7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Kai jie nusimes kaukes

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 26 (1220), 2017-06-30
Kinas Rodo TV

Norėjau šį tekstą pradėti šūkiu „Vasara be televizoriaus“, bet nepavyks. Kol trys jaunieji konservatoriai: Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Kernagis ir Paulius Saudargas (beje, užaugę jau nepriklausomoje Lietuvoje), neįvedė partinės cenzūros, siūlau žiūrėti filmus kino teatruose ir per televizorių, nes netrukus galime likti su begalinėmis mišiomis ir patriotiškais interviu. Juose trys Seimo didžiavyriai dalysis savo baimėmis, nustėrimais ir kitokiais jautrios konservatoriaus sielos potyriais, turinčiais apsaugoti Lietuvą nuo pasirinkimo laisvės. Patriotinė isterija niekada nebuvo tautos išminties ar dvasinės sveikatos požymis. Nežinau, ar visi pamiršo dar 1791 m. Samuelio Johnsono pasakytą perspėjimą, kad patriotizmas yra paskutinė niekšo prieglauda (Patriotism is the last refuge of a scoundrel), ar tiesiog jis tapo labai pelningas, bet naujoji patriotizmo banga jau kelia nerimą. Ypač tokiems kaip aš, sovietmečiu ne kartą susidūrusiems su „Glavlitu“

.

Praėjusią savaitę keturis vakarus iš eilės kankinausi prie televizoriaus – žiūrėjau Oliverio Stone’o dokumentinį filmą apie Putiną. Žinoma, pats kaltas – niekas nevertė. Bet buvo smalsu, kaip garsus režisierius sumanė amerikiečiams pristatyti Putiną. Neišgirdau ir nepamačiau nieko nauja ar originalaus, juolab kad Stone‘as nelabai moka imti interviu, tačiau pamačiau, kaip gali būti baisu, kai kūrėjas nekenčia savo tėvynę valdančių žmonių. Stone’as, matyt, taip jų nekenčia, kad net nesuvokia tapęs, dar Lenino žodžiais tariant, naudingu idiotu. Putinas jam meluoja tiesiai į akis, bet trijų „Oskarų“ savininkas nedrįsta reaguoti – tai sugriautų jo siūlomą rusų valdovo portreto versiją.

 

Tokiems filmams tikrai gaila vasaros. Kad ji net ir prie televizoriaus gali būti kitokia, patvirtins Naujosios bangos klasiko Alaino Resnais 2006 m. filmas „Neramios širdys“ (LRT, liepos 8 d. 22.55). Tai dar vienas Resnais bendradarbiavimo su britų dramaturgu Alanu Aycbournu pavyzdys. Šįkart režisierius pasirinko pjesę „Asmeniškos baimės viešose vietose“. Jos veikėjas Tjeri (André Dussolier), nekilnojamojo turto agentas, ieško buto išrankiesiems Nikolei (Laura Morante) ir Danui (Lambert Wilson). Tjeri bando sužavėti dievobaimingą bendradarbę Šarlotę (Sabine Azéma). Ši jam paskolina mėgstamos televizijos laidos apie religiją įrašą. Vyrą įrašas labai nustebins. Agento sesuo Gaelė (Isabelle Carré) taip pat ieško laimės: padedama barmeno Lionelio (Pierre Arditi), ji susipažįsta su Danu. Viskas klostosi puikiai iki tol, kol apie tai sužino Nikolė. Danas guodžiasi barmenui, beje, Šarlotė šiam padeda slaugyti mirštantį itin nemalonų tėvą tironą. Jo ekrane taip ir nepamatysime. Resnais filmų pasaulyje visada lieka vietos stebuklui. Vienas tokių yra specifinis stilius, susiejantis kiną ir teatrą. „Neramios širdys“ – subtilus, jaudinantis, lyriškas ir kartu linksmas pasakojimas apie praradimus, nepasitikėjimą savimi ir meilę. Jis perkels į nostalgišką Paryžių, kuriame visąlaik sninga.

 

Režisierės ir aktorės Maiwenn Le Besco filmas „Mano karalius“ (LNK, 2 d. 23.35) dažnai vadinamas tipišku prancūzišku. Tačiau tai nereiškia, kad jis atliepia tik stereotipinį įsivaizdavimą (kulinarija, seksas, Paryžius) apie prancūzus. „Mano karaliaus“ herojė keturiasdešimtmetė advokatė Toni (Emmanuelle Bercot už šį vaidmenį apdovanota Kanuose) vieną vasaros naktį diskotekoje pamato vyrą iš savo praeities. Tai Džordžio (Vincent Cassel). Jis puikiai gamina, yra pleibojus ir restorano savininkas, todėl nekeista, kad kitą rytą Toni pasitinka Džiordžio virtuvėje. Jų romanas netrukus baigiasi vestuvėmsi ir nėštumu. Bet buitis ir rūpesčiai išsekina vyro jausmus... Filme rodoma beveik dešimt Toni gyvenimo metų, per kuriuos ne tik jai tenka patirti įvairių santykių transformacijų, tad tikroji „Mano karaliaus“ tema – vis dėlto ne meilė, o tai, kaip ir ką mes renkamės.

 

Apie meilę, tik visiškai kitaip, kalbama Evos Dahr filme „Mergaitė su apelsinais“ (LRT Kultūra, 1 d. 21.15). Jo auditorija – kita, nes filmas sukurtas pagal norvegų rašytojo Josteino Gaarderio knygą. Ankstesnė jo knyga „Sofijos pasaulis“ ne vienam paaugliui padėjo atrasti filosofiją. „Mergaitės su apelsinais“ veikėjas penkiolikmetis Georgas gauna laišką, parašytą prieš vienuolika metų mirusio savo tėvo. Laiške tėvas pasakoja apie savo meilę atsitiktinai tramvajuje sutiktai merginai.

 

Carlo Ponzi labiausiai mėgo pinigus. Apie šį italų kilmės amerikietį, 1919 m. įsteigusį pirmąją finansinę piramidę, pasakojama Dante’s Desarthe televizijos filme „Poncio afera“ (LRT Kultūra, 5 d. 22 val.). Siūlyčiau jo nepražiopsoti, nes režisierius ne tik pasakoja tragišką kapitalistinę istoriją, bet ir atskleidžia jos romantiškąją pusę stilizuodamas nebyliojo kino priemones, pasinaudodamas archyvine medžiaga ir nespalvoto kino galimybėmis.

 

Trims cenzūros šalininkams tautinę šventę, liepos 6-ąją, rekomenduoju praleisti žiūrint BTV televiziją – nuo 6.30 ryte iki gilios nakties (3.05) per ją bus rodoma laida „Su cinkeliu“, kurios žvaigždė yra Mantas Stonkus. Bus tik trumpa pertraukėlė, per kurią Seimo didžiavyriai galės pasidžiaugti Danielio Stammo filmu „13 nuodėmių“ (BTV, 2 d. 21 val.), pasakojantį apie vieną skolose skendintį naujojo Orleano nevykėlį, tampantį televizijos šou dalyviu. Sąlygos paprastos – reikia atlikti trylika užduočių, kad ir kokios keistos jos būtų, o tada rankose atsidurs graži suma. Pirmoji užduotis – praryti sugautą musę. Kuo toliau, tuo užduotys absurdiškesnės. Nespėliosiu, kokias trylika užduočių vykdo trys konservatoriai, bet priminsiu, kad „13 nuodėmių“ – perdirbinys Tailande sukurto  filmo, kuris baigiasi fraze: „Žmonės slepiasi po moralės kaukėmis, ir tai baisiausia – juk niekada nežinai, kada jie nuspręs kaukes nusimesti.“

 

Jūsų – Jonas Ūbis