Henry Jameso romanas „Sraigto posūkis“ (1898) ekranizuotas ne kartą, bet LRT Plius (11 d. 21.30) rodys operą, kurią knygos pagrindu parašė Benjaminas Brittenas. Ji buvo nufilmuota 2020-ųjų balandį, kai ne tik Anglijoje galiojo lokdaunas. Filmą-operą režisavo Dominicas Bestas, Selina Cadell ir Eilza Thompson.
Esu didis Jameso gerbėjas, bet operą įsivaizduoti sunku, juolab kad „Sraigto posūkis“ laikomas bene mįslingiausiu rašytojo kūriniu. Jis pats yra sakęs, kad „šios istorijos apmatai turėjo milžinišką pranašumą, nes suteikė vaizduotei absoliučią laisvę kurti visiškai tuščioje erdvėje, be jokios kontrolės [...]. Šiame kūrinyje randu tobulą niekuo neapsunkintos, nekontroliuojamos vaizduotės pavyzdį: pasitelkus šiais laikais populiarų sporto žargoną, galima sakyti, kad vaizduotė pati sužaidė rungtynes ir pati pelnė visus taškus. [...] Neturėčiau pridurti, kad ši istorija yra gryniausio prasimanymo, šalto meninio apskaičiavimo vaisius, spąstų žaidimas tiems, kuriuos sunku pagauti.“ Trumpai tariant, tai pasakojimas apie grupę draugų, kurie žiemos vakarą prie židinio pasakoja istorijas apie dvasias.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jamesas pasipiktino JAV neveiklumu ir pagalbos Europai stoka. Protestuodamas jis atsisakė JAV pilietybės. Praėjusių metų pabaigoje kitas amerikietis George’as Clooney ir jo šeima įgijo Prancūzijos pilietybę. Aktorius ir režisierius – žinomas JAV prezidento Donaldo Trumpo kritikas. Suprantama, kad Trumpas per Kalėdas sureagavo į šią žinią: „Clooney labiau išgarsėjo dėl politikos, o ne dėl savo negausių ir visiškai vidutiniškų filmų. Jis niekad nebuvo kino žvaigždė. Tai tiesiog eilinis tipelis, kuris nuolat piktinosi sveiku protu politikoje.“
Savo nuomonę apie Clooney galėsite susidaryti pažiūrėję po kelių rimtų filmų 2008 m. jo sukurtą romantinę komediją „Odinės galvos“ (TV3, 11 d. 13.10). Žinoma, tai labiau filmas Franko Capros ir screwball comedy gerbėjams, jame pagrindinius vaidmenis sukūrė Renée Zellweger ir pats Clooney. Jis vaidina amerikietiško futbolo veteraną Dodžą, kuris pakviečia karo veteraną ir didvyrį Karterį (John Krasinski) padėti jam treniruoti nelabai vykusią komandą. Kad Karteris – joks didvyris, rengiasi įrodyti žurnalistė Leksė. Tačiau ir Dodžas, ir Karteris įsimylės Leksę ir nugalės tas, kuris sugebės apeiti visas taisykles.
Tamsių istorijų gerbėjams turėtų patikti Roberto Eggerso „Švyturys“ (LRT, šiąnakt, 10 d., 01 val.) – žvilgsnis į vyro tapatybę. Bent jau taip filmą apibūdina režisierius, sakydamas, kad jis „apie tai, jog niekad gerai nesibaigs situacija, jei du tipus uždarysime didžiuliame fale“. Falas – tai švyturys, kurį prižiūri du filmo veikėjai, o Eggersas tyrinėja toksišką vyriškumą, kurdamas kažką panašaus į filosofinę parabolę ir prikeldamas nebyliojo kino demonus. Ar jie atgyja po šiuolaikinio arthauzo kauke, spręskite patys. Nors kaukių filme daugiau – galima įžvelgti Lovecrafto siaubą, Poe beprotybę, iš Freudo atėjusius simbolius ar vokiečių ekspresionizmo šešėlius. Su visu tuo didvyriškai dorojasi Willemas Dafoe ir Robertas Pattinsonas. Jų veidai kartais atrodo iškalti iš akmens, figūros – skulptūriškos, įkūnijančios mitą. Tačiau personažai tokie rimti, kad kartais net juokingi, bet tai savaip rimuojasi su klaustrofobiška filmo atmosfera.
Edo Harriso filmo „Polokas“ (LRT Plius, 10 d. 21 val.) herojus abstrakcionistas Jacksonas Pollockas sakė: „Nesinaudoju atsitiktinumu, nes netikiu atsitiktinumu.“ Jis kūrė specifinį meną, vadinamą „veiksmo tapyba“: atsisakė molberto, savo drobes tiesdavo ant žemės ir nenaudodamas teptuko liedavo ant jų dažus. Taip jis jautėsi integralia paveikslo dalimi, nes „paveikslas turi savo gyvenimą, tapytojo meistriškumą atpažinsi iš to, kaip jis sugebės tą gyvenimą išgauti“.
Filmai apie menininkus dažnai panašūs, nes panašūs jų likimai. Pollockas dar dvidešimt šešerių išgyveno pirmą nervinę krizę, kurią sukėlė alkoholizmas. Alkoholis padėjo dorotis su skausmu ir baime būti atstumtam. Jį nuolat gelbėjo žmona, tapytoja Lee Krasner (Marcia Gay Harden už šį vaidmenį apdovanota „Oskaru“), tapusi vyro vadybininke, sėkmės varikliu, virėja, žmona ir motina. Aktorius ir režisierius Harrisas filmui rengėsi daugiau nei dešimt metų. Jis mokėsi tapyti, kalbėjosi su savo herojaus draugais, žinoma, prisidėjo ir darbas su gerais režisieriais, kad ir su Agnieszka Holland.
Jei mėgstate Józefo Mariano Chełmońskio kūrybą, geriau nežiūrėkite Dorotos Kobielos Welchman ir Hugh Welchmano filmo „Kaimiečiai“ (LRT, 11 d. 21.53), nes sunku matyti, kaip klasikiniai paveikslai, kuriuose svarbi kiekviena detalė, ištarmė ir net paveikslo apimtys, paverčiami animacinės Nobelio premijos laureato Władysławo Stanisławo Reymonto epopėjos ekranizacijos akcentu. Akcentu, kuriame nebelieka paslėptos paveikslų prasmės, jų atmosferos, šešėlių skambesio. Taip buvo ir ankstesniame šio dueto filme „Tavo Vincentas“, tik žinau, kad mano argumentai neįtikins animacijos ar tragiškų meilės istorijų gerbėjų.
2025-ųjų išvakarėse LRT rodė Santiago Mitre’s filmą „Argentina, 1985“. Jį pakartos ir šiandien (sausio 9 d. 22.45). Prieš metus rašiau, kad šis filmas gali būti optimizmo gurkšnis. Dabar suprantu, kad jis gali tapti nebent paguoda, nes tamsa tik juodesnė ir galingesnė. „Argentina 1985“ – tikrų įvykių įkvėptas pasakojimas apie du prokurorus Julio Strasserą ir Luisą Moreno Ocampo, kurie 1985-aisiais iškėlė bylą nusikaltimus dariusiems devyniems Argentinos karinės chuntos nariams. Prokurorai subūrė jaunų teisininkų grupę, surinko dešimčių tūkstančių aukų parodymus.
Klasikinės struktūros „Argentina 1985“ įtraukia ir verčia krūpčioti nuo pat pradžios, net jei žinai istorijos pabaigą ar vėlesnį pasakojimo herojų gyvenimą. Prokurorai – paprasti žmonės, sprendžiantys milžiniškus uždavinius, bet Mitre kalba apie moralinį pasirinkimą, kurio pasekmės gali būti tragiškos, ir visi tai supranta. Tačiau tai nereiškia, kad toks pasirinkimas neturi prasmės.
Jūsų – Jonas Ūbis
