7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vaikystės pabaiga

Nauji filmai – „Išsiskyrimas“

Narius Kairys
Nr. 30 (998), 2012-07-27
Kinas
„Išsiskyrimas“
„Išsiskyrimas“

Vienas žmogus pakvietė kitą žmogų (tarp jų buvo beužsimezgantys tokie santykiai, kurie jai reiškė, kad jis yra TAS, o jam – kad ji yra TA) į filmą, kurį turėjo rodyti viename Vilniaus kieme, bet kurio pavadinimo nei jis, nei ji nežinojo. Atėję į filmą jie sužinojo: a) kad jis vadinasi „Išsiskyrimas“, b) kad tai išskirtinis seansas, nes kitąsyk šį filmą bus galima pamatyti tik po mėnesio ir tik kino teatre. 

 

Nujausdami situacijos ir filmo pavadinimo simbolinę reikšmę bei norėdami išvengti įsimylėjusiųjų būsenai atgrasių proziškų minčių, kurias galėjo sukelti filmas, abu sumojo puikias priežastis, kodėl neverta į jį eiti. Vis dėlto kai rugpjūčio vidury „Išsiskyrimas“ pradėtas rodyti kino teatre, ji – Irano kino mylėtoja – nusprendė paslapčia nuo jo nueiti ir pasižiūrėti filmą, atnešusį Iranui šlovę ir nerimą. Savo ruožtu jis – mėgstantis filmus, kurie gali nustebinti (vienas draugas sakė, kad „Išsiskyrimas“ toks ir yra) – irgi nusprendė paslapčia nuo jos nueiti į filmą. Taip jau atsitiko, o gyvenime taip atsitinka dažnai, kad jie atėjo į tą patį kino teatrą, į tą patį seansą. Po filmo ji palydėjo jį namo ir jie išsiskyrė.

 

Pirmą kartą Asgharo Farhadi „Išsiskyrimas“ („Jodaeiye Nader az Simin“, Iranas, 2011) buvo parodytas Kauno kino festivalyje praėjusių metų rudenį. Ir štai dabar, įgavęs pakankamai svorio visokiuose festivaliuose, apdovanojimuose, taigi tapęs patrauklus Lietuvos žiūrovui, filmas vėl grįžta į mūsų ekranus, šįsyk vasarai grimztant į rudenį. Globalios perteklinės rinkos sąlygomis ši savotiška filmo odisėja atrodo lyg koks anachronizmas, todėl kyla klausimas: kodėl beveik po metų „Išsiskyrimas“ ir vėl tapo mums aktualus?

 

Dažniausiai filmai, kuriuos siūlo mūsų kino teatrai, yra kelių valandų reginiai, tolygūs tam tikriems kasdienybės faktams. Jie veikia mus tiek, kiek ir tai, jog šįryt pusryčiams valgėme ne avižinę, o manų košę. Kartais pasitaiko ir tokių filmų, kurie iš karto įtraukia, tarsi reikalaudami dialogiško dalyvavimo. Būtent toks ir yra „Išsiskyrimas“. Prasidėjus filmui, matome vyrą Naderą ir jo žmoną Simin sėdinčius priešais kamerą. Žiūrėdami į ją, taigi į mus, jie vienas per kitą aiškina motyvus, kodėl nori skirtis. Šis iš pirmo žvilgsnio paprastas režisieriaus sprendimas anapus ekrano esantį žiūrovą iš pasyvaus stebėtojo paverčia aktyviu dalyviu. Sąmoningai ar nesąmoningai jis suvokia atsidūręs teisėjo pozicijoje, kurios tas dvi valandas, kol trunka filmas, jau nepalieka. Kito teisėjo ir nėra, girdimas tik jo balsas. Tokiam balsui, kuris reprezentuoja atitinkamą ideologinę sistemą, o ne teisingumą, kūnas nereikalingas. Iš šios sistemos nori ištrūkti Simin – emancipuota moteris, nešiojanti stilingus akinius, vairuojanti prancūzišką automobilį, besivadovaujanti europietiškais standartais, kur pirmas aukštas eina po nulinio.

 

Naderas nesutinka skirtis, motyvuodamas tuo, jog negali palikti sergančio Alzhaimerio liga savo tėvo. Taip į ginčą yra įtraukiama jų vienuolikametė dukra Termeh. Moteris, griebdamasi paskutinio šiaudo, sako, kad Naderui nerūpi jų dukros ateitis, bet šis argumentas irgi nepasiekia geidžiamo rezultato, ir sutuoktiniai, negavę skyryboms leidimo, palieka teismo salę. Žinoma, santarvė į namus negrįžta ir Simin, palikusi dukrą pas tėvą, išsikrausto pas savo motiną. Nors apie jos ketinimų rimtumą liudija pianinas, kuris kartu su ja iškeliauja iš namų, vyras tvirtai įsitikinęs, kad ji sugrįš. Vėliau sužinome, kad būtent dukra, norinti išsaugoti byrančią šeimą, jam išdavė tikrąsias mamos intencijas. Besikraustant Simin, į butą su savo keturmete dukra atvyksta tradicinių islamiškų pažiūrų nėščia moteris, kurią Naderas pasamdo prižiūrėti savo sergantį tėvą. Jai šis darbas pasirodo per sunkus, tačiau pinigų stygius, netikėtas vyro suėmimas verčia ją toliau dirbti. Plyšta šiukšlių maišas ir... Prasideda naujas teismo procesas. Šįsyk dėl žmogžudystės.

 

Originalus iranietiškas filmo pavadinimas „Naderas ir Simin skiriasi“ paaiškina filmo struktūrą. Ir pradžioje, ir pabaigoje matome vyro ir žmonos institucinį bandymą išsiskirti. Tik, kitaip nei pradžioje, kai jie kreipiasi į nematomą teisėją, filmui baigiantis, nesugebėję susitarti, su kuo liks mergaitė bei nesulaukę pagalbos iš teisinės sistemos, Naderas ir Simin visą sprendimo atsakomybę perkelia savo dukrai. Ji yra tas jungtukas, vis dar laikantis šeimą kartu. Ir meno kūrinys „Išsiskyrimas“ įprasmina Termeh sprendimo neįmanomybę, nes turi privilegiją, kurios vaikas neturi realiame gyvenime, – filmas gali baigtis.

 

Skyrybos reiškia ne tik šeimos iširimą, bet ir mergaitės vaikiškojo idealizmo pabaigą. Šiojo korupcija prasideda, kai norėdama apsaugoti tėvą Termeh yra priversta meluoti teisėjui. Taip mergaitė sužino, kad tėvo pamokymas, jog „tai, kas neteisinga, yra neteisinga, kad ir kas ką sakytų“ neturi tiesos grūdo, nes priklauso nuo konteksto. Nufilmuotas realistine maniera, kai atrodo, kad kamera tiesiog įstatyta pasaulyje, kur tiek daug daiktų ir žmonių, garsų ir spalvų, „Išsiskyrimas“ man pirmiausia yra requiem vaikystei. Todėl negalėjau neįsidėmėti dviejų mergaičių – keturmetės ir vienuolikametės – žvilgsnių, sutinkančių vienas kitą banaliai chaotiškame suaugusiųjų pasaulyje.

 

Kai pirmąsyk žiūrėjau „Išsiskyrimą“, klausiau savęs, kodėl šis filmas Berlyno kino festivalio žiuri pasirodė pranašesnis už Belos Tarro „Turino arklį“, kuris mano akimis buvo nepalyginti geresnis. Kai antrąsyk žiūrėjau Farhadi filmą, klausiau savęs, kodėl verta dar kartą jį žiūrėti, kai jau žinai siužetą ir filmo paslaptis, kurios, jei ir nebuvo parodytos, buvo pasakytos. Naktį susapnavau atsakymą, kurio, deja, nebeprisimenu. Gal jis buvo susijęs su klausimais, kuriuos sukėlė filmas?

„Išsiskyrimas“
„Išsiskyrimas“