Kinas

Filmą apie vampyrus ir okultinę Maskvą pagal Olego Malovičkos scenarijų „Sparnai“ Rusijoje kurs Emilis Vėlyvis. Ten jis pristatomas kaip labiausiai kasinio Lietuvos istorijoje filmo autorius. Pagrindinis vaidmuo teko Ivanui Jankovskiui – aktoriaus Olego Jankovskio anūkui ir režisieriaus Filipo Jankovskio sūnui. Šio veikėjo mylimąją vampyrę vaidins Liubovė Aksionova. Gėrio jėgoms filme atstovaus Leonidas Jarmolnikas ir Danila Jakuševas, blogio – Michailas Jevlanovas ir Sabina Achmedova.

Gražią amerikiečių universitetų tradiciją, kai universiteto absolventams kalbą sako garsus ir nusipelnęs visuomenės veikėjas, rašytojas ar menininkas, šiemet pratęsė režisierius Christopheris Nolanas, kalbėjęs Prinstono universitete. Ne vieną filmą apie Briusą Veiną – didvyrį Betmeną sukūręs režisierius prisipažino: „Sekdami didžiosiomis tokių pasisakymų tradicijomis paprastai visi sako: „Sekite paskui savo svajonę.“ Bet aš nenorėčiau to kartoti, nes netikiu. Norėčiau, kad jūs sektumėt paskui realybę. (...) Jaučiu, kad laikui bėgant pradedame suvokti realybę kaip vargšę mūsų svajonės giminaitę. Norėčiau jums įrodyti, kad mūsų svajonės, mūsų virtualios realybės – šios abstrakcijos, supančios mus ir teikiančios mums malonumą, iš tikrųjų yra realybės atmainos.“

Nolanas atsiprašė visų, kurie nematė jo „Pradžios“, nes toliau kalbėdamas rėmėsi savo filmu: „Kodėl „suveikė“ filmo finalas: Leonardo DiCaprio herojus Kobas liko su savo vaikais savo subjektyvioje tikrovėje. Daugiau jo niekas nebejaudina ir būtent tai svarbiausia: gali būti, kad visi realybės lygmenys turi teisę egzistuoti. Kamera rodo besisukantį vilkelį, nors vos tik jis pradeda lėtėti, filmas baigiasi.“

Skaityti toliau >>

Nr. 23 (1129), 2015-06-08 | Kinas | Trumpai

Clintas Eastwoodas filmuojant „Amerikiečių snaiperį“

Jonas Ūbis

Kad netektų galvoti apie raviolius

Krėsle prie televizoriaus

Senoji Europa mėgo meilės istorijas, kurios baigiasi blogai. Tačiau prieš kelis šimtus metų, kai ėmė rastis masinė kultūra, jos ir tragedijos mišinys dar neatrodė nesuderinamas, todėl atsirado iki miesčionio lygio travestuota tragedija – melodrama. Holivudą iš pradžių ši pusiausvyra tenkino, bet optimistai amerikiečiai (antraip nebandytų nuolat gerinti pasaulio) sugalvojo romantinę komediją, kuri visada baigiasi gerai. Lietuviai jau atleido amerikonams, kad šie po karo jų neišvadavo, ir stengiasi visaip juos mėgdžioti. Prisipažinsiu, mane iki šiol stebina tokia tautos šizofrenija – gyventi Europoje ir siekti amerikietiškų idealų, kuriuos, bijau, dabar daugeliui įkūnija Kim Kardashian. Tačiau kai lietuviai imasi romantinių komedijų, kažkodėl matome „Moterys meluoja geriau“.

Edwardo Zwicko komedija „Meilė ir kiti narkotikai“ (BTV, 10 d. 21.30) rodo tragikomiškas farmacijos pramonės atstovo Džeimio (Jake Gyllenhaal) peripetijas, kai šis „Viagros“ atstovas įsimyli visišką savo priešingybę – žavią merginą, prietarų neturinčią dailininkę Megę (Anne Hathaway), sergančią Parkinsono liga. Filmas, beje, turi realų pagrindą, nes sukurtas pagal 2005 m. išleistą Jamie Reidy knygą „Hard Sell: The Evolution of a Viagra Salesman“. Nors gal ašarų filmo žiūrovams ir neteks gausiai lieti, savo terapinę funkciją filmas tikrai atliks – ko verta kad ir vienos pagyvenusios Parkinsono ligos aukos replika apie drebančias rankas, kuriomis daug geriau sekasi masturbuotis.

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1128), 2015-06-05 | Kinas | Rodo TV

Kora Ročkienė

Iš paprastų dalykų

Agnès Varda filmų programa

Neseniai pasibaigusio Kanų kino festivalio uždarymo ceremonijoje „Garbės šakelė“ už gyvenimo nuopelnus įteikta prancūzų režisierei, scenaristei, fotografei Agnès Varda. Ji – vienintelė tokį apdovanojimą pelniusi moteris. Gegužės 23 d. Kanuose vykusioje diskusijoje „Women in motion“ apie savo vietą kine režisierė sakė: „Mano problemos buvo ne kiną kuriančios moters, bet šiuolaikinio kino. Norėjau pakeisti meno viziją taip, kaip literatūroje ją pakeitė Jamesas Joyce’as ar Virginia Woolf. (...) Mane domino tik mintis kurti novatorišką ir laisvą kiną.“ Tačiau meniniai Varda eksperimentai kėlė visuomenei ir ypač moterims aktualius klausimus, nors pati režisierė savo feminizmą vadina subtiliu: „Kovojau už visas moterų teises, už kurias reikėjo kovoti, bet niekad nenorėjau tapti kinematografininke, atstovaujančia feminizmui. Aš buvau feministė gana subtiliu būdu. Panašiai kaip „Kleo nuo 5 iki 7“, kai mano herojė liaujasi matyti save kitų žvilgsniuose ir tampa moterimi, matančia save savo žvilgsnyje. Kitaip savimi tampa „Bastūnės“ herojė. (...) Sugebėjimai ir talentas nesusiję su lytimi. Svarbu ne tai, kad esi moteris, o tai, ką darai. Kurti laisvą kiną reiškia kurti paribiuose. Labai nustebau, kad gausiu apdovanojimą ir esu tuo patenkinta. Vyrai, gavę šį prizą anksčiau, uždirbo milijonus kino industrijai. Tad aš didžiuojuosi, kad apdovanojimą lėmė ne komercinė mano filmų vertė.“

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1128), 2015-06-04 | Kinas

Mantė Valiūnaitė

Nuobodulio iškankintos

Nauji filmai – „Džema Boveri“

Pamenu, per vieną kino filosofijos paskaitą prieš ketverius ar penkerius metus Nerijus Milerius skaitė ištrauką iš Gustave’o Flaubert’o romano „Ponia Bovari“ kaip montažo principo literatūroje pavyzdį. Skaitant Flaubert’o romaną galima rasti scenų, kuriose naudojama tada dar neegzistavusi kino kalba – skirtingų vietų ir laiko jungimas vienoje scenoje. Iškart aprašinėjami du įvykiai: dviejų skirtingose vietose skambančių balsų nuotrupos – apdovanojimus skelbiančio miestelio mero ir Emos Bovari meilužio suokimo. „Ponia Bovari“ jau ne kartą ekranizuota, naujausia versija – 2014 m. pasirodęs Sophie Barthes filmas, kuriame Emą suvaidino Mia Wasikovska. Flaubert’o romanas tiek daug kino dėmesio sulaukia ne tik dėl montažinių jo elementų, romano formulę pakeitęs kūrinys traukia savo novatoriškumu ir gyvumu.

Anne Fontaine „Džema Boveri“ („Gemma Bovery“, Prancūzija, 2014) – ne dar viena Flaubert’o ekranizacija. Naujausią režisierės filmą galima pavadinti adaptacijos adaptacija. Pascalio Bonitzero ir Anne Fontaine scenarijaus pagrindu tapo Posy Simmonds komiksas „Džema Boveri“. Simmonds Flaubert’o romanas buvo tik atspirtis papasakoti savo – britės moters, besistengiančios iš naujo pradėti gyvenimą su vyru Normandijoje, istoriją.

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1128), 2015-06-03 | Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šiemet Kanų konkurse parodyta ir kritikus sužavėjusi Toddo Hayneso „Kerol“ – ne vienintelė Patricios Highsmith (1921–1995) ekranizacija. „Television 360“, studija „Endemol Shine Studios“ ir šveicarų leidykla „Diogenes“ nusprendė suvienyti jėgas ir ekranizuoti rašytojos knygų seriją „Ripliad“. Tai penkios knygos, kurių veikėjas – Tomas Riplis. Pirmasis romanas „Talentingasis ponas Riplis“ pasirodė 1955 metais, paskutinis – „Ponas Riplis po vandeniu“ – 1991-aisiais. Highsmith kūriniai sulaukė ne vienos ekranizacijos, ko gero, jau susirinktų gerokai per 10 skirtingose šalyse gimusių filmų pagal rašytojos knygas, tarp jų – Alfredo Hitchcocko „Nepažįstamieji iš traukinio“ (1951), Rene Clement’o – „Kaitra“ („Plein Soleil“, 1960), Wimo Wenderso „Draugas iš Amerikos“ (1977), Anthony Minghellos „Talentingasis ponas Riplis“ (1995).

Anglų režisierius Joe Wrightas („Ana Karenina“) ekranizuos Charlotte Rogan romaną „The Lifeboat“. Jo herojė – 22 metų Greis Vinter. 1914 metų vasarą kartu su vyru Henriu ji leidžiasi į povestuvinę kelionę laivu per Atlanto vandenyną. Idiliją nutraukia paslaptingas sprogimas. Gelbėjimo valtyje, kurioje randa vietą Greis, greit paaiškėja, kad kai kas turės mirti, kad išgyventų kiti, mat laivas perpildytas, o maisto atsargų visiems neužteks. Pagrindinį vaidmenį filme kurs Anne Hathaway.

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1128), 2015-06-01 | Kinas | Trumpai

Jonas Ūbis

Jausmų badas

Krėsle prie televizoriaus

Kol neturime ir, manau, dar ilgai neturėsime sėkmingų lietuviškų serialų apie Antrąjį pasaulinį karą, pirmadienį (birželio 1 d., 22.20) LRT pradeda rodyti lenkų „Šlovės dienas“, kurias pasižiūrėti rekomenduoju net mūsų valdininkams ir politikams, nuolat pliurpiantiems apie patriotinį jaunimo auklėjimą. „Šlovės dienos“ tai daro itin veiksmingai. Serialo veikėjai – jauni žmonės, kupini ryžto, energijos ir tikėjimo. 1941-ųjų pavasarį grupė Anglijoje parengtų lenkų kareivių su parašiutais nusileido okupuotoje Lenkijoje. Jie vadinosi „cichociemni“ (tylūs ir tamsūs) ir buvo pasirengę vykdyti diversijas prieš nacius. Po karo jaunuoliai tapo „prakeiktais kareiviais“, kurių istoriją komunistų valdžia nuosekliai trynė iš žmonių atminties. Vienas iš jų dar gyvas ir praėjusią vasarą šoko su parašiutu.

Sėkmingai Lenkijoje bene 8 sezoną rodomas serialas prasideda, kai Bronekas (Maciej Zakościelny), Janekas (Antoni Pawlicki), Michalas (Jakub Wesolowski) ir Vladekas (Jan Wieczorkowski) bei jų artimieji ima burtis aplink ginkluotą lenkų pogrindį. Visi pasirengę kovoti už laisvą Lenkiją, kuria tiki ir kurią myli. Tačiau jaunuoliai nenori tik gražiai ir garbingai už ją numirti: jie nori kovoti ir laimėti. Iš pradžių jiems teks kautis su vokiečiais, paskui – su sovietais, vėliau ir su lenkų komunistais, nusprendusiais sunaikinti pasipriešinimo judėjimą pokario Lenkijoje. Seriale taip pat rodoma įvairių žvalgybų – vokiečių, rusų, lenkų – veikla. Daugumoje serijų atkurtos tikros „Armia Krajowa“ ir „Cichociemni“ vykdytos operacijos, daug personažų turi realius prototipus.

Skaityti toliau >>

Nr. 21 (1127), 2015-05-29 | Kinas | Rodo TV

„7md“ inf.

Pasakos apie žiaurų pasaulį

68-ojo Kanų kino festivalio laureatai

Praėjusio sekmadienio rytą buvo galima išgirsti daug prognozių, kas taps „Auksinės palmės šakelės“ savininku. Filmų pavadinimai daugmaž sutapo, tačiau abejoju, ar kas tikėjo, kad svarbiausią Kanų apdovanojimą gaus Jacques’o Audiard’o socialinė drama „Dipanas“ („Dheepan“). Pasak Tadeuszo Sobolewskio („Gazeta Wyborcza“), „Auksinė palmės šakelė“ pateko į geras, bet ne į geriausias rankas. Jis mano, kad žiuri verdiktas – Coenų pralaimėjimas, atrodo, kad filmai apdovanoti atsitiktinai. Iškart po apdovanojimų surengtoje spaudos konferencijoje vienas iš brolių Coenų pareiškė, kad žiuri šįkart buvo ne kino kritikai, o menininkai. Tačiau jų sprendimas vis dėlto vertinamas kritiškai, nors prancūzų žiniasklaida garsiai kalba apie savo šalies kino triumfą. Tai gal ir nestebina, nes konkurse buvo parodyti net penki prancūziški filmai.

Tačiau dienraščio „Liberation“ kino kritikai pirmadienį paskelbė kolektyvinį tekstą, kuriame piktinosi apdovanojimais ir įtarė, kad žiuri sprendimą paveikė festivalio prezidentas Pierre’as Lescure’as bei filmų atrankos vadovas Thierry Fremaux. Likus dviem dienoms iki festivalio pabaigos „Liberation“ kritikas Didier Peronas paskelbė, kad laimėti turi Taivano režisierius Hou Hsiao-Hsienas, konkurse parodęs „Žudikę“. Kritikas teigė: „Jei filmas negaus „Auksinės palmės šakelės“, ateisime su kardais ir fakelais, o žiuri teks ieškoti atsarginio išėjimo.“

Skaityti toliau >>

Nr. 21 (1127), 2015-05-28 | Kinas

Živilė Pipinytė

Atsargos pulkininko košė

Nauji filmai – „1944“

Elmo Nüganeno filmo „1944“ (Estija, Suomija, 2015) veiksmas prasideda liepą, kai „Waffen SS“ estų divizijos kariai kovoja su Raudonąja armija jau savo žemėje, tarp Narvos ir Peipaus ežero. Apkasuose įsitvirtinę estai sulaukia ne tik priešų atakų, bet ir svečių, kurie iškilmingai teikia kariams Adolfo Hitlerio nuotraukas ir sveikina juos su nacių sprendimu priskirti estus arijams. Į tai kariai reaguoja ironiškai ar net su patyčiomis, nes aišku, kad kautis Trečiojo reicho pusėje juos paskatino asmeninė patirtis ir gimtinės likimas. Nüganenas ir scenarijaus autorius – atsargos pulkininkas Leo Kunnas – tai pabrėžia nuo pat pirmųjų filmo kadrų. Dar tik nušvitus ekranui šviesiaplaukis Karlas prisimena rytą, kai pasislėpęs stebėjo, kaip išvežami į Sibirą jo tėvai, kurių jis nesuspėjo perspėti. Kaltės jausmas, kurį Karlas išlieja laiške seseriai, ir sužadino jo norą kautis nacių gretose.

Kitas pagrindinis filmo herojus Juris apie tai, kaip atsidūrė Raudonojoje armijoje, pasakos filmo pabaigoje, bet tai pačiai Karlo seseriai. Kai sovietai 1940 metais okupavo Estiją, jis jau tarnavo estų armijoje. Ši nepasipriešino okupantams ir netrukus buvo inkorporuota į Raudonąją Armiją. Todėl kilus karui tarp sovietų ir nacių Juris atsidūrė Rusijoje, kur buvo suformuotas 8-asis estų šaulių korpusas.

Skaityti toliau >>

Nr. 21 (1127), 2015-05-26 | Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienio vakarą paskelbti 68-ojo Kanų kino festivalio nugalėtojai. Brolių Coenų vadovaujamas žiuri „Auksinę palmės šakelę“ paskyrė prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o filmui „Dipanas“ („Dheepan“), pasakojančiam apie imigrantų iš Šri Lankos gyvenimą pavojingame Paryžiaus priemiestyje. Dipanas pabėgo iš šalies – nuo karo, nes buvo tamilų partizanas. Tačiau Prancūzijoje jį suranda buvęs vadas, norintis tęsti kovą.

Vengrų debiutantas László Nemesas pelnė antrąjį pagal svarbą Kanų apdovanojimą – Didįjį prizą už filmą „Sauliaus sūnus“ („Le fils du Saul“). Filmo herojus – jaunas žydas, dirbantis lavonus deginančioje Aušvico konclagerio „zonderkomandoje“. Filme rodomos 48 jo gyvenimo valandos.

Prizas už geriausią režisūrą paskirtas Taivano režisieriui Hou Hsiao-Hsienui už filmą „Žudikė“ („Nie yin niang“). Šis filmas nukelia į IX amžių, Tang dinastijos valdomą Kiniją, kurioje vyksta kovos tarp sostinės ir maištaujančių provincijų gubernatorių. Pagrindinė herojė užaugo vienuolyne, kur įvaldė Rytų dvikovų paslaptis. Ji gauna užduotį pašalinti išdaviką vyrą.

Skaityti toliau >>

Nr. 21 (1127), 2015-05-25 | Kinas | Trumpai

Ieva Šukytė

Duoklė efektams

Nauji filmai – „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“

„Aš gyvenu, mirštu. Vėl gyvenu!“ – nuolat kartoja Nuksas, vienas vadinamųjų karo vaikinų. Tais pačiais žodžiais būtų galima apibūdinti George’o Millerio sukurtą ir kultiniu herojumi tapusį Maksą Rokatanskį. Praėjus trisdešimčiai metų po paskutinės trilogijos dalies „Pašėlęs Maksas. Griaustinio karalystė“ (1985), režisierius veikėją prikėlė dar vienam filmui „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ („Mad Max: Fury Road“, Australija, JAV 2015), pasakojančiam apie šeimos netekusį, postapokaliptiniame pasaulyje gyvenantį klajūną.

Ankstesniuose filmuose (pirmasis „Pašėlęs Maksas“ pasirodė 1979-aisiais) istoriją matėme Makso akimis, naujajame veiksmas rodomas kelių veikėjų požiūriu. Atominio karo nualintame pasaulyje banditų belaisviu tapęs Rokatanskis ne savo noru tampa gaudynių dalyviu. Imperatorienei Furiozai (Charlize Theron) išlaisvinus diktatoriaus Nemirtingojo Džo žmonas, vienintelės civilizacijos liekanos – Citadelės banditai privalo sugrąžinti moteris „teisėtam savininkui“. Jos – miesto valdovo nuosavybė ir privalo gimdyti sveikus berniukus. Maksas tarsi nenorėdamas tampa jų, o kartu ir civilizacijos, gelbėtoju, padėsiančiu merginoms nuvykti į Žalumą, iš kurios vaikystėje ir buvo pagrobta imperatorienė.

Skaityti toliau >>

Nr. 20 (1126), 2015-05-22 | Kinas