Kinas

Ilona Vitkauskaitė

Mirė Béla Tarras

Sausio 6 d. Budapešte mirė kino režisierius Béla Tarras. Jam buvo 70 metų. Formaliai Tarras neturėjo klasiko statuso: jo filmai nesulaukė didelės sėkmės festivaliuose, jis beveik nedirbo už gimtosios Vengrijos ribų. Tačiau be Tarro sunku įsivaizduoti eksperimentus, kurie kvestionuotų kino ribas, – jis iš naujo apibrėžė laiko suvokimą ekrane.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Agnieszkos Holland „Žalia siena“ (LRT Plius, 22 d. 21.03) pasakoja apie 2021 m. humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Pasak režisierės, filmas gimė „iš širdies poreikio, iš pykčio, iš nevilties, bet taip pat ir iš vilties, kad juo galime ką nors pakeisti“. „Žalia siena“ paremta faktais, todėl kartais net atrodo, kad žiūri nespalvotą reportažą. Pilkos ir juodos atspalviai tik sustiprina autentiškumo įspūdį.

Paulina Drėgvaitė

Nauji filmai – „Pabusk, numirėli. Ištrauktų peilių paslaptis“

2019 m. pasirodęs Riano Johnsono filmas „Ištraukti peiliai“ („Knives Out“) suteikė naujos gyvybės klasikinio detektyvo žanrui ir grąžino jį į didžiuosius ekranus. Įkvėptas XX a. kine figūravusių vadinamųjų whodunnit („kas tai padarė?“) istorijų, Johnsonas sukūrė filmą, kuris veikė kaip populiarių detektyvinių istorijų pastišas ir žaidė žanro tropais, egzistuodamas belaikėje stalo žaidimo „Cluedo“ archetipų kupinoje tikrovėje.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Džėjus Kelis“

„Tu niekada nesi vienas“, – Džėjui Keliui (George Clooney) sako į kelionę po Europą išvykstanti jo dukra Deizė (Grace Edwards). „Tikrai? Man atrodo, kad aš visada vienas“, – atsako jis nustebęs ir akivaizdžiai nesuprasdamas, ką ji turi galvoje, kai tuo pat metu prižiūrėtojas nustoja valyti jo namų baseiną, o apsauginis įteikia stiklinę šalto gėrimo.

Santa Lingevičiūtė

Apie mitus, įvaizdžius ir jų griovimą

Štai ir dar vieni metai, kol sulauksime jų pabaigos ir stos kiti. Visi kažko vilsis, apie kažką svajos, o gal ir ne. Šiais metais, kaip ir kiekvienais, pasirodys įdomių filmų, tačiau tik juos pamatę galėsime vertinti, ar jie buvo verti mūsų laiko.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Henry Jameso romanas „Sraigto posūkis“ (1898) ekranizuotas ne kartą, bet LRT Plius (11 d. 21.30) rodys operą, kurią knygos pagrindu parašė Benjaminas Brittenas. Ji buvo nufilmuota 2020-ųjų balandį, kai ne tik Anglijoje galiojo lokdaunas. Filmą-operą režisavo Dominicas Bestas, Selina Cadell ir Eilza Thompson.

Visuomet nelengva į(si)vertinti metų įvykius – šie metai pralėkė kaip niekad greitai. Turėjau atsiversti savąjį „Letterboxd“ ir prisiminti, kas šiemet matyta ir žiūrėta. Viena įsimintiniausių kino patirčių – filmas „Nusidėjėliai“ („Sinners“, rež. Ryan Coogler).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žinau, kad kalėdiniai filmai ne vienam sukelia alergiją. Bet yra ir jau tapusių ritualu. Negaliu atsispirti Franko Capros filmui „Gyvenimas yra nuostabus“ (LRT, 28 d. 21.50). 4-ojo dešimtmečio Holivude Capra „išrado“ ne vieną iki šiol populiarų žanrą, o kovodamas už režisieriaus nepriklausomybę prisidėjo prie svarbių pokyčių, kuriais pasinaudojo vėliau debiutavę Billy Wilderis, Elia Kazanas ir daug kitų būsimų klasikų.

„Kinas“

Pasirodė naujas žurnalo numeris

Šventiniame „Kine“ daug dėmesio skiriama kempui ir trešui – painioms ir neretai persiklojančioms sąvokoms, kurios verčia permąstyti kino istoriją ir kanoną, vertės ir skonio kriterijus, savo mąstyseną, kino žiūrėjimo įpročius ir tai, kas mums kelia malonumą, nuodėmingą (guilty pleasure) arba ne.

Santa Lingevičiūtė

Mažų ir didelių ekranų naujienos

Keturi pastaruoju metu pamatyti filmai, įtakingų leidinių įtraukti į šių metų geriausiųjų sąrašus, kelia savotišką egzistencinį nerimą. Ne todėl, kad jie „sunkūs“, bet todėl, kad kiekvienas savaip atskleidžia, kaip šiuolaikinis kinas – ir kartu mūsų laikmetis – vis dažniau kalba apie pakrikusią žmonijos psichiką, kraštutinumus ir radikalius emocinius lūžius. Šios istorijos nebesiūlo vilties ar išgijimo, o veikiau bando suprasti būseną, kai žmogus slysta iš savo paties realybės – tokios, kurią galėtume įvardyti kaip status quo.