Žinau, kad kalėdiniai filmai ne vienam sukelia alergiją. Bet yra ir jau tapusių ritualu. Negaliu atsispirti Franko Capros filmui „Gyvenimas yra nuostabus“ (LRT, 28 d. 21.50). 4-ojo dešimtmečio Holivude Capra „išrado“ ne vieną iki šiol populiarų žanrą, o kovodamas už režisieriaus nepriklausomybę prisidėjo prie svarbių pokyčių, kuriais pasinaudojo vėliau debiutavę Billy Wilderis, Elia Kazanas ir daug kitų būsimų klasikų.
1946-aisiais pasirodęs „Gyvenimas yra nuostabus“ tapo Capros kūrybos viršūne ir priskiriamas prie labiausiai mitologizuotų Holivudo filmų. Tai Kūčių vakarą prasidedantis tradicinis kalėdinis pasakojimas apie iš karo grįžusį mažo miestelio gyventoją Džordžą Beilį (James Stewart). Jis mano esąs niekam nereikalingas ir nusprendžia nusižudyti. Tačiau savo kelyje jis sutiks ne mirtį, o dangaus siųstą Angelą sargą (Henry Travers). Šis apkūnus antros kategorijos ir dar sparnų neturintis Angelas – vienas simpatiškiausių filmo personažų. Jis parodo Džordžui, kad pasaulis be jo būtų blogesnis ir žiauresnis.
„Gyvenimas yra nuostabus“ sulaukė ir perdirbinių, ir sekimų, kurie iš tolo neprilygsta originalui. Bet garsių filmų perdirbiniai vis pasirodo ir jų kūrėjai trykšta gerais ketinimais. 1961-aisiais sukurta Roberto Wise’o „Vestsaido istorija“ – pasakojimas apie 6-ojo dešimtmečio Niujorko Romeo ir Džuljetą – laikoma vienu svarbiausių kino miuziklų. Tad nekeista, kad prieš kelerius metus pasklidus žiniai, jog filmo perdirbinį rengiasi kurti Stevenas Spielbergas, atsirado pasipiktinusių. Jo „Vestsaido istorija“ (TV3, sausio 1 d. 15.30) – tai meilės prisipažinimas senajam kinui ir pagarbos gestas jo meistrams, turėjusiems taikstytis su savo laikų cenzūra, mat originalas buvo kuriamas, kai vis dar oficialiai galiojo Hayso kodeksas, o Lotynų Amerikos kilmės aktorių statusas buvo itin menkas. Spielbergas šiems aktoriams atiduoda ekraną ir leidžia būti savimi, net dalį ispaniškų dialogų palieka be vertimo.
Dviejų Manhatano gaujų – baltųjų emigrantų palikuonių ir puertorikiečių – ginčas filme pasireiškia šokiais ir dainomis, bet situacija įkaista, kai vienas iš „Raketų“ ir gražioji puertorikietė pamilsta vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Spielbergas sako visą gyvenimą svajojęs sukurti miuziklą, tad jo pastangos, regis, skirtos tobulai choreografijai, dinamiškam montažui, šviesoms ir spalvoms. Šie virtuoziško reginio elementai ir stulbina nuo pat pirmųjų kadrų.
Kai kasdien per žinias stebiu pabaisas politikus ir politikes, kuriuos suformavo populiarioji kultūra, suprantu, kad, priešingai nei Betmenas ar Bondas, Barbė taip pat yra pabaisa. Bet filmą „Barbė“ (LNK, 28 d. 19.30) apie šį populiariosios kultūros fenomeną sukūrė Greta Gerwig (scenarijų ji rašė kartu su Noah Baumbachu), kuri nori filme aprėpti visą reiškinį, vadinamą „Barbe“, ir supriešinti šios blondinės parduodamą pasaulio viziją su tikruoju pasauliu, tai yra su kapitalizmu, feminizmu, patriarchatu. Neklauskite, ką Gerwig nori pasakyti apie Barbę, – klausimas, ką Barbė gali pasakyti apie mus.
Idiliškoje Barbių šalyje, kurioje moterys valdo, o vyrams likęs papuošalo vaidmuo, kažkas sugenda. Pati stereotipiškiausia ir pavyzdinė Barbė (Margot Robbie) pasijunta prasčiau nei visada, nes į jos gyvenimą įžengia celiulitas, pilnapėdystė, šaltas dušas. Kad sugrąžintų tvarką, neprašyto Keno (Ryan Gosling) lydima Barbė išsirengs į Tikrąjį pasaulį, kur, pasirodo, vis dar valdo patriarchatas...
Halinos Reijn filmas „Žaidimai su mirtimi“ (LNK, 28 d. 23.55) gali pasirodyti paprasta istorija apie grupelę jaunuolių, kurie savaitgalį atsidūrė toli nuo civilizacijos ir negalėdami naudotis telefonu pradeda žaisti nekaltus žaidimus, bet pamažu į paviršių iškyla konfliktai ir savaitgalis tampa išgyvenimo kova.
„Žaidimų su mirtimi“ išeities taškas panašus, bet Reijn sukūrė socialinę satyrą apie Z kartą – labiausiai privilegijuotą ir pažangiausią jos dalį. Beveik visi šeši filmo personažai – iš turtingų šeimų, mokėsi geruose universitetuose. Jie pasisako už socialinę, rasinę ir lyčių lygybę, už mažumų teises, palaiko ekologines idėjas. Tačiau gana greit paaiškėja, kad progresyvios deklaracijos jiems yra tik įrankis kurti įvaizdį socialiniuose tinkluose. Tai taip pat ir priedanga nuo narcisizmo, turimų privilegijų ar toksiško vyriškumo.
Šis pasaulis rodomas autsaiderės Bi (Maria Bakalova) akimis. Matome, kaip kartu leidžiamas savaitgalis virsta atviru konfliktu, o paskui ir beveik skerdynėmis. Galime stebėti, kaip pažangi ir teisingumu besirūpinanti jaunoji karta skęsta savo toksiškumo, narcisizmo, prastai suprastos tapatybės politikos padaže. Pastarosios absurdo viršūnė yra scena, kai privilegijų kokone užaugusios draugės ginčijasi, kuri iš jų labiau struktūriškai diskriminuota. Tačiau režisierė nesirengia moralizuoti, nes prisodrina „Žaidimus su mirtimi“ juodojo humoro ir moralinio dviprasmiškumo.
Tradiciškai absurdo prisodrintas ir Quentino Dupieux „Janikas“ (LRT Plius, sausio 1 d. 21.03). Jo herojui naktiniam sargui, proletarui Janikui reikia pramogų. Jis pasiima laisvadienį, kad pamatytų spektaklį „Cuckold“. Kelionė į teatrą – traukiniu ir pėsčiomis – truko valandą, bet spektaklio pabaigoje Janikas pasijuto nusivylęs ir garsiai tai pasakė. Netrukus jo nepasitenkinimas virs beveik trileriu su grupe žmonių uždaroje patalpoje ir pagrindiniu rekvizitu – pistoletu. Trumpai tariant, tai pasakojimas apie meno vaidmenį paprastų žmonių gyvenime.
Jei turėčiau vietos tik vieninteliam šios apžvalgos filmui, pasirinkčiau Mike’o Leigh „Poną Ternerį“ (LRT Plius, sausio 3 d. 21 val.). Tai biografinė juosta apie anglų tapytoją Williamą Turnerį (1775–1851). Jį genialiai suvaidino Timothy Spallas. Terneris kasdien eina tapyti dangaus, jūros, saulės, rytinio laivo ar pirmojo traukinio. Tapyba šiam žmogui yra lyg mistinis aktas – bandymas išgauti gamtos paslaptį. Todėl jis paprašys būti pririštas prie laivo stiebo, kad pajustų audrą iš vidaus, pamatytų iš jos išnyrančią šviesą. Nesibaigiančios Ternerio kelionės „gaudant“ saulę susipina su gyvenimo kartėlio ir komizmo, erotikos, kančios, ligų, mirties vaizdais. Saulė ir mirtis – lyg du filmo rėmai, bet Leigh rodo ir erdves, leidžiančias atsidurti Ternerio paveiksluose. Dailininkas buvo šviesos maniakas. Maišydamas dažus tik jam žinomais būdais, Terneris materializuoja šviesą savo paveiksluose.
Jūsų – Jonas Ūbis
