Karas Izraelyje verčia prisiminti ir jo kaimynus, nuo kurių daug kas priklauso. Egiptas yra iš tų, kurie prisimena Musulmonų brolijos valdymo pasekmes, todėl, regis, nejaučia simpatijų Brolijos įkurtai „Hamas“. Bet Rytai visada pilni intrigų, todėl Tariko Saleho filmą „Kairo sąmokslas“ (LRT Plius, 26 d. 21.33) pravartu prisiminti, nors tai ir politinė fikcija. Filmo herojus – į uždarą musulmonų Al Azharo universitetą Kaire patekęs žvejo sūnus Adamas (Tawfeek Barhom). Tai kuklus vaikinas, patyręs ne vieną nelaimę ir skurdą. Iš pradžių atrodo, kad laukia tradicinis auklėjimo romanas – pasakojimas apie ambicingą jaunuolį, kuris atsidūręs svetimoje aplinkoje mokosi naujų gyvenimo taisyklių ir išminties, bet pernai Kanuose už geriausią scenarijų apdovanoto filmo veiksmas greit priverčia atsisakyti panašių lūkesčių.
Mirus Al Azharo didžiajam imamui, universitete prasideda politinė kova dėl jo vietos, kurioje dalyvauja ne tik religiniai veikėjai, bet ir prezidentūra, saugumo struktūros. Ją ir stebime naivaus Adamo, tampančio politinio žaidimo sraigteliu, akimis. Žaidimas žiaurus ir kruvinas, kupinas aliuzijų į Egipto politinius įvykius, mat virš šalies vis dar sklando Musulmonų brolijos šešėlis. Glaudus politikos ir religijos ryšys lemia prievartą ir grėsmę, tad neatsitiktinai vienu svarbiausių filmo veikėjų tampa saugumo pulkininkas Ibrahimas (Fares Fares). Jis tarsi nenoriai vykdo įsakymus, bet neatsisako apleisti karjeros. Pulkininkas suvokia, kad sprendimas įtraukti Adamą į nešvarų žaidimą amoralus, bet Ibrahimas jau ne vienam sulaužė gyvenimą. Toks darbas.
Roberto De Niro filmo „Patikimas piemuo“ (TV1, 21 d. 22.55) herojus Edvardas Vilsonas – jaunas idealistas, nusprendęs atsiduoti savo tėvynei, ginti jos idealus ir kovoti su jos priešais. Bet režisierius kėlė sau kitą uždavinį: Vilsono likimas jam padeda atskleisti trisdešimt vienos galingiausių JAV institucijų – Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) – istorijos metų nuo 4-ojo dešimtmečio pabaigos, kai nuspręsta ją įkurti, iki 1961-ųjų, kai CŽV patyrė triuškinantį pralaimėjimą Kuboje. Todėl nesutinku su kritikais, kurie pabrėžia „Patikimo piemens“ ištęstumą ar net vangumą. De Niro bando atkurti klasikinio epinio pasakojimo formulę, kai svarbu perteikti talpias laiko detales, gausių personažų likimų vingius, suformuluoti apibendrintą žinutę, kuri, beje, atsispindi ir bibliškai skambančiame filmo pavadinime. Jis skatina kartu su personažu išgyventi visiško jo pralaimėjimo istoriją. Nes Vilsonas pralaimi ir kaip žmogus, ir kaip intelektualas, ir kaip vyras, tėvas. Jis pasiaukoja sistemai, kuri, pasirodo, naikina net savo kūrėjus.
Mattas Damonas tiksliai suvaidino elitinio Jeilio universiteto studento tapimą žvalgybos asu: poeziją tyrinėjantis intelektualas apsiima šnipinėti mylimą dėstytoją, kuris neabejingas fašizmui. Vėliau tas idealizmas atveda į karo metų Londoną, kur Vilsonas gauna pirmas žiaurumo ir melo pamokas. Dar vėliau jau pokario Vokietijoje jis akis į akį susidurs su būsimais Šaltojo karo priešais. Patirtis kaupiasi lyg ir nepastebimai, bet būtent ji paverčia Vilsoną šaltu profesionalu, apskaičiuojančiu kiekvieną priešo ėjimą, kiekvieną provokaciją. Pareigingas Vilsonas priverstas vesti jo kūdikio besilaukiančią gražuolę (Angelina Jolie), tačiau jis taip ir nepatirs šeiminio gyvenimo malonumų, nes darbas CŽV įtraukia kaip narkotikas. Pareiga, ištikimybė idealams taip pat yra narkotikas. Toks svaigus, kad Vilsonas, regis, ir pats nesuvoks, kada įvyko tas lūžis, kai jis ėmė tarnauti melui ir pats jį kurti.
Damonas priverčia savo herojų nepastebimai keistis ir fiziškai – jis tarsi ir nesensta, bet darosi vis formalesnis, vis aiškiau apibrėžiantis savo gyvenimo erdvę, kurioje galiausiai nebelieka vietos jausmams, žmogiškoms reakcijoms. Ją vis labiau ima užpildyti įtarumas, kuris, beje, persmelkia ir žiūrovus: įtartinas atrodo kiekvienas personažas. Matyt, tai ir paaiškina vieną didžiausių Vilsono pralaimėjimų, kai tikrą perbėgėlį jis palaikys KGB agentu. Vidinę degradaciją filmo kūrėjai pabrėžia ir detalėmis: Vilsono susidomėjimas poezija, jos sukuriama vidinė erdvė travestuojama iki hobio – laivų butelyje.
LNK (šįvakar, 20 d., 21 val.) siūlo prisiminti serialą apie Sopranus, tiksliau, tai, kas vyko prieš prasidedant serialo veiksmui. Alano Tayloro filmas „Niuarko šventieji. Sopranų istorija“ (2021) nukels į 7-ąjį dešimtmetį, kurį nostalgiškai prisimindavo Tonis Sopranas. Esą tada gangsteriai dar laikėsi principų, o vaikai gerbė tėvus. Aukso amžiaus simbolis jam buvo dėdė ir tėvo – kriminalinio autoriteto – verslo partneris Dikis Moltisantis. Moterų numylėtinis, garbingas tėvas ir vyras. Bet ši sentimentali nostalgija prasilenkia su tikrove.
Filme rodomi 1967-ieji. Mažasis Tonis (iš mirusio tėvo vaidmenį paveldėjęs Michaelas Gandolfini) žavisi Dikiu (Alessandro Nivola), kuris rūpinasi tėvo jam patikėta verslo dalimi ir, priešingai nei kiti mafiozai, nesibodi turėti reikalų su juodaodžiais. Bet iš tikrųjų Dikis – egzistencinę krizę išgyvenantis sociopatas, kuris stengiasi elgtis padoriai, bet nesugeba susidoroti su niūria prigimtimi. „Niuarko šventieji. Sopranų istorija“ persmelktas to paties fatalizmo kaip ir serialas. Šeimos ryšiai filme rodomi kaip skausmingi antrankiai, įžeistas vyriškumas išlaisvina žudymo instinktą, o rasinė įtampa tarp italų ir afroamerikiečių paverčia Niuarko gatves karo ruožu.
Vienintelis žmogus, kuriam Moltisantis gali atsiverti, – iki gyvos galvos nuteistas jo dėdė Salis (Ray Liotta). Jų pasimatymai kalėjime primena serialo Tonio terapijos seansus daktaro Melfio kabinete. Tai skausmingo nuoširdumo ir savirefleksijos momentai. Tik jei nematėte serialo, žiūrėdami filmą vis dėlto jausitės mokiniu, kuris neperskaitė mokytojo užduoto teksto ir pavėlavo į pamoką.
LRT Plius (21 d. 21.40) siūlo prisiminti 1965 m. Gilles’io Grangier ir Georges’o Lautnero komediją „Lėbautojai“, kuri pasirodymo metais, ko gero, taip pat kai kam skambėjo nostalgiškai, mat priminė svarbią datą: 1946 m. balandžio 13 d. dekretu Prancūzijoje buvo uždaryti viešnamiai. Filmas susideda iš trijų novelių, kurių veiksmas susijęs su uždarytu Paryžiaus bordeliu, virš jo kabėjusiu žibintu, savininkais ir jų „globotinėmis“. „Lėbautojuose“ vaidina ne viena prancūzų kino žvaigždė, tarp jų Bertrand’as Blier, Mireille Darc ir Louis de Funèsas, kuriuos visada malonu prisiminti.
Jūsų – Jonas Ūbis
