Kinas
Kino teatruose pasirodė naujas Martino Scorsese filmas „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“, JAV, 2023) ‒ trijų su puse valandos trukmės juosta apie oseidžų genties indėnų žudynes. Scorsese ir Erico Rotho, „Oskaru“ apdovanoto scenaristo, dirbusio su Robertu Zemeckiu („Forestas Gampas“), Stevenu Spielbergu („Miunchenas“) ir Davidu Fincheriu („Keista Bendžamino Batono istorija“), scenarijaus pagrindas – to paties pavadinimo Davido Granno bestseleris. Knygos siužetas ‒ serija žiaurių žmogžudysčių, įvykdytų maždaug prieš šimtą metų Oklahomos valstijoje, kur gyveno oseidžų genties indėnai. JAV valdžia oseidžus perkėlė į nederlingas žemes, kuriose XX a. pradžioje buvo rasta naftos. Oseidžai praturtėjo, pas juos, siekdami to paties, plūstelėjo pramonininkai ir darbininkai iš visos šalies. O netrukus iš pažiūros nekenksmingi rasiniai prietarai virto stebėtinu žiaurumu ir cinizmu. Oseidžai pradėjo žūti vienas po kito; žemę paveldėdavo dažniausiai baltieji jų vyrai ir žmonos. Negirdėto žiaurumo sąmokslą atskleidė FTB, tuo metu žengęs pirmuosius žingsnius.
„Gėlių mėnulio žudikuose“ daugiausia dėmesio skiriama realiai egzistavusiai asmenybei – Williamui Kingui Hale’ui (Robert De Niro), baltajam galvijų augintojui, kuris susidraugavo su oseidžais, nors ir rengė sudėtingą sąmokslą, siekdamas užvaldyti jų turtus. Tai jis paskatino savo sūnėną Ernestą Burkhartą (Leonardo DiCaprio) sužavėti ir vesti oseidžų moterį Mollie Kile (Lily Gladstone). Pasak Scorsese, jų santykiuose būta tikrų jausmų, nors Burkhartas padėjo Hale’ui išžudyti visą Mollie šeimą. Tai tik viena iš daugelio blogio gijų – manoma, kad iš viso buvo nužudyta daugiau nei šimtas oseidžų, o dauguma nusikaltimų iki šiol neišaiškinti.
Kaip pabrėžia kritikai, „Gėlių mėnulio žudikų“ meniniai pasiekimai neabejotini ir gausūs. Politinis filmo vaidmuo ne mažiau svarbus. Tokio bekompromisio ir išsamaus filmo apie vadinamųjų baltųjų žmonių vykdytą indėnų genocidą meinstryminiame kine dar nebuvo.
Pateikiame Philipo Horne’o pokalbio su Martinu Scorsese, publikuoto žurnale „Sight and Sound“, fragmentus.
Kaip prisijungėte prie „Gėlių mėnulio žudikų“ projekto, kas jus į jį įtraukė?
Apie šį projektą papasakojo mano vadybininkas Rickas Yornas. Nesu tikras, ar jis man parodė Erico Rotho scenarijaus juodraštį, ar davė Davido Granno knygą. Mane suintrigavo pavadinimas, kuriame yra daug poezijos bei grožio, ir tema ‒ ji mane visada viliojo. Kai pradėjau skaityti, sužavėjo Teksaso reindžerių istorijos ir visų pirma oseidžų genties kultūra.
Kai susitikome 2019 m., jau perrašinėjote originalų „Gėlių mėnulio žudikų“ scenarijų. Kodėl?
Davido Granno knyga įspūdinga, perskaitai nejučiomis, todėl iš pradžių perėmėme jos perspektyvą, t.y. FTB agentų, atvykstančių į Oklahomą tirti žmogžudysčių. Tačiau greitai supratau, kad tai nėra įdomu, mat tik pamačius personažus bus aišku, kas yra visų bėdų kaltininkas. DiCaprio ketino vaidinti Tomą Vaitą, kurio personažas paremtas labai įdomiu, nepaprastu žmogumi. Jo tėvas buvo kalėjimo viršininkas. Vaitas užaugo kalėjime, ir tai, ką jis matė, buvo už suvokimo ribų. Ir jis buvo geras žmogus. Ar tai turėjo būti filmas apie Tyrimų biuro agentą Tomą Vaitą, kuris slapta... ką? Mes negalėjome rasti jokių neigiamų jo gyvenimo aspektų. Regis, vienintelis dalykas ‒ kad susinervinęs eidavo šaudyti paukščių. Štai ir viskas. Šaudė paukščius. Aš pasakiau: „Įdomu vienas kadras. Kas dar?“ Mes bandėme padaryti jį sudėtingesnį, bet supratome, kad kuriame filmą iš teisėsaugos, „baltųjų vyrukų“ perspektyvos, nors istorijos centre – oseidžai...
Vienu metu surengėme didelį scenarijaus skaitymą, po kurio pas mane atėjo Leo (Leonardo DiCaprio – I. V.) ir paklausė: „Kokia šios istorijos esmė? Kur širdis?..“ Iš karto atsakiau: „Na, Ernestas ir Molė.“ Jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Nieko į mane nemesk, manau, kad turėčiau vaidinti Ernestą!“ Tariau: „Gerai. Apversime scenarijų aukštyn kojomis ‒ ir žinai ką? Mažiausiai išrašytas personažas yra Ernestas, o tai reiškia, kad turime visišką laisvę.“ Ernestas tarsi didelis klaustukas, tačiau tikrovė tokia, kad Molė liko su juo iki pat teismo proceso, iki tol, kol jis buvo nuteistas. Ar jis mylėjo Molę? Jei mylėjo, kiek ir ką žinojo apie žmogžudystes? Tai tapo mūsų pagrindiniais klausimais iki pat paskutinės filmavimo dienos.
Kuo jus sudomino Ernesto ir Molės santykiai?
Man įdomūs silpni personažai, tokie kaip Ernestas. Jis silpnas ir pavojingas, bet turi šiokio tokio padorumo ir – myli Molę. Tai gali trikdyti, bet tai žmogiška. Mes tokie esame. Tai ir norėjome su Leo parodyti.
Dalis Molės stiprybės tokia, kad ji atrodo įtari ir išmintinga – tarsi pati pasirenka rizikuoti.
Ji rizikuoja, nes giliai širdyje negali pripažinti fakto, kad Ernestas, pirma, pakenktų jos šeimai, o galiausiai ir jai. Ir dar – jis žavus vaikinas.
Viena paveikiausių filmo scenų, kai Ernestas pirmą kartą vakarieniauja su Mole, prasideda audra ir ji priverčia jį tiesiog sėdėti ir įsiklausyti. Ta scena tokia stipri ir jaudinanti, matome gimstančią meilę.
Ji atsirado po diskusijos su teisininku Williamu Pipestemu. Jis sakė, kad nesuprantame jų, oseidžų, kultūros ir turime būti labai atsargūs. Jis pateikė įvairių pavyzdžių iš savo vaikystės. Ir labai mandagiai pabrėžė, kad mes skirtingi. Papasakojo, kad vaikystėje kilus audrai močiutė liepdavo sustoti ir atsisėsti. „Leiskite audrai jus užvaldyti ir palaukite, kol ji pasitrauks“, – sakydavo ji. Filmas taip ir atsirado – iš pokalbių, susitikimų, diskusijų.
Teisiniai aspektai gana sudėtingi, bet jūs laikotės savo moto niekada nebaksnoti pirštu.
Tiesa, reikalas susijęs su „galvos teise“ (angl. headright) ir globėjais. Pirmiausia filme pamatysite visų nužudytų indėnų montažą. Tada Molės veidą ir ji sako: „Molė tokia ir tokia, nekompetentinga.“ Tai viskas, ką jums reikia žinoti. Ji atrodo tikrai gera, maloni, graži, padorus žmogus, bet ji „nekompetentinga“? Ką tai reiškia? Ar dabar reikia gilintis į visus kitus dalykus? „Galvos teisė“ – man tai nerūpi. Tai yra nafta, o nafta ‒ pinigai. Viskas labai paprasta.
Atrodo, jums kelia siaubą tai, ką baltųjų kultūra padarė Amerikos indėnams, ir ypač oseidžams.
Manau, oseidžai buvo labai patiklūs ir tiesiog negalėjo patikėti, kad jais gali taip pasinaudoti. O jei tam tikru momentu ir patikėjo, labai išsigando. Ką daryti, kai mūsų rūšies kultūra, kuri tam tikru būdu formavosi du tūkstančius metų, o gal ir daugiau, susiduria su tokiais patikliais žmonėmis? Jie tiesiog nemato gyvenimo taip, kaip mes Vakarų kultūroje. Tačiau svarbiausia buvo nafta. Svarbiausia buvo pinigai. Tai yra Amerika.
Pastebėjau, kad De Niro personažas Bilas Heilas filme pavartoja frazę iš Johno Fordo „Ieškotojų“ („The Searchers“, 1956). Tai padarėte sąmoningai?
Taip, Etano Edvardso (pagrindinis „Ieškotojų“ veikėjas – I. V.) pyktis, neapykanta ir rasizmas tokie gilūs, kad šokiruoja. Ir jis padarė didelę įtaką mums visiems. Tai filmas, kuris, žinoma, yra savo laikmečio produktas. Jame baltaodžiai aktoriai vaidina indėnus ir t.t. Bet idėja, neapykantos gelmė pribloškia. Rasizmas ir neapykantos gelmė – tai Amerikos istorija.
„Gėlių mėnulio žudikuose“ yra keletas vizionieriškų epizodų. Pavyzdžiui, tą pragarišką naktį, kai Heilas tolumoje degina savo laukus, kad gautų draudimą, Molė sako Ernestui: „Tu kitas.“
Šią sceną kūrėme su choreografu Michaelu Arnoldu, kuris taip pat dirbo prie „Volstryto vilko“. Įsivaizdavau kažką demoniško, Valpurgijos naktį, raganų ir demonų šventę.
Ernestas nėra tas žmogus, kurį būtų išmintinga pasirinkti savo blogio planui įgyvendinti, jei norėtumėte, kad šis būtų įgyvendintas efektyviai ir gerai, ar ne? Jis nuolat klysta...
Ne, bet giliai viduje jis geras žmogus, juo lengva manipuliuoti.
Heilas niekada nieko nepripažįsta, net toje scenoje, kai Ernestas pagaliau jam pasipriešina?
Ne. „Man labai gaila tai girdėti.“ Pamiršau, kas tai parašė, bet kai Ernestas pareiškia, kad liudys, Heilas sako: „Tai tvirtas pasirinkimas nelaimės akivaizdoje.“ Puiki replika. Įtraukime ją. Ir taip mes visą laiką dirbome. Ir tada: „Kurį laiką bus triukšmo. Bet viskas pasimirš. Jie grįš prie darbų, jie turi pasirūpinti savo šeimomis, pasirūpinti savimi, pasirūpinti... viskuo.“ Ir skaudžiausią dalyką, kurį jis tuo metu galėjo Ernestui pasakyti, pasako išeidamas: „Aš tave myliu, sūnau. Aš tave myliu. Nedaryk to.“ O, jis gražiai Ernestui grasina. Ir tai yra vienintelė vieta, kai Heilas sako: „Nedaryk to, dėl ko gailėsiesi visą likusį gyvenimą.“
Parengė I. V.
