančią įtampą.

 

Siaubo filmo elementus filme „Tamsu, beveik naktis“ („Ciemno, prawie noc“) įdomiai naudoja Borysas Lankoszas. Tai prestižine „Nikės“ premija apdovanoto Joannos Bator romano ekranizacija. Pagrindinė veikėja žurnalistė Alicija (Magdalena Cieliecka) sugrįžta į gimtąjį miestą tirti paslaptingo vaikų dingimo, tačiau jai teks patirti skausmingą akistatą su savo vaikyste ir jos paslaptimis. Filme nuolat susiduria praeitis ir dabartis, o erdvė vis labiau primena juodą pasaką, kurioje gyvena paslaptingos senutės – katinų ir vaikų gynėjos.

 

Jaceko Borcucho filmo „Saldi dienos pabaiga“ („Słodki koniec dnia“, „Dolce Fine Giornata“) veiksmo laikas – netolima ateitis, veiksmo vieta – senovinis etruskų miestas Voltera. Čia gyvena poetė, Nobelio premijos laureatė Marija (Krystyna Janda apdovanota Sandanso festivalyje). Ji liko Italijoje, kai Lenkijoje buvo paskelbta karinė padėtis, ir puikiai jaučiasi idiliškame miestelyje. Tačiau idilė žlunga, kai atsiimdama miestelio garbės piliečio regalijas Marija pasako politiškai nekorektišką kalbą. 

 

Borcuchas ir filmo scenarijaus bendraautoris Szczepanas Twardochas, populiarus jaunosios kartos rašytojas, į filmą sudėjo daug refleksijų apie šiuolaikinę kultūrą, karo pabėgėlius, bet, ko gero, jiems labiau pavyko moters, kuri senstantį savo kūną suvokia kaip naują suknelę ir neatsisako meilės, tema. Gyvenimo būdo ir meilės pasirinkimas svarbus ir Łukaszo Grzegorzeko filmo „Trenerio duktė“ („Córka trenera“) veikėjams – tėvui ir dukteriai. Tėvas nori, kad duktė bet kokia kaina siektų sportinės karjeros, bet mergina pavargo ir nori pajusti gyvenimo skonį. Romantiškų meilės istorijų gerbėjams skirtas Tomaszo Koneckio filmas „Visa laimė“ („Całe szczęście“). Mažiesiems žiūrovams skirtas Jaceko Piotro Blawuto „Šokolado diena“ („Dzień czekolady“). Filmo herojai patenka į magišką pasaulį. Jame gyvena savaitės dienų ir prisiminimų rijikai, tad vaikai turės išmokti susigrąžinti laiką. Ko gero, kinas ir yra vienas iš būdų tai padaryti.

 

Živilė Pipinytė

„Ponas Džounsas“
„Ponas Džounsas“
„Pilsudskis“
„Pilsudskis“
„Malonė“
„Malonė“
„Autsaideris“
„Autsaideris“
„Vilkolakis“
„Vilkolakis“