Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“
Vaikystėje rytais mane pažadindavo įprastas garsas: prieš išeidama į darbą mama valydavo dulkes nuo baldų. Girdėjau, kaip dunksi pakeliamos ir vėl padedamos į vietą vazelės, krištolo peleninė, žvakidės. Tai kartojosi kiekvieną rytą, todėl Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“ (Lietuva, Rumunija, 2015) heroję atpažinau iškart. Ji iš tų moterų, kurios nori, kad viskas aplink būtų tobula – namai, vaikai, vyras. Ji vienintelė žino, kaip visiems bus geriau, todėl siekia tai įgyvendinti, nekreipdama dėmesio į artimųjų norus. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų, kai moteris įlipa į vyro automobilį ir pradeda viską reguliuoti, Gabija Jaraminaitė įtikinamai vaidina moteriškų įsivaizdavimų ir spalvotų žurnalų tiesų įkaitę, kupiną kilniausių tikslų. Šeima atvyksta į koncertą bažnyčioje. Tačiau vyro ir dukters reakcija akivaizdžiai ne tokia, kokios moteris laukė. „Amžinai kartu“ – filmas apie nesusikalbėjimą, apie sienas, kuriomis atsiskiriame net nuo pačių artimiausių žmonių.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Į vasario 9 d. prasidėsiančio Tarptautinio Berlyno kino festivalio programą „Berlinale Talents“ atrinktas lietuviškas projektas – Jono Trukano trumpo metražo filmas „Užgesus šviesoms“. Šiemet į „Berlinale Talents“ pakviesta 250 jaunų kūrėjų iš 71 pasaulio šalies. Jiems buvo pasiūlyta teikti projektus, kurie atlieptų šių metų renginio šūkiui „Courage. Against all odds“. „Užgesus šviesoms“ („When the lights go out“) kuriamas „Dansu Films“ studijoje, filmo prodiuserė Gabija Siurbytė. Šis 15 minučių siaubo filmo projektas rudenį buvo pristatytas ir „Baltic Pitching Forum.“
Krėsle prie televizoriaus
Pastarosios dienos kaip niekad kokčios. Kokti ir realybė, ir politika, juolab šleikštulio pojūtį vis didina televizija – ir jos veikėjai, ir laidų dalyviai. Kita vertus, viskas klostosi logiškai: kai televizijos žmonės domisi tik laidų reitingais ir jaučiasi visagaliais tamsių bei neišsilavinusių masių valdovais, profesionalumas tampa nebesvarbus ir galima paslysti ant bet ko. Tada ir supranti, ko vertas kad ir juokdario Valinsko „profesionalumas“, kurį taip šlovino populiarioji žiniasklaida ar nacionalinės televizijos vadai, niekad nepasistengę pamatyti, kad karalius vis dėlto yra nuogas. Galite sakyti, ką tik norite, bet aš liksiu senamadiškas – profesionalumas yra kultūros ir išsilavinimo rezultatas. Kai nėra nei vieno, nei kito, profesionalumas – tik gražus žodis įtartinų veikėjų lūpose.
Trumpos kino recenzijos
Motina aštuonerius metus filmuoja du savo sūnus. Nuo jų vaikystės iki paauglystės. Tą darydama atsargiai formuluoja klausimus – kas yra vaikystė, kaip ją apibrėžti, kokį ryšį jaučiame su broliais, seserimis, kitais šeimos ir giminės nariais? Šie klausimai „Broliams“ suteikia universalumo, tačiau prideda ir sentimentalumo dozę, kurią Holm ne visad tolygiai paskirsto. Todėl dokumentinis filmas šokinėja nuo buitinių berniukų kasdienybės epizodų (mokykla, pamokos, namų darbai, futbolas) iki vizualių (visai kitas koloritas) pajūrio epizodų, kuriuose veriasi, ar bent jau to nori kūrėja, egzistencinė filmo erdvė. Vis dėlto pirmuosius nenudailintus epizodus stebėti daug įdomiau.
Šypseną sukelia ir labiau „mamiškas“ nei režisūriškas noras pareguliuoti berniukų paauglystės vaizdus. Kalbu apie scenas, kurios sufleruoja, jog štai vienas iš sūnų turbūt pirmą kartą susižavi mergaite. Todėl kamerai būtinai reikia parodyti toje pačioje klasėje sėdinčią sūnaus „simpatiją“. Nors tuo metu berniukas galėjo galvoti apie futbolą ar naują šukuoseną, kurią vėliau nukopijuos nuo mėgstamos roko grupės vokalisto. Jau tos mamos...
Artėja 11-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis
Išmaniųjų telefonų, „Facebook“, „Instagram“ ir „Snapchat“ laikais bet koks nufilmuotas vaizdas tapo savaime suprantamas. Jis mums nebekelia klausimų apie reprezentaciją. Vis mažiau vargina vaizdo ir realybės santykio apmąstymais. Net kameros atrodo jaukesnės – jas į save ir kitus atsukame beveik kasdien.
Šiandien, kad taptum režisieriumi, užtenka turėti mobilųjį telefoną, vaizdą apdorojančias programėles ir šiek tiek įžūlumo. Pastarasis tam, kad prasiskintum kelią pro interneto šabakštynus ir surastum savo auditoriją. Jei ši pasirodys per maža, padės specialieji tarptautiniai kino festivaliai, kurie rodo tik išmaniaisiais telefonais kurtus filmus arba tokiems filmams skiria atskiras programas. Jei pasiseks, gausi dėmesio. Jei dar labiau pasiseks, – laimėsi pinigų protingesniam telefonui.
Ši mūsų realybė kaip niekada komplikuoja tai, ką vis dar vadiname kinu. Ką jau kalbėti apie vadinamąsias mažąsias kino formas – trumpametražius filmus. Pastarieji dėl begalinės vaizdų griūties, man rodos, dabar kaip niekad kompromituojami ir sulaukia nepelnyto skepticizmo.
„Lėtosioms peržiūroms“ pasibaigus
Gruodį įvyko paskutiniai „Lėtųjų peržiūrų“ seansai, skirti Mártos Mészáros ir Margarethe von Trottos kūrybai. Pateikiame Laimos Kreivytės ir Nerijaus Mileriaus tekstus su viltimi, kad visais požiūriais sėkmingas pusmetį trukęs filmų rodymo ir kino apmąstymo būdas bus pratęstas ir šiemet.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Sekmadienio naktį Los Andžele vyko Holivudo užsienio spaudos apdovanojimų „Auksinių gaublių“ ceremonija. Šiemet „Auksiniai gaubliai“ buvo teikiami 74 kartą. Daugiausia – septynis apdovanojimus – pelnė Damieno Chazelle’o filmas „Kalifornijos svajos“, kurį dar galima pamatyti ir Lietuvos ekranuose. Filmas apdovanotas „Auksiniais gaubliais“ geriausio muzikinio filmo arba miuziklo kategorijoje, už geriausią režisūrą, geriausią scenarijų, geriausią kino muziką, geriausią dainą, Ryanas Goslingas pelnė geriausio muzikinės komedijos arba miuziklo apdovanojimą, Emma Stone – geriausios muzikinio filmo arba miuziklo aktorės „Auksinį gaublį“ .
Geriausios dramos „Auksinis gaublys“ atiteko Barry Jenkinso filmui „Moonlight“, pasakojančiam apie juodaodžio berniuko brendimą Majamio skurdžių kvartale. Geriausio užsienio filmo apdovanojimą pelnė Paulo Verhoeveno drama „Ji“ („Elle“). Pagrindinį savo namuose išprievartautos ir kerštą planuojančios moters vaidmenį filme sukūrusi Isabelle Huppert pripažinta geriausia dramos aktore. Geriausio dramos aktoriaus „Auksinis gaublys“ atiteko Casey Affleckui už vaidmenį Kennetho Lonergano filme „Manchester by the Sea“, pasakojančiame apie paprastą darbininkų šeimą, kurios kelios kartos gyvena Masačuseto žvejų kaimelyje.
Krėsle prie televizoriaus
„Džiaze tik merginos“ pabaigoje nuskambėjusi frazė „Kiekvienas turi savo trūkumų“ („Nobody’s perfect“) neatsiejama nuo Billy Wilderio. Ji iškalta ir ant režisieriaus antkapio. Wilderio filmai jau seniai tapo Holivudo klasika, prie jų nuolat grįžtama. LRT kultūra (7 d. 21 val., LRT, 8 d. 23.10) siūlo prisiminti vieną paskutinių režisieriaus filmų. Tai 1974 m. pasirodžiusi komedija „Titulinis puslapis“. Filmo herojai – du Čikagos žurnalistai, kuriuos suvaidino mėgstamas režisieriaus duetas Jackas Lemmonas ir Walteris Matthau. Vienas jų nori vesti ir palikti dienraštį, kitas – vyriausiasis redaktorius – nesirengia skirtis su darbuotoju.
„Titulinis puslapis“ – garsios screwball comedy, Howardo Hawkso „Jo mergina Penktadienis“ (1940) perdirbinys. Biografei Charlotte Chandler Wilderis yra prisipažinęs: „Esu prieš perdirbinius, nes jei filmas yra geras, nereikia jo perdirbinėti, o jei blogas, kokia prasmė?“ ir pridūręs, kad „Titulinis puslapis“ – ne iš tų filmų, kuriais jis didžiuojasi.
„Youngblood“ kino mokyklos susitikimai
Vilniuje įsikūrusi kino mokykla „Youngblood“, rengianti edukacinius režisūros, scenarijaus ir vaidybos kursus jaunimui bei kino teorijos kursus suaugusiems, pradėjo susitikimų ciklą. Jų tikslas – supažindinti studentus su skirtingais kino kūrimo aspektais.
Pirmame susitikime Andrius Blaževičius ir aktorius Marius Repšys prisiminė bendradarbiavimo pradžią – trumpo metražo filmus „Vytautas“, „Bergenas“ ir šiais metais pasirodysiančio pilnametražio „Šventasis“ filmavimą. Filmas bus rodomas festivalyje „Kino pavasaris“ ir 2017 m. rudenį pasirodys Lietuvos kino teatruose.
Kartu pradėję dirbti dar besimokydami LMTA, Blaževičius ir Repšys dalijosi mintimis apie režisieriaus ir aktoriaus santykius. Pateikiame susitikimo fragmentus.
Nauji filmai – „12 kėdžių“
1928 m. pasirodęs Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo satyrinis romanas „Dvylika kėdžių“ – unikalus porevoliucinės Rusijos, išgyvenančios audringus socialinius pokyčius, dokumentas. Romanas sulaukė ne vienos ekranizacijos, pirmąkart į ekraną buvo perkeltas dar 1933-iaisiais: bendros čekų ir lenkų gamybos filmą sukūrė Martinas Fričas ir Michalas Waszynskis. 2004 m. „Dvylikos kėdžių“ ėmėsi vokiečių kino režisierė Ulrike Ottinger, teigdama, kad ši knyga vėl įgijo aktualumo ir gali būti suprasta kaip buvusių Sovietų Sąjungos šalių dabartinės būklės alegorija. Regis, šios klasikinės knygos aktualumą pajuto ir televizijos laidų vedėjas, komikas, muzikantas, politikas ir kitų sričių veikėjas Algis Ramanauskas-Greitai.
Algio Ramanausko filmą „12 kėdžių“ (Lietuva, 2016) sunku vertinti kaip savarankišką kino atvejį. Jei nebūčiau skaičiusi Ilfo ir Petrovo knygos ar mačiusi kultinės Leonido Gaidajaus komedijos, sunkiai suprasčiau, kas ir kodėl vyksta kino ekrane. Šiuo romano žinomumu ir populiarumu Ramanauskas bei filmo reklaminė kampanija atvirai ir manipuliuoja. Esu įsitikinusi, kad tai paveiks poros savaitgalių ar galų gale mėnesio kino teatrų lankomumo statistiką, bet kaip intelektualinis ar kinematografinis produktas ši Ramanausko versija, atvirai sakant, yra visiškas niekalas. Tačiau ji irgi gali pasiūlyti nemažai peno sociologams arba bent jau iliustruoti jų samprotavimus apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos psichologinę būklę.