Įsijungiu LRT žinias ir išgirstu, kad žiemos olimpiadoje įvyko „istorinis debiutas“. Lietuvių debiutantė tiesiai į kamerą sako, kad jos pasirodymas buvo tobulas. Mergina užėmė 27 vietą tarp 29 sportininkių, bet žodį „tobulas“ pakartojo kelis kartus. Kuklumas, žinoma, žmogų puošia, bet gyvenu ilgai ir ne kartą teko įsitikinti, kad savo tobulumu patikėję tautiečiai ir tautietės yra neįtikėtinai nuobodūs. Užtat kuklieji gali papasakoti kvapą gniaužiančių istorijų. Geras pavyzdys – Jameso Haweso filmo „Viena gyvybė“ (LRT, šįvakar, 27 d., 22.30) pagrindinis veikėjas, su kuriuo siejamas ypatingas britų televizijos BBC istorijos momentas.
„Vienos gyvybės“ herojus yra Nicholas Wintonas (1909–2015). Jo tėvai Vokietijos žydai XX a. pradžioje emigravo į Didžiąją Britaniją. Filme persidengia du laiko sluoksniai – viename sekame trisdešimtmetį Nikolą (Johnny Flynn) 4-ojo dešimtmečio Prahoje, kitame jis (Anthony Hopkins) rodomas 1988-aisiais, kai apie jo didvyriškumą išgirdo BBC laidos „That’s Life“ žiūrovai. 1938-aisiais jaunas finansininkas Nikolas darbo reikalais aplankė Prahą, kur planavo praleisti savaitę, bet įsitraukė į žydų vaikų gelbėjimą. Juos planuota išvežti, kad nepakliūtų į nacių rankas, kai Vokietija aneksavo Čekoslovakiją. Vintonas buvo atsakingas už logistiką. Į istoriją „Kindertransport“ pavadinimu įėjusi akcija, kai Didžiojoje Britanijoje atsidūrė 669 vaikai, buvo prisiminta tik po penkiasdešimties metų, kada tvarkingoji Nikolo žmona rado dokumentus, kuriuose buvo užfiksuoti išgelbėtųjų vardai. Beje, tarp jų buvo ir berniukas, vėliau tapęs britų kino klasiku Karelu Reiszu.
Regis, Hawesas neslepia, kad jo tikslas – sujaudinti žiūrovus, tam paklūsta ir visa filmo konstrukcija, muzika bei aktorių vaidyba, juolab kad visi žinome, kaip Hopkinsas sugeba manipuliuoti. Tačiau tai nereiškia, kad „Viena gyvybė“ daugiau nieko negali pasiūlyti. Dabar taip pat gyvename karų bei migracijų laikais – kai kurios analogijos akivaizdžios, ir dar yra žmonių, sugebančių pasipriešinti blogiui.
Tarp tokių ir Osgoodo Perkinso filmo „Sielų kolekcionierius“ (LNK, kovo 2 d. 00.10) veikėja – FTB agentė Li Harker (Maika Monroe). Ji ambicinga ir apdovanota tuo, kas dažniausiai vadinama intuicija, bet pati vadina savo įžvalgas delnu ant peties. Ji imasi tirti dešimtmetį Oregono valstijoje vykstančias tragedijas: staiga šeimos tėvas žiauriai nužudo artimuosius, paskui pats nusižudo, bet kiekvienąkart tarp aukų yra devynerių metų dukterys, o nusikaltimų vietose lieka paslaptingos žinios, kurių niekas nesugeba iššifruoti.
Nors kabinete kabo besišypsančio Billo Clintono portretas, Perkinsas kuria filmo tikrovę iš tradicinių siaubo kino elementų: mediniai namai, tuščios gatvės, baisios lėlės ir serijinis žudikas – privalomos kino dėlionės kaladėlės, perduodamos iš vienos kartos kitai. Tik Perkinsas visus tuos elementus jungia netikėtai: „Sielų kolekcionierius“ labiau nei turiniu baugina kino kameros (arba to, kuris pro ją žiūri) žvilgsniu. Tolimas planas čia visada pabrėžia distanciją, stambus sukelia nerimą, atviros durys ar vaizdas į gatvę atitraukia dėmesį nuo aktorių. Perkinsas primena, kad traumos ir pusiausvyros, tyrumo ir sugedimo šaknys tos pačios, kad gėris priešinasi blogiui, tik kartais vietoj vieno dirvoje gali užaugti kitas.
Ronas Howardas – įvairių labai holivudiškų žanrų meistras, bet filmas „Trylika gyvybių“ (LNK, šįvakar, 27 d., 21 val.) paremtas tikra istorija, kurią, manau, dar prisimena ne vienas. Tai pasakojimas apie dvylika Tailando paauglių – futbolo komandos narių – ir jų trenerį, netikėtai įkalintus Tham Luango uolų viduje, nes lietus užtvindė sugrįžimo kelius. Jų gelbėjimas vyko stebint visam pasauliui: narai Rikas (Viggo Mortensen) ir Džonas (Colin Farrell) įveikė kilometrus užlietų požeminių koridorių, kad suprastų, jog rasti vaikinus – tik problemų pradžia.
Komedija iš Irano skamba keistai, bet Maryam Moghadam ir Behtasho Sanaeeho filmas „Mylimiausias mano pyragas“ (LRT Plius, 5 d. 21.33) įrodys, kad beveik pusšimtį metų ajatolų valdomoje šalyje galima sukurti šiltą, sąmojingą filmą, net jei valdžia ir bando kontroliuoti ne tik kiną, bet ir kiekvieną žmonių gyvenimo aspektą. Režisieriams pavyko ir jaudinančiai, ir juokingai parodyti gyvenimo religinėje valstybėje košmarą.
Septyniasdešimtmetė Mahin (Lili Farhadpour dar yra rašytoja ir aktyvistė) jau seniai gyvena viena: vyras mirė, vaikai įsikūrė užsienyje. Ji vis rečiau susitinka su ligotomis draugėmis, atsibunda dvyliktą, nes užmigti pavyksta tik paryčiais. Mahin turi silpnybių, bet neturi su kuo jomis dalintis, tai ir paskatins keisti gyvenimą. Vieną dieną ji ras jėgų užkalbinti Faramarzą (Irano televizijos žvaigždė Esmaeelis Mehrabi) – išsiskyrusį vyrą, karo su Iraku veteraną ir taksistą. Mahin tiki, kad žavesiu ir nuoširdumu privilios taksistą į savo butą. Pakeliui jis sustos prie vaistinės. Galima spėti, link kur juda situacija... Personažų romaną sekti malonu, nes kūrėjai juos myli ir savo meile užkrečia žiūrovus. Atrodytų, receptas paprastas, bet siūlau prisiminti kad ir panašų lietuvišką filmą.
Susan Sarandon gali suvaidinti viską – ir tragediją, ir komediją. Lorene Scafari filme „Įkyruolė“ (LNK, 1 d. 1.05) ji įkūnija motiną, kurios vertinimai priklausys nuo kiekvieno asmeniškos patirties ir šeimos tradicijų. Vieniems Marni gali tapti motiniškos meilės simboliu, kitiems – atvirkščiai. Ji gali ryte pusryčiams atnešti šviežių bandelių, jei reikia, pašerti šunis, bet tai susieta su dešimtimis neplanuotų vizitų ir šimtais telefono skambučių. Ties depresijos riba atsidūrusiai Lori mamos jau akivaizdžiai gana, nors Marni persikraustė į Los Andželą po vyro mirties, kad būtų arčiau dukters. Kai ši nerodo entuziazmo, Marni nutaria paieškoti kitų „aukų“, kurioms galėtų padėti. Komedijos kartais priverčia užduoti sau keistų klausimų, ypač jei staiga nutarei keisti gyvenimą.
Jūsų – Jonas Ūbis
