7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Pamiršti šedevrai

Festivalis „Pirmoji banga“

Nr. 27 (1221), 2017-09-01
Kinas
„Mirštanti gulbė“
„Mirštanti gulbė“

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 7–10 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, ir rugsėjo 15–17 dienomis Kaune, „Romuvoje“. Nebylius kūrinius lydės gyva muzika. Festivalį atidarys prancūzo Alfredo Machino (1877–1929) filmas „Karo prakeikti“ („Maudite soit la guerre...“, Belgija, 1914), kuriame pasakojama dviejų skirtingose karo stovyklose atsidūrusių draugų istorija. Sukurtas prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią Europoje, pacifistinis filmas stebina ne tik pranašiškumu, bet ir kruopščiai pritaikytomis spalvomis, beje, kadrai buvo spalvinami rankomis. Harry O. Hoyto „Dingęs pasaulis“ („The Lost World“, JAV, 1925) taip pat stebino amžininkus specialiaisiais efektais, be kurių būtų neįmanoma tolesnė nuotykių kino raida. Filmo herojus profesorius Čelendžeris paskelbia, esą Amazonės džiunglėse iki šiol gyvena priešistorinės būtybės, ir surengia ekspediciją į šį „dingusį pasaulį“...

 

Festivalio programoje – prancūzų kino klasiko Jeano Renoiro (1894–1979) filmas „Išgelbėtas ponas Budu“ („Boudu sauvé des eaux“, Prancūzija, 1932). Šioje antiburžuazinėje satyroje vieną geriausių savo vaidmenų sukūrė Michelis Simonas. Japonų kino klasiko Hiroshi Shimizu (1903–1966) filmas „Ponas Ačiū“ („Arigato–san“, Japonija, 1936), sukurtas pagal Nobelio premijos laureato Yasunari Kawabatos romaną, pasakoja apie autobuso vairuotoją, kurio kelias vingiuoja per mažus kalnų kaimelius. Jo keleiviai – tarsi Didžiosios depresijos metų Japonijos mikrokosmosas.

 

George’o W. Hillo ir Wardo Wingo filmas „Už grotų“ („The Big House“, JAV, 1930) į kino istoriją įėjo kaip vienas pirmųjų „kalėjimo filmų“. Johno S. Robertsono „Daktaras Džekilas ir ponas Haidas“ („Dr. Jekyll and Mr. Hyde“, JAV, 1920) – ne pirmoji Roberto Stevensono romano ekranizacija, bet amerikiečių kino raidai turėjo didelės įtakos. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Johnas Barrymore’as, vienos garsiausių Holivudo kino dinastijos atstovas. Didelė beždžionė King Kongas – vienintelis klasikinio siaubo kino personažas, atėjęs ne iš literatūros. Filmo apie šią pabaisą „King Kongas“ („King Kong“, JAV, 1933) kūrėjai Merianas C. Cooperis ir Ernestas B. Schoedsackas, beje, susipažino 1918 m. pilietinio karo apimtoje Ukrainoje.

 

Ten, Kryme, mirė ir vienas didžiųjų rusų nebyliojo kino kūrėjų Jevgenijus Baueris (1867–1917). Pasaulis šiemet mini jo gimimo 150 metines. „Pirmoji banga“ parodys Bauerio melodramą „Mirštanti gulbė“ („Umirajuščij lebed“, Rusija, 1917), kuri bus demonstruojama iš 35 mm archyvinės juostos. Plačiau pristatome šį kūrėją.

 

1917 m. Jevgenijus Baueris pradėjo kurti naują filmą Aleksandro Chanžonkovo kino bendrovei. Jos filialas buvo Jaltoje – Chanžonkovas Kryme svajojo įkurti kažką panašaus į Holivudą. Filmuojant Baueris susilaužė koją. Gydytojai privertė jį pusantro mėnesio gulėti. Nors ir nejudrus, režisierius tęsė darbą. Tačiau netrukus visą gyvenimą režisierių kankinęs lėtinis bronchitas perėjo į plaučių uždegimą, šis – į tuberkuliozę. Birželį Baueris mirė Jaltos ligoninėje. Jo mirtis simboliškai sutapo su carinės Rusijos kino mirtimi: tų pačių metų spalį valdžią užgrobę bolševikai padarė viską, kad Bauerio vardas ilgam būtų ištrintas iš rusų kino istorijos.

 

Kino režisierius, dailininkas, operatorius Baueris gimė muziko šeimoje, mokėsi dailės mokykloje. Prieš ateidamas į kiną jis išbandė daug profesijų – buvo aktorius, fotografas, dirbo laikraštyje, bet išgarsėjo, kai tapo teatro ir įvairių renginių dekoratoriumi. Kine jis taip pat pradėjo nuo dekoracijų 1912-aisiais, bet 1913 m. pabaigoje jau tapo Chanžonkovo studijos režisieriumi ir per trejus metus padarė stulbinamą karjerą – jo alga siekė 40 tūkstančių rublių. Baueriui priskiriami 82 filmai, išliko 26.  

 

Pasak rusų ankstyvojo kino tyrinėtojo Jurijaus Civjano, Bauerio kinematografinio stiliaus genezė – rusų moderno estetika (dažnai prisimenamas jo bendras darbas su vienu garsiausių Rusijos architektų ir rusiškosios secesijos meistrų Fiodoru Šechteliu). Režisierių veikė ir „Mir iskusstva“ grupės propaguotas simbolizmas. Rusų modernistai mokėjo jungti art nouveau su rusų vaizduojamojo meno tradicija, kūrė kostiumus, buities daiktus, iliustracijas. Baueris šios epochos, kuri dažnai vadinama „sidabriniu amžiumi“, atributus perkėlė į savo filmus. Vieno jo filmo scenarijų parašė garsiausias tų laikų poetas simbolistas Valerijus Briusovas.

 

Bauerio dekoracijose amžininkus žavėjo dekoratyvumo atsisakymas – čia nebuvo daug baldų ar rekvizito, laikomų gero stiliaus požymiais. Šviesa buvo jo pagrindinis įrankis. Baueris mieliau naudojosi užuolaidomis, drobėmis. Tai leisdavo kitaip išdėlioti apšvietimo aparatūrą, todėl skiriamasis Bauerio filmų bruožas yra architektūriška erdvė ir ypatingas apšvietimas, pastaraisiais jo atradimais kinematografininkai naudojasi iki šiol. Bauerio asistentas ir būsimas sovietų kino pradininkas Levas Kulešovas 1917 m. rašė: „Bauerio mokykla nepripažįsta realizmo ekrane: tegu tokiuose kambariuose žmonės ir negyvena, tokių lempų nebūna tikrovėje, bet tai daro įspūdį, tai sukuria efektą (...).“ Kita Bauerio stiliaus ypatybė – meistriškos mizanscenos: režisieriui rūpėjo, kad aktorių judesys nesugriautų filmuojamo kadro vientisumo. Baueris mokėjo dirbti su aktoriais – jis atrado didžiausias nebyliojo rusų kino žvaigždes Verą Cholodnają, Ivaną Mozžuchiną, Vitoldą Polonskį.

 

Amžininkai vertino ir Bauerio sugebėjimą kurti vadinamuosius viruotus kadrus, kai nespalvotoje juostoje nufilmuoti vaizdai vėliau spausdinami spalvotoje. Viražas suteikdavo nebyliesiems filmams papildomų prasmių: vakaro scenos buvo spalvinamos mėlynai, gaisras – raudonai ir pan. Bauerio filmai tarsi spindi sidabru, mėnulio šviesa, juose daug švelnių perlamutrinių, rožinių atspalvių.

 

Vienas svarbiausių rusų dekadanso elementų buvo mirties kultas. Įvairiuose to laikotarpio kūriniuose, kurių veikėjai dažnai yra menininkai, mirtis tampa gundytoja, ją gaubia paslaptis, o niūrus lemtingosios moters erotizmas neatsiejamas nuo mirties troškimo. Melancholiškas mirties grožis gaubia ir Bauerio filmus. Iš jų išsiskiria „Moters sielos sutemos“ („Sumerki ženskoi dušy“, 1913), „Gyvenimas už gyvenimą“ („Žizn za žizn“, 1916) ir, žinoma, „Mirštanti gulbė“, kurios premjera įvyko 1917 m. sausio 17-ąją. Filmas apie nebylią baleriną Gizelę – pamišusio dailininko, siekiančio atskleisti mirties grožį, auką, naudojasi mėgstamais „sidabrinio amžiaus“ motyvais: tai liguistas susižavėjimas menu, siekis sukurti tobulą meno kūrinį, užvaldantis beprotį menininką. Tačiau kartu į filmą bene pirmą kartą kine taip meistriškas įpintas ir baletas – Gizelė išgarsėja mirštančios gulbės šokiu. (Jį pagal Camille’io Saint-Saënso muziką XX a. pradžioje Michailas Fokinas sukūrė didžiajai balerinai Anai Pavlovai.) Bauerio filme jį šoka viena nebyliojo rusų kino žvaigždžių Vera Karalli – ne tik aktorė, bet ir Didžiojo teatro primabalerina.

 

Parengė Ž. P.

„Mirštanti gulbė“
„Mirštanti gulbė“
„Išgelbėtas ponas Budu“
„Išgelbėtas ponas Budu“
„Už grotų“
„Už grotų“