Kirai Muratovai kitąmet sukaks aštuoniasdešimt, bet šių dienų kine ji išlieka viena nuosekliausių eksperimentatorių. Muratova griauna išankstinius įsivaizdavimus, koks turi būti „meniškas“, kitaip tariant, „arthauzinis“ kinas, ir siekia atskleisti jo prigimtį, tarsi sekdama Jeano Epsteino žodžiais: „Nežinome viso to, ko nežinome apie kiną.“ Vis dažniau užsidėdama provokatorės ar klouno kaukę, režisierė nuosekliai tyrinėja žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje, vyro ir moters santykius tarp vis sąlygiškesnių gėrio ir blogio sąvokų. Kūrybos pradžioje kūrusi pustonių prisodrintas psichologines dramas („Trumpi susitikimai“, 1967, „Ilgos palydos“, 1971), po žmogiškumo degradaciją diagnozavusio „Asteninio sindromo“ (1989) ji atsisakė tradicinės filmo struktūros, naracijos, personažų. Naujausias jos filmas „Amžinas sugrįžimas“ („Večnoje vozvraščenije“, Ukraina, 2012) – geriausias Muratovos metodo įrodymas. Ironiškas pavadinimas, neišvengiamai sukeliantis asociacijas su Friedrichu Nietzsche („Amžinas būties smėlio laikrodis bus vis apverčiamas be paliovos – ir tu drauge su juo, tu dulkių dulkele“), kartu „išduoda“ filmo esmę – tai filosofinis farsas.
„Amžino sugrįžimo“ personažai, be abejo, atpažįstami – tai gyvenimo gerokai aplamdyti žmonės, nevykėliai ir idealistai, nuobodos ir nelaimėliai, praradę viltį ir pasipūtėliai. Jie dažnai būna tiesiog priversti užsidėti kaukes. Vienos prilimpa, kitos ne. Kirai Muratovai tai įdomu, bet ne todėl, kad ji būtų prisiekusi mizantropė, kaip kad apie ją kalbama.
Filmo išeities situacija – pati banaliausia. Komandiruotėn į svetimą miestą atvykęs vyras nusprendžia aplankyti buvusią kurso draugę ir paprašyti jos patarimo, kaip spręsti iškilusią problemą. Pilietis Sergejevas myli savo žmoną Liudmilą, bet myli ir meilužę Liudmilą. Abi Liusios nuostabios, tad kurią pasirinkti?
Tačiau Muratova nebūtų Muratova, jei tos situacijos nepaverstu spektakliu, farsu, absurdu. Vis kito aktoriaus suvaidintas Sergejevas ateina vis pas kitos aktorės vaidinamą kurso draugę. Situacija nesikeičia, bet keičiasi aktorių amžius, socialinis statusas, namai, į kuriuos ateina komandiruotasis, intonacijos, scenos ritmas, akcentai. Nesikeičia tik tekstas, kurį gana greit išmoksti atmintinai.
Filmo pabaigoje, tiksliau, spalvotoje (visas filmas – nespalvotas) jo užsklandoje, kuri man paliko nereikalingo svetimkūnio įspūdį, Muratova paaiškina, kad tai, ką pamatėme, buvo aktorių bandymai. Režisierius mirė, dabar jo prodiuseriai ieško pinigų filmui baigti, todėl rodo aktorių bandymus turtingiems žmonėms. Suprantu, kaip Muratovai svarbu pabūti tuo mirusiu režisieriumi, kuris tarsi nuolat sugrįžta. Tačiau toks logiškas „paaiškinimas“ sugriauna savaip geležinę „Amžino sugrįžimo“ pasikartojimų logiką. Juk filmo esmė ir yra, kad jis – tik aktorių bandymai. Skirtingos aktorių poros kartoja tą patį tekstą, tą pačią situaciją, kol pasijunti lyg hipnozės seanse. Beveik dvi filmo valandas klausytis tų pačių žodžių – neapsakomas malonumas, nes Muratova kiekvienam neprikišamai ir nenuobodžiai paaiškina, kas yra kinas, kaip jis priklauso nuo aktorių, nuo to, kas jie yra, kaip juda, kaip taria žodžius. Ji rodo, kaip scenos prasmė paklūsta aktoriaus intonacijai, jo žvilgsniui, gestui. Kaip keičiasi scenos ritmas, kai ją vaidina Renata Litvinova, ir scenos ištarmė, kai ekrane pasirodo pagyvenusi pora – Ala Demidova ir Olegas Tabakovas, kaip keičiasi mūsų požiūris į personažą, kai jis įgyja Sergejaus Makoveckio pavidalą. Jevgenijaus Golubenkos dekoracijos sukuria fantasmagorišką atmosferą ir, žinoma, taip pat parodo, ką duoda filmui ir aktoriui prigriozdinti ar simboliški, labirintiški ar pernelyg buitiški interjerai. Yra tik vienintelis nekintantis tų interjerų dėmuo – paveikslas „Vaiduoklis krėsle“. Gal tai – miręs režisierius? O gal tas nežinomas režisierius, kuris režisuoja visų mūsų amžinus sugrįžimus?
Juk „Amžinas sugrįžimas“ – ne tik filmas apie kiną. Tokia užduotis būtų pernelyg paprasta Muratovai. Ji stebi žmonių elgesį taip, kaip kiti filosofai stebi praplaukiančius debesis, ir ieško jo dėsningumų, prasmių. Muratova rodo, kad viskas kartojasi, kad susikalbėti neįmanoma, taip kaip neįmanoma ir išgirsti kito žmogaus. Jos išvados visai neguodžia. Bet po „Amžino sugrįžimo“ su tuo susitaikyti gal bus lengviau.
