Kas įsiminė 2025-aisiais?

Paulina Drėgvaitė

Visuomet nelengva į(si)vertinti metų įvykius – šie metai pralėkė kaip niekad greitai. Turėjau atsiversti savąjį „Letterboxd“ ir prisiminti, kas šiemet matyta ir žiūrėta. Viena įsimintiniausių kino patirčių – filmas „Nusidėjėliai“ („Sinners“, rež. Ryan Coogler).

Žiūrint jį kilo malonus jausmas, nes kūrybingai žaidžiama žanro ribomis – „Nusidėjėliai“ turėjo fugos vertą svorį, ypač galvojant apie šokio-laiko sceną.

Kiti šiemet įsiminę filmai – „Atleisk, mažyte“ („Sorry, Baby“, rež. Eva Victor), „Mūšis po mūšio“ („One Battle After Another“, rež. Paul Thomas Anderson), kuriuos iki šiol nešiojuosi mintyse. Radikaliai skirtingi savo tonu, jie abu užčiuopia kažką intensyvaus apie dabartinį mūsų momentą – ir į šiuos jų apmąstymus norisi grįžti.

 

Jorė Janavičiūtė

Pagalvojus apie šiuos metus kaip ryškiausias filmas pirmiausia į galvą ateina Paulo Thomo Andersono „Mūšis po mūšio“, tapęs metų reiškiniu. Po to – Yorgoso Lanthimoso „Bugonija“ („Bugonia“). Mūsų regione vienu svarbiausių įvykių tapo latvių „Potvynio“ („Straume“, rež. Gints Zilbalodis) „Oskaro“ laimėjimas. Filmas rodytas „Kino pavasaryje“, tarp kitų svarbių juostų: „Paukštis“ („Bird“, rež. Andrea Arnold), „Brutalistas“ („The Brutalist“, rež. Brady Corbet), „Suleimano istorija“ („L’histoire de Souleymane“, rež. Boris Lojkine). Neoficialiu festivalio hitu tapo „Kneecap“ (rež. Rich Peppiatt). Man labiausiai įstrigo „Žiuli vis tyli“ („Julie zwijgt“, rež. Leonardo Van Dijl).

Festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“ parodyti tokie ryškūs metų filmai kaip „Siratas“ („Sirât“, rež. Oliver Laxe) ir „Žvelgiant į saulę“ („In die Sonne schauen“, rež. Mascha Schilinski).

„Scanoramos“ pagrindiniu hitu tapo Richardo Linklaterio „Naujoji banga“ („Nouvelle Vague“), bet pradžiugino „Salos“ („Islands“, rež. Jan-Ole Gerster), taip pat „Nino“ (rež. Pauline Loquès), „Kika“ (rež. Alexe Poukine), „Galinė sėdynė“ („Pillion“, rež. Harry Lighton) bei taip pat tyliai ramiai paėjusi „Vasara Paryžiuje“ („Le Rendez-Vous De L’été“, rež. Valentine Cadic).

Internete nugulę ryškūs filmai: „Išnykimo valanda“ („Weapons“, rež. Zach Cregger), naujas Lucos Guadagnino kūrinys „After The Hunt“, kad ir sulaukęs prastesnių recenzijų, bet internete nemažai kartų peržiūrėtas. Dar siūlau nepraleisti filmo „Draugystė“ („Friendship“, rež. Andrew DeYoung, „Prime Video“). „Mubi“ platformoje pradžiugino kanadiečių filmas „Matt and Mara“ (rež. Kazik Radwanski).

Svarbiu reiškiniu tapo ir Celine Song filmas „Materialistai“ (kad ir koks jūsų santykis su juo būtų). Toks reiškinys – ir „Gera mergaitė“ („Babygirl“, rež. Halina Reijn).

Serialų pasaulyje ryškiausias, ko gero, buvo „Paauglystė“ („Adolescence“). Taip pat suspindo „Studija“ („The Studio“). Šiek tiek pasimetė Lenos Dunham naujas serialas „Per daug“ („Too Much“). Išėjo nauji puikūs serialų „Keisti dalykai“ („Stranger Things“), „Diplomatė“ („The Diplomat“), „Lėti arkliai“ („Slow Horses“) sezonai, taip pat atėjo „Ir štai kaip...“ („And Just Like That..“) bei visos Kerės Bredšou eros pabaiga.

Lietuviškame kine ryškiausi Vytauto Katkaus „Svečio“, Gabrielės Urbonaitės „Renovacijos“ ir Aistės Žegulytės „Biodestruktorių“ pasiekimai.

 

Elena Jasiūnaitė

Įsiminė, žinoma, Kultūros asamblėjos veikla, gebėjimas mobilizuotis dėl bendro tikslo bei nuvilnijusi (ir dar nepasibaigusi) protestų banga. Tai teikia vilties, kad šiuo metu valstybėje tvyrantis chaosas nesibaigs tamsa.

Filmai (turbūt) atsitiktine tvarka:

„Mūšis po mūšio“ – apskritai, ko gero, šių metų geriausias filmas, ir dar gerėjantis su kiekviena ekrano minute. Tikslus šiuolaikinės Amerikos portretas, derantis su profesine meistryste.

„Žvelgiant į saulę“ – originalus, laiko ir erdvės konvencijas laužantis žvilgsnis į per kartas persiduodančią traumą ir atmintį.

„Atleisk, mažyte“ – puikus debiutas apie tai, kaip susitaikyti su (ne visada malonia) praeitimi ir judėti pirmyn.

„Karti tiesa“ („Hard Truths“, rež. Mike Leigh) – vienas humaniškiausių filmų per ilgą laiką. Tragikomiška žmogaus, gyvenančio su veriančiu skausmu, studija.

„Potvynis“ – be antropomorfizuotų personažų ir žodžių papasakota istorija, suprantama visiems, bet neprimityvi, galinti daug pasiūlyti, priminti ir išmokyti.

„Bugonija“ – makabriškas, nenuspėjamas, nepateikiantis vienareikšmiškų atsakymų, bet galintis šį bei tą konstatuoti apie žmonijos būklę (su ateivių pagalba ar be).

„Nusidėjėliai“ – netikėtas (tikrai) žanrų miksas, kurio širdyje – metafizinis, politinis ir kultūrinis bliuzas.

Taip pat „Dinamito namai“ („A House of Dynamite“, rež. Kathryn Bigelow) – puikios vaidybos filmas apie artėjančią apokalipsę, be amerikietiško patoso ir su branduoliniu ginklu, atliekančiu pagrindinio personažo vaidmenį; „Naujoji banga“ – už amžiną meilę kinui; „Operacija „Black Bag“ („Black Bag“, rež. Steven Soderbergh) – tiesiog labai simpatiškas ir labai klasikinis šnipų filmas; „Jei galėčiau, tau įspirčiau“ („If I Had Legs I’d Kick You“, rež. Mary Bronstein) – gal kiek be reikalo pražiūrėta (net ir repertuaruose) dusinančios motinystės vizija.

Lietuvių kine, žinoma, „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis) – brandos sudėtingais laikais istorija, visiškas fenomenas, sujungęs kartas ir žiūrovus. Ir Vytauto Katkaus „Svečias“ – su savo pauzėmis, praeities ilgesiu, likusia tuštuma ir siekiu ją užpildyti.

TV serialų pasaulyje liūdžiu, kad baigėsi „Andoras“, džiaugiuosi, kad „Lėti arkliai“ išlaiko savo kokybę ir labai laukiu naujo „Atskyrimo“ sezono.

 

Auksė Kancerevičiūtė

Jau kelinti metai iš eilės maloniai stebina ir įsimena lietuvių filmų premjeros, kurių šįmet buvo tikrai daug. Žinoma, ryškiausią įspūdį padarė sausio pradžioje pasirodžiusi Igno Miškinio juosta „Pietinia kronikas“, apie kurią, atrodo, jau viskas iškalbėta ir pasakyta, tačiau kurią mielai žiūrėčiau vėl. Retai kada taip pasiseka, kad turinio nenustelbtų forma, o didelės apimties literatūros kūrinys, nepraradęs savo autentiško skambesio, atgytų kino ekrane ir paliestų bet kokio amžiaus, profesijos, pažiūrų ar išsilavinimo žmones. Įterpsiu vieną buitišką pavyzdį: naują čiužinį baldų parduotuvėje turėjome užsisakyti per keletą minučių arba ateiti kitą dieną, mat pardavėja labai skubėjo į kiną! Spėkit iš trijų kartų – kokį?! Taigi, į tą patį. Ir taip entuziastingai apie jį (filmą, o ne čiužinį) pasakojo, kad beliko pritarti ir palinkėti gero seanso, abiem pusėms sutarus, jog vartotojiški poreikiai gali ir palaukti.

Kitas, manau, ne tik mane, bet ir daugelį Lietuvos likimui neabejingų žmonių išjudinęs renginys buvo to paties Miškinio, Lauryno Bareišos ir kitų režisierių suorganizuotas spalio 5 dienos kino festivalis. Tikrai, nuoširdžiai džiaugiausi, kad kino bendruomenė taip greitai susivienijo prieš valdančiųjų skleidžiamą demagogiją ir nuolatinius bandymus supriešinti regionus su sostine, etnokultūrą su „elitine“ ar dar kažkokia „neaiškia“ kultūra, ir taip toliau, ir panašiai. Šioms melagienoms paneigti buvo rastas gana kūrybingas būdas, kai patys režisieriai važiavo į Lietuvos miestus ir miestelius, nemokamai rodė savo filmus, bendravo su žmonėmis. 

Rodos, kultūros protesto išvakarėse pasirodė ir debiutinis režisieriaus, operatoriaus Vytauto Katkaus filmas „Svečias“, nukėlęs į prisiminimų, vaikystės potyrių pasaulį, kur gamta, šviesa, erdvė užpildo vienatvę, o ribos tarp išorinės ir vidinės tikrovės išsitrina. Žmonių tarpusavio santykius taip pat persmelkia ši nematoma, bet stipriai juntama šviesa ir šiluma, kurioje norisi būti ar, tiksliau, sugerti į save tarsi paskutinius vasaros spindulius prieš ilgą ir niūrią žiemą.

 

Neringa Kažukauskaitė

(Atsitiktine tvarka)

„Naujoji banga“

„Mūšis po mūšio“

„Žvelgiant į saulę“

„Paauglystė“

„Tokie smulkūs dalykai“ („Small Things Like These“, rež. Tim Mielants)

„Alžyro mūšis“ („La battaglia di Algeri“, rež. Gillo Pontecorvo, 1966), vėl peržiūrėtas šiemet

„Pietinia kronikas“

 

Santa Lingevičiūtė

Kasmet baigiantis metams peržiūriu matytų filmų ar skaitytų knygų sąrašą, ir pamačius vieną ar kitą pavadinimą iškyla prisiminimai, kokiomis aplinkybėmis tai dariau. Pavadinimai primena žmones, vidinius ar išorinius nutikimus. Pastarieji šįmet buvo panašūs į amerikietiškus kalnelius, o jau taip norisi, kad viskas būtų paprasčiau, kad abejingiau pradėčiau reaguoti į aplinką ir pasaulio chaosą.

Tos ramybės ar veikiau stabilumo nors kiek suteikė šįmet pradėtas žiūrėti „Cahiers du Cinéma“ leidinio sudarytas geriausių praėjusio amžiaus filmų šimtukas. Vienas filmas per savaitę, kartais du, tapo savotišku atkakliu pasipriešinimu nuolatiniam informacijos triukšmui. Laimei, tas sąrašas dar nesibaigė.

Šiemet kino srityje buvo ir tokių momentų, kurie neleido likti abejingai. Vienas jų – „Scanoramos“ sprendimas atsisakyti prezidento globos. Tokie gestai primena, kad kultūra nėra dekoracija, kad tai gyvas, pažeidžiamas organizmas, kuris gina save, kai reikia. Panašiai atrodė ir spalio 5-ąją visoje Lietuvoje įvykęs „flešmobinis“ kino festivalis. Vykau į savo gimtąjį miestelį dar kartą pažiūrėti ten rodyto dokumentinio filmo „Anapus laiko ir šviesos“ (rež. Aistė ir Skaistė Jauraitės). Kultūros namų salėje susirinko nemažai vietinių. Gaila, kad nesu Herzas Frankas, būčiau fiksavusi žiūrovų veidus ir emocijas...  Kartais kinas nėra vien ekranas – jis gali būti ir bendruomenės būsena, ir nervas, ir noras būti kartu.

Pabūsiu nedosni ir išskirsiu tik du šiais metais pasirodžiusius lietuviškus filmus. Tarp visų nesaugumo būsenų šie du filmai kažkaip keistai grąžino žemę po kojomis. Ignas Miškinis, imdamasis „Pietinia kronikų“, sugebėjo iš naujo pažvelgti į laikotarpį, apie kurį dažniau linkstama juokauti ar jį nutylėti, bet kuris iki šiol tūno mūsų kolektyvinėje atmintyje. Filmas grąžina ne tik į 10-ojo dešimtmečio kiemus, bet ir į vidines būsenas, kurias juose palikome: neužtikrintumą, savotišką atsparumą, kurio niekas nemokė. Tai nėra nostalgiškas žvilgsnis atgal; veikiau retas atvejis, kai kinas sąžiningai pripažįsta, kad praeitis buvo žiauresnė ir mažiau poetiška, nei kartais norisi prisiminti. O štai Giedrės Beinoriūtės „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ pasiūlo visai kitokį ritmą – bendruomenės kasdienybės pulsą, kai fiksuojama ne tiek tradicija, kiek žmonės, nepaliaujantys laikytis dalykų, kurių prasmės kartais patys nebesuvokia. Šalia šio pasaulio mūsų kasdieniai skubėjimai atrodo beveik juokingai menki.

Apsiriboti tik dviem užsienio filmais buvo kiek sunkiau, tad atsirinkau penkis. Norvegų „Svajonės“ („Drømmer“, rež. Dag Johan Haugerud) tikėtai, o gal ir ne, sugrąžino į paauglystę ir ankstyvą jaunystę – į tą būseną, kai kiekvienas įsimylėjimas atrodė galutinis ir viską apimantis. Bet ar vėliau, jau brandesni, mes ne taip pat leidžiamės būti pažeidžiami? Juk ir vėl jaučiamės pakylėti ir kaskart įsimylėję taip pat skaudžiai dūžtame.

Visai kitaip apie pažeidžiamumą, laisvės ilgesį ir bendruomeniškumo troškimą kalba Ryano Cooglerio „Nusidėjėliai“. Muzika tampa ne tik garso takeliu, bet ir išlikimo forma. Čia legenda apie sielos pardavimą velniui susipina su afroamerikiečių istorine patirtimi, o vampyro figūra virsta viliojančiu pabėgimo iš rasinių ir socialinių spąstų simboliu. Coogleris nekuria moralizuojančios alegorijos – veikiau leidžia skirtingoms kultūroms, muzikoms ir mitams veikti vienoje erdvėje, primindamas, kad bendruomenės ilgesys, noras būti priimtam dažnai gimsta iš tos pačios žaizdos.

Oliverio Laxe’o „Siratas“ – filmas apie kelią, kuris vienu metu ir jungia, ir skiria. Čia tiltas driekiasi ne tik tarp Maroko ir Mauritanijos, bet ir tarp gyvybės bei mirties, o dykuma tampa išbandymu, verčiančiu susidurti su savo ribomis. Vizualumas ir muzika veikia kartu taip stipriai, kad vaizdus imi girdėti, garsus – matyti, o pati kelionė virsta aklu žingsniu į nežinią, kurioje galbūt slypi šviesa.

Yorgoso Lanthimoso „Bugonija“, nes pasirodė keistai realistiškas. Juokinga ir kartu nejauku, nes Lanthimoso kuriama visata pernelyg arti mūsų pačių informacinių burbulų, kuriuose faktai nuolat pralaimi emocijai, o abejonė tampa vienintele pastovia būsena. Maža to, be galo įdomu buvo stebėti Emmos Stone ir Jesse Plemonso vaidybą, prilygstančią lygiaverčių partnerių dvikovai.

Na, o „Mūšis po mūšio“ atsidūrė šiame sąraše by default, kaip sakoma...

 

Živilė Pipinytė

Paulo Thomo Andersono „Mūšis po mūšio“ – svarbiausias metų filmas. Režisierius tyčiojasi iš apsėstos būti didžia JAV ir visų šalies kraštutinumų, neapykantos imigrantams ir sąmokslo teorijų bei tiesiog kvailybės. Automobilių gaudynių scena saulės išdegintoje dykumoje įeis į kino istoriją.

Klebero Mendonços Filho „Slaptasis agentas“ („O Agente Secreto“) – poetiškas ir virtuoziškas filmas apie nenusakomą prisiminimų (taip pat ir kino) grožį ir atmintį socialinių medijų daugžodžiavimo laikais.

Ildikó Enyedi „Tylioji draugė“ („Stille Freundin“) – žmonių laiko tėkmė, pamatyta augalų akimis.

Jacques’o Audiard’o „Emilija Perez“ („Emilia Pérez“) – filmas apie laisvę būti savimi, apie su lytimi, politiniais, socialiniais ar asmeniniais kompleksais susijusių baimių nugalėjimą ir sugebėjimą priimti kitą.

Alaino Guiroudie „Gailestingumas“ („Miséricorde“) – retas atvejis, kai filmo forma tobulai perteikia turinį ir metafizines potekstes.

Leos Caraxo „Tai ne aš“ („C’est pas mois“). Tai filmas apie save, bet už režisieriaus pasakojimo iškyla visas XX amžius.

Evos Victor „Atleisk, mažyte“ – intymus, šiltas filmas apie tai, kaip susidoroti su trauma ir likti savimi.

Boriso Lojkine’o „Suleimano istorija“ – viena nelegalaus imigranto iš Afrikos diena Paryžiuje. Suleimanas dviračiu vežioja maistą ir rengiasi susitikimui imigracijos tarnyboje.

Richardo Linklaterio „Naujoji banga“ gana pižoniškas filmas, bet nostalgija – šventas dalykas net ir nešventais laikais.

Adriano Paneko „Simona Kossak“ – beveik pasaka apie savo laiką aplenkusią mokslininkę, kuri trisdešimt penkerius metus gyveno Belovežo girios glūdumoje kartu su varnomis, šernais ir kitais gyvūnais.

Kitus svarbius šių metų filmus dar tikiuosi pasivyti ir jie atsidurs jau ateinančių metų sąraše. Apie serialus nieko negaliu pasakyti, nes senokai supratau, kad turiu rinktis – žiūrėti serialus ar skaityti knygas. Pasirinkau knygas, taip pat ir apie kiną. Iš jų šiemet įsiminė Maciejaus Pietrzako „Iliuzijų pabaiga. Kinas apie 1968-ųjų kovą“ („Koniec złudzeń. Film wobec Marca ’68“, 2025), aptarianti, kaip lenkų vaidybiniame, dokumentiniame kine ir serialuose atsispindėjo 1968-ųjų kovą komunistų valdžios surengta antisemitinė kampanija, privertusi išvykti iš šalies tūkstančius jos piliečių, kaip tas laikas atsispindi filmuose, kurie formavo ne vienos kartos kultūrinę atmintį.

Nedidelės apimties, bet išsami Marijos Kuvšinovos knyga apie Aleksejų Balabanovą („Aleksej Balabanov: biografija“, 2025) – lyg bandymas išsiaiškinti, kaip profesionalus karo vertėjas, knygų rijikas, kine debiutavęs Samuelio Becketto „Laimingų dienų“ ir Franzo Kafkos „Pilies“ ekranizacijomis, tapo svarbiausiu posovietiniu rusų režisieriumi.

Jameso Baldwino esė apie Ingmarą Bergmaną knygoje „Niekas nežino mano vardo“ („Nobody Knows My Name“, 1961). Juodaodžio JAV pastoriaus sūnus susitinka su švedų pastoriaus sūnumi „Filmstaden“ kino studijoje Stokholme. Baldwinas mano, kad Bergmanas tiesiog madingas režisierius ir jo šlovė netruks ilgai, bet stebisi, kad studija finansuoja pelno neduodančius jo filmus. Kita vertus, rašytojas pripažįsta, kad tai vienas iš nedaugelio tikrų menininkų kino versle. Šio susitikimo esmę, matyt, geriausiai nusako vėliau, kita proga pasakyti Baldwino žodžiai: „Žiūrėdamas į kitus, žiūri į save.“ Jie tinka ir apskritai kinui.

 

Linas Vildžiūnas

Chronologiškai:

1. „Pietinia kronikas“

2. „Mūšis po mūšio“

3. „Irena“, rež. Giedrė Žickytė

4. „Tylioji draugė“

5. „Traukiniai“ („Pociągi“, rež. Maciej Drygas)

 

Ilona Vitkauskaitė

Nepaisant to, kad kiekvieną dieną socialinės medijos ir naujienų portalai skelbia, jog pasaulis griūva, šie kino metai prasidėjo džiugiai, pirmiausia dėl Ginto Zilbalodžio „Potvynio“ pergalės „Oskaruose“. Manau, labai svarbu ir simboliška, kad apdovanojimą gavo palyginti mažo biudžeto animacinis filmas apie gyvūnus, bandančius išgyventi katastrofą. Tai turėtų būti puikus kontrargumentas visiems, vis dar kalbantiems apie tai, kaip mums reikia holivudinio filmo apie Vytautą ar dar kokį Vyrą tiek vidinei propagandai, tiek tam, kad būtume pamatyti ir suprasti užsienyje.

Įspūdį padarė „Kino pavasaryje“ rodytas indų režisierės Payal Kapadios vaidybinis debiutas „Taip įsivaizduojame šviesą“ („All We Imagine as Light“). Filmas žavi savo atmosfera, lyrišku tonu ir poetišku pasakojimo stiliumi. Tai subtiliais potėpiais nutapytas besiformuojančių svajonių portretas, himnas meilei ir, svarbiausia, istorija apie šiuolaikinį Mumbajų, matomą trijų vienišų moterų akimis.

Dar vienas ryškus debiutas ir moters istorija – Evos Victor „Atleisk, mažyte“. Victor (ji taip pat scenarijaus autorė ir aktorė) jautriai ir su humoru pamažu įtraukia žiūrovą į jaunos dėstytojos istoriją. „Atleisk, mažyte“ – filmas apie traumą, išvengiantis įprastų klišių. Tai moters, bandančios susitaikyti su praeitimi ir rasti savo vietą dabartyje, portretas.

Bene svarbiausias šių metų filmas – Paulo Thomo Andersono „Mūšis po mūšio“. Tokius filmus vadina šedevrais, jie įeina į kino istoriją. Tai tikras režisūrinis tour de force, plius filmo chaosas sutapo su dabarties realijomis. Tad jis virto dar ir aktualiu, nors tikrai nemanau, kad tai kada nors rūpėjo pačiam Andersonui.

Tačiau mano asmeniniai favoritai, gal ir netobuli, bet dėl kūrėjų pozicijos labai artimi filmai – tai Lucrecios Martel „Mūsų žemė“ („Nuestra Tierra“) ir Radu Jude „Kontinentalis, 2025-ieji“ („Kontinental ’25“).

Dokumentinis „Mūsų žemė“ pasakoja apie Šuščagastos autochtonų bendruomenės lyderio nužudymą ir autochtonų situaciją Šiaurės Argentinoje apskritai. Pakanka kelių kadrų iš teismo salės, kad suprastum, kas šioje istorijoje yra kaltininkai ir aukos. Tai pasako žvilgsniai, kūno kalba – daugiau nieko nereikia. Kartu tokie kadrai rodo režisierės meistriškumą ir pastabumą. Apskritai Martel geba gana lengvai pereiti nuo konkrečios istorijos prie Argentinos Istorijos, kaip ji rašoma, kokių galios santykių lemiama ir kieno naudai. Aišku, kartais atrodo, kad į filmą bandyta sudėti pernelyg daug, tačiau tai suprantama, nes Martel jį kūrė net penkiolika metų. „Atidaviau 15 metų šiam tyrimui. Daug laiko skyriau galvojimui, pasipriešinimui vyraujančioms madoms ir net atmesdavau kai kuriuos man ekonomiškai palankius siūlymus, mažiau rizikingus projektus. Nuoširdžiai tikiu, kad tai būtina, jei nori padėti kitiems žmonėms ir jei nori, kad tavo gyvenimas turėtų kokią nors vertę“, – sakė režisierė.

Ar „Kontinentalis, 2025-ieji“ geriausias Jude filmas? Tikrai ne. Tačiau mane nuramina vien mintis, kad kažkur yra Radu Jude. Guodžia jo humoras, pastabumas kasdienio gyvenimo absurdiškumui ir kritiškas žvilgsnis į posovietinių visuomenių transformacijas. Jude vieno iš savo personažų lūpomis filme pareiškia: „Rumuniją valdo statybininkai“ (ar Lietuvoje kitaip?), tačiau „Kontinentalis, 2025-ieji“ yra ne tik apie patologinės plėtros pavojus. Tai ir istorija apie moralinę krizę, apie kasdienę ksenofobiją, apie vidurinės klasės veidmainystę, kai sąžinė raminama nedidelėmis aukomis labdarai. Jude negailestingas savo tautiečiams, bet jo filmuose mes taip pat galime pamatyti save tarsi veidrodyje.

Ir, žinoma, svarbiausias šių metų, ir ne, tik lietuviškas filmas – Igno Miškinio „Pietinia kronikas“. Tai visais požiūriais profesionalus, kokybiškas filmas, ir labai smagu, kad būtent toks kinas traukia žiūrovus į kino sales, o ne Tado Vidmanto bajavykai. Aišku, tiek filmas, tiek knyga eina lengviausiu keliu – rodo itin sunkų laikotarpį paauglio akimis. Lietuviško Radu Jude’s dar reikės palaukti...