Kinas

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Lietuvių mėgstamą Romaino Gary romaną „Aušros pažadas“, kuriame jis aprašė savo vaikystę Vilniuje, 1970 m. ekranizavo Jules’is Dassinas, pagrindinius vaidmenis tada kūrė Melina Mercouri ir Assi Dayanas. Gruodžio pabaigoje Prancūzijoje pasirodys nauja garsiojo romano ekranizacija. Jos režisierius Ericas Barbier, pagrindinius vaidmenis sukūrė Pierre’as Niney ir Charlotte Gainsbourg, taip pat filme vaidina Didier Bourdonas, Jeanas-Pierre’as Daroussinas ir Finneganas Oldfieldas. „Aušros pažadas“ buvo kuriamas Belgijoje, Vengrijoje, Italijoje ir Maroke.

Festivalis „Pirmoji banga“

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 7–10 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, ir rugsėjo 15–17 dienomis Kaune, „Romuvoje“. Nebylius kūrinius lydės gyva muzika. Festivalį atidarys prancūzo Alfredo Machino (1877–1929) filmas „Karo prakeikti“ („Maudite soit la guerre...“, Belgija, 1914), kuriame pasakojama dviejų skirtingose karo stovyklose atsidūrusių draugų istorija. Sukurtas prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią Europoje, pacifistinis filmas stebina ne tik pranašiškumu, bet ir kruopščiai pritaikytomis spalvomis, beje, kadrai buvo spalvinami rankomis. Harry O. Hoyto „Dingęs pasaulis“ („The Lost World“, JAV, 1925) taip pat stebino amžininkus specialiaisiais efektais, be kurių būtų neįmanoma tolesnė nuotykių kino raida. Filmo herojus profesorius Čelendžeris paskelbia, esą Amazonės džiunglėse iki šiol gyvena priešistorinės būtybės, ir surengia ekspediciją į šį „dingusį pasaulį“...

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jie buvo vaikai, kai iš tėvų viskas buvo atimta. Derlingiausią pasaulyje juodžemį dirbę valstiečiai buvo pasmerkti badui ir lėtai mirčiai. Iš tų, kurie išgyveno, buvo formuojama vergų armija. Gyvenimo pabaigoje šie žmonės papasakojo, ką patyrė. Sergijaus Bukovskio dokumentinis filmas „Gyvi“ (LRT Kultūra, 6 d. 21.05) pasakoja apie Holodomorą, bet Ukrainos tragedija filme neatsiejama nuo 4-ojo dešimtmečio situacijos pasaulyje: JAV vis dar didžioji krizė, Vokietijoje į valdžią ateina Hitleris, Sovietų Sąjungoje Stalinas naikina valstiečius. Vienas filmo herojų – britų žurnalistas Garethas Jonesas (1905–1935), informavęs pasaulį apie Holodomorą dar 1933-iaisiais, rašęs reportažus apie Hitlerio iškilimą. Jis darė viską, kad būtų išgirstas, bet dažnai sulaukdavo pastabų, esą tai tik gandai, nes iš tikrųjų niekas nenorėjo pyktis su Stalinu. Joneso dienoraščių fragmentai filme persipina su liudininkų prisiminimais.

Živilė Pipinytė

Naujas Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“

Šarūnas Bartas ir anksčiau ne viename filme rinkosi kelio, kelionės motyvą. Tačiau ir „Trys dienos“, ir „Laisvė“, ir „Septyni nematomi žmonės“ ar „Eurazijos aborigenas“ nėra tipiški kelio filmai. Nepaisant kertamų erdvių, net ir iš taško A į tašką B atvykę Barto filmų personažai nepasiekia savo tikslo. Greičiau kelionė jiems tik patvirtina tiesą, kad tikslas neegzistuoja.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Irano režisierius Asgharas Farhadi („Komivojažierius“) rugpjūčio 21 d. Madride pradėjo filmuoti savo pirmąjį filmą ispanų kalba. Pagrindinius vaidmenis jame kuria Penelope Cruz ir Javieras Bardemas. Dukart „Oskarus“ pelniusį režisierių filmavimo aikštelėje supa nuolatiniai Pedro Almodovaro bendradarbiai – operatorius Jose Luisas Alcaine ir kostiumų dailininkė Sonia Grande. Filmas vadinasi „Todos lo saben“ ir tai bus psichologinis trileris. Jo herojė Karolina iš Buenos Airių su visa šeima vyksta į gimtąjį miestą Ispanijoje. Tačiau susitikimus su artimaisiais sudrums nenumatyti įvykiai, kurie pasuks visų filmo veikėjų gyvenimą kita vaga. Filmo premjera numatoma ateinančių metų gegužę, greičiausiai Kanų kino festivalyje.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Norėjau šį tekstą pradėti šūkiu „Vasara be televizoriaus“, bet nepavyks. Kol trys jaunieji konservatoriai: Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Kernagis ir Paulius Saudargas (beje, užaugę jau nepriklausomoje Lietuvoje), neįvedė partinės cenzūros, siūlau žiūrėti filmus kino teatruose ir per televizorių, nes netrukus galime likti su begalinėmis mišiomis ir patriotiškais interviu. Juose trys Seimo didžiavyriai dalysis savo baimėmis, nustėrimais ir kitokiais jautrios konservatoriaus sielos potyriais, turinčiais apsaugoti Lietuvą nuo pasirinkimo laisvės. Patriotinė isterija niekada nebuvo tautos išminties ar dvasinės sveikatos požymis. Nežinau, ar visi pamiršo dar 1791 m. Samuelio Johnsono pasakytą perspėjimą, kad patriotizmas yra paskutinė niekšo prieglauda (Patriotism is the last refuge of a scoundrel), ar tiesiog jis tapo labai pelningas, bet naujoji patriotizmo banga jau kelia nerimą. Ypač tokiems kaip aš, sovietmečiu ne kartą susidūrusiems su „Glavlitu“

Kultūros bendruomenė

Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui

2017 m. birželio 28 d.

Nors Lietuvos Respublika artėja prie savo šimtmečio ir skaičiuoja 27-erius metus nuo valstybingumo atkūrimo, apmaudu matyti, kad kultūra išrinktų valdžios atstovų vis dar nėra suprantama kaip esminis šalies kūrimo ir žmonių sugyvenimo pamatas. Valstybė tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais buvo sukurta iš kultūros, jos kultūros žmonių išmintimi, įžvalgomis ir pastangomis. Kalbėdami apie tarpukario Lietuvą mes pirmiausia prisimename kultūros įvykius ir žmones; šiandien net ginčijamės dėl paminklų jiems, įrašome kultūros reiškinius į pasaulio paveldo sąrašus.

Tačiau dabar kultūra suprantama tik kaip fasadinis iškilmingas vakaras Valstybės dienos proga, ne pirmo būtinumo laisvalaikio forma, kuriai skirtos visuomenės lėšos gali būti atimtos ištikus bet kokiai krizei. Vìsos Lietuvos partijos kultūrą suprasdavo ir supranta kaip nebūtiną prabangą, kurią galima sau leisti patenkinus bazinius poreikius, nors seniai įrodyta esminė kultūros įtaka mažinant socialinę gyventojų atskirtį, priklausomybių ligų sukeliamas problemas, smurto apraiškas. Bet valdžiai reikia argumentuoti tik ekonominę kultūros naudą, nors kultūringa visuomenė yra viena pagrindinių, jei ne svarbiausia šalies vystymosi sąlyga ir mūsų tapatybės, išskirtinumo pasaulyje pagrindas. Turtingos pasaulio šalys, į kurias lygiuojamės kaip į sėkmės pavyzdžius, pirmiausia yra turtingos todėl, kad kultūrą ir švietimą prieš daugiau nei šimtą metų suvokė kaip žmonių gerovės pagrindą, kaip investiciją, kuri visada atsiperka.

Jonas Ūbis

Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai

Lenkų religijos filosofas Zbigniewas Mikołejko, paklaustas, ar jo tautiečiai sugeba būti laimingi, atsakė, kad nebūna vieno laimės recepto, vis dėlto atkreipė dėmesį: „Materialinės vertybės, kurių trokštame, tikrai neatneš mums laimės. Reikia dar šį tą turėti savyje. Ir tai tikrai tautinė problema. Laimė sunkiai pasiekiama visuomenei, kuri neskaito. Nes taip ji praranda sugebėjimą orientuotis pasaulyje, užsidaro savyje ir mažuose, nereikšminguose dalykuose.“

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Šaltasis tango“

Pavelas Čiuchrajus niekad nekūrė propagandinių filmų. Greičiau atvirkščiai – jį domina gana dviprasmiškos aistrų dramos tragiškų istorinių įvykių fone. „Oskarui“ nominuotame filme „Vagis“ (1997 m.) Čiuchrajus rodo Antrojo pasaulinio karo sulaužytus žmones. Pagrindinis herojus yra niekad nematyto tėvo besiilgintis berniukas. Iš jo ilgesio žiauriai pasityčioja ciniškas vagis – motinos mylimasis. Į 7-ojo dešimtmečio pradžią nukeliančio „Vairuotojo Verai“ (2004 m.) veikėjas – įtakingas generolas, norintis ištekinti neįgalią dukterį už savo vairuotojo. Pastarajam – tai šansas padaryti karjerą. Tačiau į keistai besimezgančios meilės dramą įsikiša galinga Kremliaus intrigų mašina. Čiuchrajaus veikėjai dažniausiai pasijunta bejėgiai, nesugeba pasipriešinti valstybei, viduje glūdinčiam blogiui, išoriniams prievartos mechanizmams. Šiuose filmuose akivaizdi režisieriaus ištikimybė vadinamajam didžiajam stiliui – melodramiškam siužetui, spalvingiems personažams, kurie priversti rinktis tradicines vertybes arba išduoti ir būti išduoti. Čiuchrajaus filmams būdinga tiksliai atkurta epocha, jų pasakojimas epiškas, režisierius neeksperimentuoja kino forma. Todėl vieniems kritikams jie a priori atrodo senamadiški, pernelyg tradiciški, kitiems stilius primena retro kiną. „Šaltajame tango“ („Cholodnoje tango“, Rusija, 2017 m.), kaip kad „Vagyje“ bei „Vairuotojuje Verai“, liečiamos meilės ir neapykantos, išdavystės temos, tik veiksmą Čiuchrajus perkėlė į svetimą teritoriją – Lietuvą. Šis pasirinkimas, regis, ir lėmė akivaizdžius filmo trūkumus, nors ketinimai buvo geri.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Pastaruoju metu lenkų menininkai vis dažniau steigia naujus susivienijimus. Neseniai juos įkūrė rašytojai ir vertėjai. Lenkų dokumentinio kino režisieriai mano, kad kultūros projektų finansavimą vis dažniau lemia ne kokybė, o politinės autoriaus pažiūros, todėl nusprendė vienytis. Tarp gildijos iniciatorių yra Pawełas Łozińskis („Net nežinai, kaip labai tave myliu“), Jacekas Bławutas, Wojciechas Starońis, Marcinas Koszałka, Maria Zmarz-Koczanowicz, Tomaszas Wolskis, Bartoszas Konopka, Karolina Bielawska („Vadink mane Mariana“), Michałas Marczakas („Visos nemiegotos naktys“) ir kiti garsūs, pasaulyje pripažinti kūrėjai.  Jie nusprendė steigti savo gildiją, nes mano, jog dokumentinis kinas turi kelti svarbius klausimus, o ne reikšti politines pažiūras, juolab kad visuomeninėje televizijoje dokumentinius filmus užgožė atvira propaganda. Pasak gildijos steigėjų, šių dienų Lenkijoje pastebima pavojinga tendencija – kultūros partiškumas, vis dažniau lėšos skiriamos „teisingai mąstantiems“ projektų autoriams. Tai kelia grėsmę dokumentiniam lenkų kinui, kuris pastaraisiais metais garsėja filmais, mezgančiais ryšius tarp žmonių, tampančiais savotiška psichoterapija, nebijančiais veikti tikrovę.