Krėsle prie televizoriaus
Įsijungiu LRT žinias ir išgirstu, kad žiemos olimpiadoje įvyko „istorinis debiutas“. Lietuvių debiutantė tiesiai į kamerą sako, kad jos pasirodymas buvo tobulas. Mergina užėmė 27 vietą tarp 29 sportininkių, bet žodį „tobulas“ pakartojo kelis kartus. Kuklumas, žinoma, žmogų puošia, bet gyvenu ilgai ir ne kartą teko įsitikinti, kad savo tobulumu patikėję tautiečiai ir tautietės yra neįtikėtinai nuobodūs.
Krėsle prie televizoriaus
Angliškai May-December vadinamos poros, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas. Panašios lietuviškos idiomos nėra, todėl Toddo Hayneso filmas virto „Praeities šešėliu“ (LRT Plius, 26 d. 21.33). Toks pavadinimas tiktų daugumai trilerių, šnipų filmų ar melodramų. Kita vertus, jis apibūdina filmo pradžios atmosferą, kai aktorė Elizabet (Natalie Portman) atvyksta susitikti su būsimos savo herojės prototipe Greis (Julianne Moore), o ši atidaro šaldytuvą ir gali pasirodyti, kad iš ten tuoj ištrūks pabaisa.
76-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Prisimenu, kad rašydama apie praėjusių metų Kanų kino festivalį sakiau, jog atidaryti jį debiutiniu filmu, sukurtu moters režisierės, galėjo būti sveikintinas festivalio atvirumo gestas, bet jis nuvylė savo banalumu. Berlinalė niekada nevengė būti politiškai angažuotas festivalis, tad ir šiais metais atsidarė afganistanietės režisierės Shahrbanoo Sadat filmu „Nėra gerų vyrų“ („No Good Men“), kurį būtų galima apibūdinti kaip politišką romantinę komediją. Festivalio gestas – aiškus ir svarbus, ir man šįkart visai nesinori rašyti to BET, kurį, būdama kino kritikė, jau beveik automatiškai rinkau klaviatūroje.
Krėsle prie televizoriaus
Pastebėjau, kad kuo menkesnė asmeninė patirtis, tuo labiau žmogus ją sureikšmina. Gal prie to prisideda gyvenimas psichologų ir psichoterapeutų papėdėje, gal nuo mažens ugdytas savo svarbos suvokimas, bet nepamanykite, kad tai seno žmogaus priekaištai savimi susirūpinusiems filmų kūrėjams. Tiesiog tokių autobiografinių dramų kine pastaraisiais metais tiek daug, kad jų monotonija pradeda erzinti.
Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nacionalinė programa
19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, vykęs sausio 21–27 d., pateikė vertą dėmesio programą. Apžvelgiame nacionalinę programą, kurioje įvyko dešimt lietuviško trumpojo kino premjerų.
Pokalbis su Jurgiu Matulevičiumi
Po pasaulinės premjeros Tarptautiniame Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje ir ten „Kritikų pasirinkimo“ programoje pelnyto apdovanojimo už geriausią filmą naujausias režisieriaus Jurgio Matulevičiaus kūrinys „Kinų jūra“ pasiekė Lietuvos kino ekranus. Tai antras režisieriaus ilgametražis vaidybinis filmas, sukurtas po sėkmingo debiuto pagal Antano Škėmos kūrybą „Izaokas“ (2018), pelniusio Europos kino akademijos nominaciją, taip pat po dokumentinės juostos „Auksinis flakonas“ (2021), kelių trumpametražių filmų. „Kinų jūra“ – pirma lietuviška bendra kino gamyba su Taivanu. Filmas buvo filmuojamas Lietuvoje, Lenkijoje ir Taivane. Vaidmenis jame atlieka žinomi kino aktoriai – ne tik lietuvių (Marius Repšys, Severija Janušauskaitė, Vaidotas Martinaitis), bet ir Taivano. „Kinų jūra“ pasakoja kovos menų čempiono Osvaldo istoriją. Po nelaimingo atsitikimo, visų atstumtas, jis glaudžiasi restorane „Kinų jūra“, globojamas savininko Ju-Longo (Jag Huang). Osvaldas svajoja pradėti naują gyvenimą, įsimyli paslaptingą moterį Skaistę, tačiau vėl pats viską sugriauna. Apie premjerą kalbamės su režisieriumi Jurgiu Matulevičiumi.
Nauji filmai – „Didysis Martis“
Įdomu, kad atskirai nusprendę dirbti broliai Safdie 2025 m. abu pristatė filmus apie sportininkus (nors turbūt tai nėra geriausias apibūdinimas). Benny Safdie „Triuškinančią mašiną“ apie mišrių kovos menų atstovą Marką Kerrą Lietuvos kino teatruose buvo galima pamatyti pernai, dabar atėjo eilė ir Josho Safdie „Didžiajam Marčiui“ („Marty Supreme“, Suomija, JAV, 2025).
Nauji filmai – „Badautojų namelis“
Filmas „Badautojų namelis“ (Lietuva, Čekija, Latvija, 2025) turi mažai bendro su tuo, kas vyko 1991-ųjų sausį Vilniuje, Simono Konarskio gatvėje, šalia sovietų armijos okupuoto Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Tai ne svarbaus įvykio rekonstrukcija, o greičiau scenaristo ir režisieriaus Karolio Kaupinio fantazija apie lūžio laikus, kai prasidėjo Lietuvos politinė, socialinė transformacija ir ėmė formuotis naujoji lietuviška tapatybė.
Trumpos kino recenzijos
Metų pradžioje kino teatruose kaip niekad daug gerų filmų. Ekranus pasiekė „Oskarų“ nominantai, į repertuarus sugrįžo rudenį vos kelis kartus parodyti kino festivalių numylėtiniai, netrūksta lietuviškų premjerų. O kur dar „Netflixas“. Šį kartą apžvelgiu kelis mažiau apkalbėtus didžiųjų ir mažųjų ekranų reginius.
Pokalbis su festivalio „Pirmoji banga“ organizatoriais Aleksu Gilaičiu ir Dmitrijumi Gluščevskiu
Jubiliejinės, 10-osios, „Pirmosios bangos“ proga Aistė Račaitytė susitiko su festivalio organizatoriais Aleksu Gilaičiu ir Dmitrijumi Gluščevskiu aptarti drąsiai, išradingai kino jaunystei skirto festivalio bei jo istorijos. Pokalbis pakrypo prie kur kas platesnių kino kultūros klausimų, paliekant maloniai aprėpiamo – devynių seansų – festivalio programos aptarimą patiems žiūrovams. Žaismingesnė nei bet kada programa kviečia švęsti ankstyvąjį kiną ir iki jo vedusias praktikas bei nuosekliai šią kultūrą Letuvoje puoselėjantį dviejų draugų festivalį. Kaip ir kasmet, ne tik archyvinio kino rodymui, bet ir platesniems kino paveldo klausimams skirtas festivalis kviečia ir į filmų programą praplečiančią konferenciją. Šį kartą jos fokuse – pačios ankstyviausios kino apraiškos, bus skaitomi garsių kino paveldo specialistų pranešimai apie magiškuosius žibintus, gėles kine ir pirmuosius bandymus stebinti judančia spalva, apie amžininkus pralenkusius Georges’o Mélièso eksperimentus ir dar daugiau.