Kinas

7 MD

Lenkų kino savaitė 

Ateinantį ketvirtadienį, rugsėjo 13 d., prasidėsiančios ir jau dvyliktą kartą vyksiančios savaitės rengėjai, Lenkijos institutas Vilniuje, pristatys šių dienų lenkų kino panoramą ir primins kelis išskirtinius praeityje sukurtus filmus. Filmai bus rodomi „Multikino“, „Pasakoje“ ir „Skalvijoje“.  

7MD

Pagal užsienio spaudą

Rengėjų inf.

Prasideda trumpametražių filmų festivalio atranka

Ginčą galėtų laimėti visi jo dalyviai, jei, užuot atsiraitoję rankoves ir kibę į atlapus ar kreipęsi į teismą ginti savo teisių, nesutarimą pabandytų išspręsti taikiomis derybomis. Arba dar geriau – imtų kamerą ir apie siūlomą ginčo sprendimo būdą be pykčio ir teismo susuktų trumpametražį filmą festivaliui „Ginčą sprendžiu TAIKIAI“.

Kino mėgėjai, profesionalūs menininkai, studentai, moksleiviai ir visi, kuriems bent kartą gyvenime į rankas buvo tekę paimti kamerą, kviečiami ieškoti taikių ginčo sprendimo formų. Kai darbdavys atsiskaito ne visiškai, kaimynas pamiršta užsukti vonios čiaupą ar vėl užstato mūsiškį automobilį, ką paprastai darome? Grasiname paduoti į teismą ir jame „užtampyti“. Trumpametražių filmų festivalio „Ginčą sprendžiu TAIKIAI“ organizatoriai sako, kad tai ne išeitis. Yra geresnių, veiksmingų, bet tarp lietuvių nepopuliarių ginčų sprendimo būdų. Vienas iš jų – mediacija.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šįvakar (27 d. 23 val.) LTV transliuos Olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją. Po to sportas bus rodomas kasdien. Neįsivaizduoju, kaip galima leisti brangų laiką spoksant į bėgančius, šokančius į aukštį ir tolį, minančius dviračius, mosuojančius irklais, kamuoliais ir kitais daiktais žmones.

Be abejo, trijų milijonų gyventojų šalyje priklausau mažumai. Vis dėlto neabejoju, kad su sportu per LTV nesirengia konkuruoti ir kitos televizijos. Ketinu ramiai atostogauti toli nuo televizoriaus. Siūlau ir Jums, mieli skaitytojai, palaikyti man kompaniją. Tačiau šią savaitę dar dirbu, todėl išrinkau kelis filmus. Artimiausių savaičių televizijos repertuare šedevrų tikrai nebus. Bet bus žvaigždžių ir šiaip gerų aktorių, kuriuos visada malonu prisiminti.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Kosmopolis“

Auksinis Volstryto berniukas – dvidešimt aštuonerių milijardierius Erikas Pakeris – nusprendžia apsikirpti. Nepaisydamas apsaugininko perspėjimų, jis sėda į baltą limuziną ir leidžiasi į kelionę per visą Niujorką, į kitą miesto galą. Kelionė truks ištisą dieną. Ją lydės seksas, kraujas ir intelektualūs paistalai. Davido Cronenbergo filme „Kosmopolis“ („Cosmopolis“, Prancūzija, Kanada, Italija, Portugalija, 2012) ši kelionė milžinišku miestu įgys apokaliptinės vizijos, kapitalizmo alegorijos, perversiško kelio filmo bruožų.

Apsaugininkas perspėja Pakerį, kad keliauti pavojinga, nes kai kas rengia pasikėsinimą. Greičiausiai ne į Pakerį (nors visaip gali būti), bet į JAV prezidentą, tą dieną atvykusį į miestą. Bet jaunasis milijardierius kitaip negali. Limuzinas – pagrindinė jo gyvenimo erdvė. Gali būti, kad tai ir jo vidinio pasaulio atspindys. Bet būtent čia užduodami klausimai Pakerio pašnekovams, kurie reprezentuoja skirtingas žmogaus gyvenimo sferas. Limuzine Pakeris klausinėja apie finansų ir kūno„saugumą“, meno ir gyvenimo prasmę, religiją. Čia jis susitinka su savo bendradarbiais, finansų analitike (Emily Hampshire), gydytoju, meiluže (Juliette Binoche), kuri dar yra ir jo meno kolekcijos konsultantė, filosofe (Samantha Morton), kurios apmąstymai apie šiuolaikinį kapitalizmą, regis, tik pagilina Pakerio apsisprendimą.

Santa Lingevičiūtė

Rugpjūčio kino žemėlapis

Beveik po pusės metų pertraukos „ARTscape“ projektui bendradarbiaujant su Izraelio kino centru bus pristatyti penki vaidybiniai filmai. Jų tema – Izraelio ir Palestinos konfliktas.

Anot kino kritikės Amy Kronish, prieš įkuriant Izraelio Valstybę, filmuose arabai buvo vaizduojami kaip jodinėjantys ant asilų egzotiški ir laukiniai žmonės – visiška priešingybė moderniems žydų pionieriams. Tačiau 10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai ėmė keistis politinės realijos, pradėti kurti filmai, kritiškiau žvelgiantys į konfliktą. Žinoma, kai kurie Izraelio režisierių filmai susilaukė nemažai kritikos iš Izraelio valdžios.

Vienas tokių filmų rugpjūčio 6 d. (17 val.) ir pradės „ARTscape“ Izraelio programą. Tai Danielio Wachsmanno drama „Rytų vėjas“ („Hamsin“, 1982). Ši juosta laikoma viena pirmųjų, kur nuoširdžiai ir atvirai bandoma pažvelgti į konfliktinę žydų ir palestiniečių situaciją bei joje atsidūrusius žmones. Istorija nukelia į Galilėjos regioną, kur gyvena jaunas ūkininkas žydas. Jam dirba jaunas arabas. Jis ūkininkui kaip brolis, nes abu kartu užaugo. Kad arabo tėvas išvengtų pažeminimo, nes iš jo ketinama atimti žemę, žydas pasiūlo ją perpirkti, o pelną, kurį gaus, dalintis pusiau. Pasak režisieriaus, toks filmas labiau reikalingas Izraelio visuomenei, turinčiai stiprių etninių ir politinių nusistatymų prieš arabus. Šios juostos stiprybė ta, kad Wachsmannas neverčia simpatizuoti nė vienam personažui. Nėra didvyrio, nėra „blogiuko“ – visi tik žmonės, tapę konflikto aukomis.
 

Narius Kairys

Nauji filmai – „Išsiskyrimas“

Vienas žmogus pakvietė kitą žmogų (tarp jų buvo beužsimezgantys tokie santykiai, kurie jai reiškė, kad jis yra TAS, o jam – kad ji yra TA) į filmą, kurį turėjo rodyti viename Vilniaus kieme, bet kurio pavadinimo nei jis, nei ji nežinojo. Atėję į filmą jie sužinojo: a) kad jis vadinasi „Išsiskyrimas“, b) kad tai išskirtinis seansas, nes kitąsyk šį filmą bus galima pamatyti tik po mėnesio ir tik kino teatre.

Nujausdami situacijos ir filmo pavadinimo simbolinę reikšmę bei norėdami išvengti įsimylėjusiųjų būsenai atgrasių proziškų minčių, kurias galėjo sukelti filmas, abu sumojo puikias priežastis, kodėl neverta į jį eiti. Vis dėlto kai rugpjūčio vidury „Išsiskyrimas“ pradėtas rodyti kino teatre, ji – Irano kino mylėtoja – nusprendė paslapčia nuo jo nueiti ir pasižiūrėti filmą, atnešusį Iranui šlovę ir nerimą. Savo ruožtu jis – mėgstantis filmus, kurie gali nustebinti (vienas draugas sakė, kad „Išsiskyrimas“ toks ir yra) – irgi nusprendė paslapčia nuo jos nueiti į filmą. Taip jau atsitiko, o gyvenime taip atsitinka dažnai, kad jie atėjo į tą patį kino teatrą, į tą patį seansą. Po filmo ji palydėjo jį namo ir jie išsiskyrė.

Rengėjų inf.

Rugpjūčio kino žemėlapis

Rugpjūčio 24–29 d. Vilniuje pirmą kartą bus surengta Irano kino savaitė. Jos rengėjai – „Skalvijos“ kino centras, Irano ambasada Lenkijoje ir Irano vizualiųjų medijų institutas. 1994 m. įkurtas institutas – viena žinomiausių Irano organizacijų, platinančių ir populiarinančių Irano filmus užsienyje.

Irano kino savaitę pradės daug apdovanojimų pelniusi Mojtabos Raei poetinė alegorija „Drugelio gimimas“ („Tavalod-e parvaneh“, 1998). Iš trijų pasakojimų („Gimimas“, „Kelias“, „Drugelis“) sudarytas filmas nagrinėja tikėjimo išbandymo klausimus, iškylančius jo personažams. Patėvis priverstas rūpintis paaugliais, kurių motina miršta, luošas berniukas nusprendžia vienas pats leistis į piligriminę kelionę, o į gimtinę mokytojauti grįžęs Šabodinas tampa dvasiniu kaimo lyderiu ir susiduria su nepagrįstais lūkesčiais. Vaizdinguose Šiaurės Irano ir Azerbaidžano kalnuose nufilmuotas „Drugelio gimimas“ atskleidžia po dramatiškų įvykių augančią tarpusavio įtampą ir būtinybę rinktis.

Įtampa pasižymi ir geriausiuoju 2006 m. Irano filmų festivalyje „Fajr“ pripažintas Ebrahimo Hatamikia filmas „Vardan Tėvo“ („Be Nam-E Pedar“, 2006 ). Pasaulyje žinomas Irano režisierius daug dėmesio skyrė karo su Iraku poveikio Irano visuomenei klausimams. Šis filmas išryškina skirtingą dviejų kartų požiūrį į karą. Per archeologinius kasinėjimus sužeista mergina sužino, kad jos tėvas buvo minuotojas.