7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Moteriškumas kaip maskaradas

 

„Scanoramos“ viešnia – režisierė Ulrike Ottinger

 

7md inf.
Nr. 40 (1008), 2012-11-09
Kinas
„Po sniegu“
„Po sniegu“

 

Ulrike Ottinger – viena įdomiausių nepriklausomų vokiečių režisierių, rengianti parodas ir performansus menininkė, feministė. Savo filmuose ji sieja skirtingus žanrus, nutrina ribas tarp tikrovės ir inscenizacijos. Todėl susidūrus su Ottinger filmais, be abejo, kyla ir klausimas apie kino ribas. Ji domisi tuo, kas absurdiška, groteskiška, siurrealistiška. Ottinger stebi tikrovę iš tam tikros distancijos, pabrėžia vietos, apie kurią pasakoja, autonomiškumą, kitoniškumą. Tokia vieta gali tapti ir senas Vienos pramogų parkas, kaip kad viename naujausių Ottinger filmų „Prateris“ („Prater“, 2007). Dažniausiai ją domina kultūrinių konvencijų ir barjerų laužymo tema, būdai, kaip išversti tai, kas kilo iš tradicijos, į šiuolaikinės kultūros kalbą. Savo filmuose režisierė nuosekliai abejoja tradicine kino naracija, demontuoja ideologinius klasikinio kino konstruktus.
 
Ottinger studijavo tapybą ir fotografiją Miuncheno dailės akademijoje. Sorbonos universitete ji gilinosi į etnologiją, religijotyrą ir meno istoriją, būtent Paryžiuje ji parašė ir pirmąjį scenarijų prancūzų televizijai. 1973 m. persikėlusi į Berlyną, Ottinger pradėjo kurti filmus. Pirmasis jos filmas „Laokonas ir sūnūs. Esmeraldos del Rio permainų istorija“ („Laokoon & Söhne“, 1975) – tai fantasmagoriškas pasakojimas apie Esmeraldą iš šalies, kurioje gyvena tik moterys. Vienas garsiausių ankstyvųjų Ottinger filmų „Madam X – absoliuti valdovė“ („Madame X: An Absolute Ruler“, 1977) – ekstravagantiškas stilizuotas filmas apie piratus, kuriame vyriška simbolika tampa feministinių refleksijų pretekstu. „Girtuoklės portreto“ („Bildnis Einer Trinkerin-Aller Jamais Retour“, 1979) heroje tapo moteris, kuri nusiperka bilietą į vieną pusę – ji skrenda į Berlyną, kad visiškai atsiduotų girtuokliavimui. Ottinger dažnai dekonstruoja privalomas moteriškumo rodymo ar apibrėžimo normas. Moteriškumas rodomas tokiomis ryškiomis priemonėmis, kad kyla įtarimas, jog tai – persirengėliai, kad moteriškumas režisierei yra tik maskaradas. Apskritai jos filmai – tikra kitoniškumo šventė.
 
Ottinger tirštai pripildo filmų erdvę nuorodomis į simbolius ir mitus, ji dažnai naudojasi žinomais literatūros ir kino personažais. Filmo „Freak Orlando“ (1981) herojus pasiskolintas iš Virginios Woolf romano ir, žinoma, iš Todo Browningo filmo, iš Oscaro Wilde’o romano ir Fritzo Lango pasakojimų apie daktarą Mabuzę – filmo „Dorianas Grėjus bulvarinės spaudos veidrodyje“ („Dorian Gray im Spiegel der Boulevardpresse“, 1984) herojus, kurį suvaidino Verushka von Lehndorff. Autorinė ir pas mus populiaraus Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ („Twelve Chairs“, 2004) ekranizacija pasižymi dar ir tuo, kad Ottinger pasakoja ir apie praeitį, ir apie dabartį.
 
Nors lygiavertis dalies jos filmų personažas yra Berlynas, Ottinger nuolat keliauja. Su kino kamera ji keliavo per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Odesą iki pat Turkijos, iš tos kelionės gimė per penkias valandas trunkantis filmas „Südostpassage“ (2002). 1985 metais ji sukūrė dokumentinį filmą „Kinija“ („China. Die Künste – der Alltag“) kuriame beveik nėra teksto, tik ilgi kadrai, užfiksavę kasdienybės dramaturgiją ir realius garsus. Pasak režisierės, ją įkvėpė peizažinė kinų tapyba, kurta ritinyje, kurį reikia išvynioti, kad pamatytum viską. Nuo filmo „Mongolijos Žana d’Ark“ („Johanna D’Arc of Mongolia“, 1989), kurio herojės – keturios skirtingos moterys, susipažinusios keliaudamos Transsibiro geležinkeliu, režisierės dėmesys vis dažniau krypsta į Rytus. Filme „Korėjietiška vestuvių skrynia“ („The Korean Wedding Chest“, 2009) ji parodė, kaip Rytų kultūrą ir senus ritualus persmelkia šiuolaikiškumas.
 
Naujausias Ottinger filmas „Po sniegu“ („Under Snow“, 2011), kurį rodys „Scanorama“, kurtas Japonijoje. Sužavėta XIX a. parašytomis Bokushi Suzuki „Sniego šalies pasakomis“, režisierė nuvyko į sniegu apklotus šiaurės Japonijos kaimus. Kartu su ja keliavo du kabuki teatro aktoriai. Jie filme vaidina Takeo ir Mako. Naktį apsistoję sename name, vyrai patiria neįtikėtiną permainą. Jie tampa pasakos personažais – Edo laikotarpio vyru ir moterimi, sekančiais mokytojo Suzuki pėdsakais. Ottinger pasakoja jų istoriją, kartu stebėdama ritualų, ramybės ir grožio persmelktą kaimelio gyventojų kasdienybę. Kabuki, kino vaizdinių grožis, tarsi laike sustingusi sniego šalis ir tradicinė Yumiko Tanaki muzika filme „Po sniegu“ – tikra dovana Rytų kultūrų gerbėjams.
Susitikimai su Ulrike Ottinger vyks: lapkričio 12 d. 18.30 „Forum Cinemas Vingis“ ir lapkričio 13 d. 19 val. „Skalvijos“ kino centre.

 

„Po sniegu“
„Po sniegu“