Kino jaunystei skirtas festivalis

Jubiliejinės, 10-osios, „Pirmosios bangos“ proga Aistė Račaitytė susitiko su festivalio organizatoriais Aleksu Gilaičiu ir Dmitrijumi Gluščevskiu aptarti drąsiai, išradingai kino jaunystei skirto festivalio bei jo istorijos. Pokalbis pakrypo prie kur kas platesnių kino kultūros klausimų, paliekant maloniai aprėpiamo – devynių seansų – festivalio programos aptarimą patiems žiūrovams. Žaismingesnė nei bet kada programa kviečia švęsti ankstyvąjį kiną ir iki jo vedusias praktikas bei nuosekliai šią kultūrą Letuvoje puoselėjantį dviejų draugų festivalį. Kaip ir kasmet, ne tik archyvinio kino rodymui, bet ir platesniems kino paveldo klausimams skirtas festivalis kviečia ir į filmų programą praplečiančią konferenciją. Šį kartą jos fokuse – pačios ankstyviausios kino apraiškos, bus skaitomi garsių kino paveldo specialistų pranešimai apie magiškuosius žibintus, gėles kine ir pirmuosius bandymus stebinti judančia spalva, apie amžininkus pralenkusius Georges’o Mélièso eksperimentus ir dar daugiau.

 

Ar prieš dešimtmetį sumanę festivalį tikėjotės, kad tai gali virsti sėkmingai besitęsiančia tradicija?

 

Aleksas Gilaitis: Kiek pamenu, tada apie ateitį negalvojom – nebuvo kada. Nelabai žinojome, kaip organizuojamas festivalis, visko mokėmės darydami. Kita vertus, jei nuo pradžių būtume žinoję archyvinių procesų lėtumą ir tai, kad seansai negali atsipirkti, nes kainuoja trigubai tiek, kiek potencialiai galima uždirbti, – kažin ar būtų pakakę motyvacijos. Dabar suprantam, kodėl taip yra, kodėl archyvinį kiną daug kur pasaulyje rodo biudžetinės įstaigos. Pradėjome naiviai tikėdami, jog viskas taip įdomu, vertinga ir svarbu, kad savaime turi daug potencialo. Nepaisant visų sunkumų, žvelgiant iš neverslios perspektyvos, mano tikėjimas, kad festivalis Lietuvos kino sklaidos rinkoje yra reikalingas, laikui bėgant tik stiprėjo. Bet jaučiu išaugusį ir auditorijos poreikį.

 

Dmitrij Gluščevskij: Pamenu vieną momentą, pavadinkime jį konceptualiu lūžio tašku, kai pradėjome truputį aiškiau projektuoti festivalio ateitį, užmesti meškeres į priekį. Pirmas sezonas įvyko greitai, vos ne spontaniškai, nes po studijų į Lietuvą grįžęs Aleksas buvo labai užsidegęs įgyvendinti tokį renginį. Sutapo, kad tada pradėjau dirbti „Scanoramoje“, kurios vadovei Gražinai Arlickaitei seniai sukosi mintis sukurti kokį nors satelitinį festivalio renginį, ir mūsų idėja jai pasirodė patraukli. Pirmą „Pirmąją bangą“ surengėme be paramos, vos ne iš savo kišenės, „Scanorama“ prisidėjo administraciniu aparatu. Tačiau po pirmo sezono teko atsakyti į klausimą, ar darom antrą, o jei darom – ką tobuliname, iš kur gauname pinigų. Pirmais metais rodėme filmus tik iš atvirų archyvų, tačiau net jei nereikėjo mokėti už teises, kopiją iš kažko skolintis ir siųsti vis tiek kainavo siaubingai daug.

 

Sėdę prie paraiškos supratome, kad prašyti iš tuo metu kino sklaidos finansus skirsčiusios Kultūros tarybos pinigų renginiui, kuris tiesiog mums fainas, – nei šis, nei tas. Reikėjo pagrįsti, kodėl jis reikalingas, kad Lietuvoje ankstyvojo kino kultūra praktiškai nėra reprezentuojama. Tuomet ir teko išsigryninti, ką naujo festivalis gali pasiūlyti kino kultūros rinkai, kokia gali būti jo vystymosi kryptis, ką jis pasiūlys žiūrovams. Pamenu, užsidarėme dviese kelių dienų dirbtuvėms Kaune, braižėme įvairias schemas. Supratome, kad ūgtelėjome ir tai, ką darėme anksčiau, tampa nebeaktualu, festivalis turėjo keistis, atsispiriant nuo turimo pagrindo.

 

Festivalio tęstinumas priklausė ne tik nuo mūsų entuziazmo, bet ir nuo skiriamo finansavimo. Tai pasakęs turiu pripažinti, kad dešimtmetis vis dar atrodo keistai, turbūt panašiai kaip su vaikais būna – sunku patikėti, kad tiek jau prabėgo. Anksčiau atrodė, kad 15-os, 20-ies metų jubiliejus švenčiantys kino pavasariai ir scanoramos yra didelį įdirbį turintys renginiai. Dabar dešimt metų atrodo niekis – vis tiek pusės nemoki, ką turėtum.

 

Ar bus dar dešimt metų?

 

D. G.: Norėtųsi, kad būtų. Be nereikalingo kuklumo pasakysiu – jaučiu, jog nepaisant to, kad mūsų auditorija nėra įspūdingo dydžio, šis festivalis daro įtaką kino kultūrai, užsimezgė daug prasmingų tarptautinių ryšių ir jis tarsi įteisino ankstyvojo kino rodymo praktiką, parodė, kad galima didinti mastelius, seansus perkelti net į Operos ir baleto teatrą. Bet esu linkęs atsižvelgti į besikeičiančią rinką. Jei kada nors atsiras naujų žaidėjų, kaip Lietuvos kino centro brandinama Nacionalinė filmoteka, ir pasirodys, kad taip organizuoti festivalį nebetvaru, būčiau linkęs neiti kaktomuša, o persigrupuoti ir prasmingai išnaudoti savo įdirbį bei žinias. Kadangi tai nėra pelningas verslas, čia svarbiausias prasmės elementas. Kol jis yra ir kol yra mudviejų su Aleksu draugystė – tol tęsim.

 

A. G.: Jei ateityje atsiras naujų galimybių finansuoti ir organizuoti – džiugu. Tai nebūtinai turi gulėti ant mūsų pečių. Bet kol poreikis nėra atlieptas, mums pakanka motyvacijos tęsti.

 

Vis minite žodį „rinka“, kalbėdami apie kino sklaidos kultūrą, – tai kiek neįprasta, turint omenyje, kokie maži čia skaičiai...

 

A. G.: Galbūt ir netaiklus termino pasirinkimas, bet taip vadinu turbūt dėl to, kad egzistuoja žiūrovas, o mes bandome atliepti jo poreikius. Žodis „rinka“ nebūtinai komercializuoja paveikslą.

 

D. G.: Manęs šis terminas netrikdo, nes sudėtinga atsieti kino sklaidą nuo realių rinkos sąlygų. Jau dešimt metų užsiimdamas kino sklaida suprantu, kad rinkos dėsniai čia irgi veikia. Jei agentas finansiškai pajėgus, jis funkcionuoja kaip savotiškas gravitacijos taškas, gali sau leisti formuoti žiūrovų lūkesčius. O mažesni veikėjai turi suktis pigiau, rinkdamiesi daryti kompromisus. Pavyzdžiui, kaip mes pradžioje – rodyti filmus, kurių teisės viešos. Jei kultūros politikoje į kiną būtų žiūrima labiau kaip į meną, o ne pramogų verslą, tada ir apie projektus galėtume kalbėti kultūros, o ne rinkos terminais.

 

Ar esate patenkinti tuo, ką pasiekė „Pirmoji banga“?

 

D. G.: 2016 m. pradėjęs dirbti „Scanoramoje“ tiesiog džiaugiausi, kad galiu užsidirbti iš dalyko, kurį taip mėgstu ir kuriuo domiuosi. Tuo metu negalvojau apie finansinį ribotumą ir nemąsčiau rinkos terminais. Neturėjau nuovokos, kaip viskas veikia, kas kam trukdo arba kas iškreipia kino kultūros rinką ir kaip reikėtų puoselėti kino kultūros ugdymą. Esu įsitikinęs, jog neužtenka grynos valios ir užsispyrimo, kad projektas gyvuotų daugiau nei penkmetį, nes tikrovė koreguoja planus. Kaip Aleksas sako, poreikis buvo, vadinasi, buvo palanki dirva, ir mūsų įdirbis vis dar duoda vaisių. Svarbu turėti tvirtą viziją, koks turi būti festivalis, bet sėti reikia ten, kur auga. Tęsiant metaforą, turėdamas ribotus išteklius negali barstyti visur ir žiūrėti, kur išaugs, – turi gerai pamatuoti, kaip tas tris sėklytes paskirstyti: geriausia dvi sėti ten, kur žinai, kad auga, o vieną pasilikti eksperimentams ir žiūrėti, kaip bus. Čia didysis konceptualinis darbas. Dabar „Pirmoji banga“ yra tapusi reikšminga platforma, kur gali susitikti vietiniai kino žaidėjai su Tarptautinės kino archyvų federacijos atstovais.

 

A. G.: Pirmais metais net nemąsčiau apie tai, kokią įtaką gali padaryti vienas festivalis. Įšokome į nepatirtą balą ir aiškinomės, kokios taisyklės joje veikia. Gerai neišmaniau nei kino sklaidos, nei paveldosaugos, žinios buvo paviršutiniškos. Labiausiai motyvuodavo, kai matydavau, jog tam tikri rūpimi klausimai iškyla viešumon. Lietuvoje kino paveldo ir jo sklaidos tema retai liečiama, tad viskas, ką darėme – kviestinių specialistų paskaitos, dirbtuvės, – buvo nauja ir reikšminga. Tai labai nedidelė niša, kuria rūpinasi nedaug žmonių, turėdami mažai išteklių. „Pirmoji banga“ gyvuoja dėl to, kad mums rūpi ir savo kompetencijomis siekiame prisidėti prie judėjimo į priekį kino paveldo srityje.

 

Dmitrijus gražiai kalba apie darbą kartu, draugystę. Ar tai visada yra stiprinantis elementas?

 

A. G.: Man – tikrai taip. Manau, kad bet koks ant vieno žmogaus pečių gulantis festivalis yra per didelė atsakomybė ir krūvis. Be to, ilgainiui gali kilti klausimas, kas aš toks, kad daryčiau tik taip, kaip man atrodo, – tada antras balsas labai naudingas. Nes lengva pasiduoti abejonėms.

 

D. G.: Festivalis gal net padėjo evoliucionuoti mūsų draugystei. Dirbant kartu būtina pakvestionuoti kito sprendimus ar požiūrį, o draugams tai lengviau nuryti. Kai dirbi su svetimu žmogumi, gali užsilaikyti kažkokių nuoskaudų arba lengva įsisukti į kito tenkinimo ratą. Per visą šį laiką mums ne kartą teko vienas kitam pasakyti priekaištų, bet mums tai suveikia ir kaip akstinas atviriau pabendrauti.

 

Esate ne pirmoji, bet vienintelė sėkminga ir ilgiau išsilaikiusi ankstyvojo kino sklaidos iniciatyva. Kaip manote, kodėl kitiems nepavyko? 

 

A. G.: Pavienių rodymų buvo ne vienas, kelerius metus net vyko festivalis „Tylos garsai“, skirtas nebyliajam kinui, tačiau ilgai neišsilaikė. Dabar jau mums lengviau įvertinti kodėl. Bet yra tikrai nemažai iniciatyvų – tiek ypatingų seansų, tiek į festivalių retrospektyvas įtraukiamų ankstyvojo kino kūrinių, ir tai džiugu. Mes išsiskiriame tuo, kad orientuojamės tik į ankstyvąjį kiną.

 

Jūs, kitaip nei pavienių iniciatyvų organizatoriai, esate giliai šioje srityje įleidę šaknis – nuo išsilavinimo iki aktyvios kino kritikos Dmitrijaus atveju ir Alekso darbo archyve. Galbūt kitiems ankstyvasis kinas nebuvo toks svarbus kaip jums?

 

A. G.: Man pasisekė, kad grįžus po studijų pavyko įsitvirtinti ir gyventi iš kino sklaidos Lietuvoje. Suprantu, kad tai nedažnai pasitaikanti laimė. Mūsų aktyvus dalyvavimas bendrame kino kultūros lauke tikrai padeda, nes turime daugiau supratimo, kas veikia.

 

D. G.: Galbūt mums ir padėjo tai, kad „Pirmosios bangos“ profilis šiek tiek platesnis nei kitų renginių. Ne tik Lietuvoje įprasčiau rodyti arba nebylųjį kiną, arba filmus, sukurtus jau po Antrojo pasaulinio karo. Aleksas nuo pradžių kartojo, kad ankstyvasis garsinis kinas yra labai įdomu ir kad to reikia.

 

Mažesnės ir vienkartinės iniciatyvos paprastai orientuojasi į tuos kelis gerai žinomus filmus, kuriuos gali įvardinti net ir ne specialistai, pavyzdžiui, Chaplino hitus, „Daktaro Kaligario kabinetą“, „Metropolį“ ir kt. Bet ta saujelė žinomų filmų greitai baigiasi, o su ja ir motyvacija toliau organizuoti, nes juk „viskas jau parodyta“. Alekso išsilavinimas ir šios srities išmanymas lėmė, kad nuo pirmo sezono turėjom griežtą nuostatą, jog iki tam tikrų filmų mums reikia užaugti, – turime turėti pakankamai piniginių resursų, kad kuriam nors ankstyvojo kino festivalių hitui surengtume tinkamo lygio renginį. Kol kas siūlome pažiūrėti, kas buvo aplink tuos filmus: kas leido atsirasti „Metropoliui“, kokie filmai vedė link slapstick tradicijos. Pasirodo, tie filmai gali būti įdomūs toli gražu ne tik kino istorikams ar archyvininkams. Kai kurie jų net drąsesni ir artimesni šiuolaikiniam kinui nei kanoniniai kūriniai. Tos ribojančios aplinkybės lavino mūsų lankstumą ir kurstė mūsų bei žiūrovų smalsumą, ką dar galima įdomaus atkapstyti. Po pirmo sezono, kuriame Busteris Keatonas buvo vienintelis žinomas vardas, maloniai nustebome, kad žiūrovai vertina ir tokią programą. Jei būtume galėję rodyti bet ką, galbūt viskas būtų pasisukę kita linkme. Paradoksaliai maži resursai pasitarnavo šio projekto ilgaamžiškumui.

 

Ar buvo reikšmingas ilgas tradicijas ir gerą reputaciją turinčios „Scanoramos“ užnugaris? Kodėl vėliau kilo poreikis atsiskirti?

 

D. G.: Kurį laiką mums reikėjo „Scanoramos“ ir „Scanoramai“ reikėjo mūsų. Sutapo motyvacija ir kryptys, buvimas kartu turėjo prasmę. Iš pradžių mums pravertė patikima globa, nes kino srityje buvome nežinomi, o Gražinai Arlickaitei net nereikėjo įtikinėti, kad „Skalvija“ mus įsileistų. „Skanoramai“ „Pirmoji banga“ buvo naudinga įvaizdžio ir vertybių požiūriu. Festivalio programoje rodyti ankstyvąjį kiną, ypač nežymius filmus, yra sudėtinga, nes žmonės nori naujovių arba tokių retrospektyvų kaip Jarmusho, Lyncho ar Bergmano, tad buvo prasminga daryti atskirą renginį. Tai buvo ir gera proga pradėti kalbėti apie „Scanoramą“ dar rugsėjį, taip ištęsiant festivalio viešinimo kampaniją.

 

Augant festivaliui augo ir mūsų poreikiai, atsirado ir daugiau objektyvių priežasčių sukti savarankišku keliu, kuris po tiek laiko kartu buvo natūralus.

 

Noriu klausti apie apsisprendimą savo idėjas įgyvendinti festivalio formatu. Kokių tai turi pranašumų ir taip gana smarkiai „festivalizuotame“ Lietuvos kino kultūros lauke?

 

A. G.: Per tuos dešimt metų mums kilo daug idėjų ir galėjome jas patikrinti. Kino festivaliai sparčiai kinta, kartais jaučiu jų išsekimą – būna, kad jie tebeorganizuojami, tačiau motyvacijos, akivaizdu, nėra. Galima pasiekti auditoriją ne festivalio metu pavieniais renginiais arba nuolatine visų metų programa – kai kurie festivaliai parodė, kad taip įmanoma ir netgi geriau. Šiandien atrodo, kad „Pirmajai bangai“ reikia ir festivalio, ir kitų jo orientaciją palaikančių renginių, nes ne visiems patogus festivalio laikas ir vieta. Rodome filmus ir kituose miestuose, ir ne festivalio metu, ir kituose renginiuose. Bandome įvairius metodus, kai kas veikia geriau, kai kas mažiau. Bendradarbiavimo galimybės mums parodo, kad ir ne festivalio metu esame aktualūs bei laukiami. Tačiau koncentruotas keturių dienų renginys išlaisvina programos sudarymo atžvilgiu, nes kai kurie mums rūpimi seansai yra sunkiau parduodami pavieniui, jie geriau argumentuojami arba pagrindžiami kartu su kitais festivalio programos filmais. Festivalis yra efektyviausias formatas derinant ir logistinius bei žmogiškuosius resursus, tokius kaip svečių viešnagės, muzikantai, instrumentų derinimas, technikos nuoma ir t.t.

 

Ar pritariate kultūros tyrėjų teiginiams, kad gyvename laikais, kai viskas festivalizuojama, bienalizuojama ir jau nebeužtenka reguliarios kultūros sklaidos – viską reikia paversti kažkuo didesniu, nepraleidžiamu?

 

D. G.: Visiškai pritariu, bet tai platus klausimas. 2016 m. atrodė, kad nekomercinį kiną galima rodyti tik festivalio formatu, nebent turi kino teatrą. Bet kiek pamenu, tada mažiukų festivalių kaip mes, rodančių iki dešimties filmų ir vykstančių kelias dienas, nebuvo daug. „Skalvijai“ buvo mažesnė rizika mus įsileisti. Apie festivalį gali koncentruočiau komunikuoti.

 

Visi, kas dirba su kino sklaida, pritars, kad sunkiausia išleidus mažesnį filmą „permušti“ kitus filmus ir įtikinti žiūrovą pirkti bilietą ne į kokį nors betmeną ar hamletą, o tavo filmą. Darant renginį tai būna lengviau. Šią aplinkybę per pastaruosius dešimt metų atrado daug kino žaidėjų. Tai įrodo „Lokys, liūtas ir šakelė“, „Mondo Bizarro“ ir „Taip toliau“ veiklos. Galima sakyti, kad tokį formatą programuoja ir finansavimo sistema – kino sklaidos renginiams galima gauti finansavimą. Bet svarbu ir kontekstas. Turint omenyje Vilniaus pasiūlą, čia dėmesį lengviau atkreipti festivaliu, nei rodant vieną filmą, o Klaipėdoje jį organizuojant galima turėti nuostolių, tad protingiau pradėti nuo mažiau.

 

Mane žavi, kad kino sklaida nėra tikslus mokslas: net ir turint patirties bei gerą nuovoką sunku paaiškinti, kodėl vieni filmai suveikia tik festivalyje, o kiti „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose ar atvirkščiai. Žiūrovai veikia savarankiškai, ne pagal formulę, tai labai gyva. Aišku, iš to kyla nemažai nerimo, bet jei viską būtų galima tiksliai apskaičiuoti, greičiau nusibostų. 

 

Kaip vertinate Lietuvos kino sklaidą prieš dešimt metų ir dabar? Vyrauja pozityvios ar neigiamos tendencijos?

 

A. G.: Manau yra ir tokių, ir tokių. Anksčiau finansavimą skirstė Kultūros taryba. Mano galva, Lietuvos kino centro atsiradimas revoliucionavo rinką. Ar į gerą pusę? Lengva rasti argumentų už ir prieš. Esu ne kartą kritikavęs sistemą – kokiu metodu mes rodome ir kuriame kiną, tačiau ne kartą užsienio kolegoms esu pristatęs mūsų modelį kaip unikalų atvejį. Kalbant apie kino paveldo kultūrą, išsiskiriame tuo, kad neturime sinematekos ar kito biudžetinio vieneto, kuris užsiimtų ankstyvojo kino rodymu ir galėtų sau leisti būti nepelningas. Kai to nėra, užimdami šią nišą turim veikti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti festivaliai. Mūsų festivalinė kultūra yra unikaliai didelė, žiūrint į kaimynines šalis, jos pagrindą sudaro santykinai nedaug profesionaliai dirbančių žmonių ir ji organizuojama su labai geromis intencijomis. Ji evoliucionavo „pasidaryk pats“ principu, o jau kaip išėjo – taip išėjo.

 

D. G.: Žiūrovui Lietuvoje yra labai gerai. Komercinio ir nekomercinio kino pasiūla tokia didelė, kad tokios nerasi ir didesnėse šalyse, turinčiose ilgas tradicijas. Didelė konkurencija apsunkina mūsų darbą, pramušti informacinį lauką darosi vis sunkiau. Kaip ir išgyventi iš kino rodymo. Tokio dydžio šaliai būtų paprasčiau turėti vieną ar du renginius, tada būtų sukoncentruoti resursai ir būtų normalus verslas. Tačiau yra krūva veiksnių – pradedant finansavimo sistema ir baigiant istorinėmis aplinkybėmis. Kita vertus, džiaugiuosi, kad įvairovė didėja ir vis dažniau atsiranda galimybė pamatyti ne tik naujausius ir ne tik „geriausius“ filmus. Auginant žiūrovą svarbu, kad jo supratimą, kas yra geras filmas, formuotų ne tik apdovanojimai ar įtraukimas į festivalį. Yra ir mažų, tyliai įtakingų filmų, arba visai neįtakingų, bet keistų, kuriuos smagu pažiūrėti. Bet ši margalynė ima kelti problemų, todėl kelių dešimtmečių perspektyvoje turės nusistovėti daugiau tvarkos. Gal nebūtų visai klaidinga palyginti Lietuvos kino renginių situacijos su tuo, kas vyksta namų kino platformų rinkoje, kur susikūrė daugybė lokalių ir globalių žaidėjų ir dabar matome vykstančią konsolidaciją, kai „Netflixas“ bando pirkti „Warner Bros.“...

 

Dabar yra daugybė galimybių pasiekti žiūrovą, archyvų skaitmenizacija leidžia „Skalvijoje“ rodyti filmus, kurių nebūtume gavę anksčiau, nes egzistavo tik dvi kopijos. Vyksta daug procesų, bet svarbu rasti būdą viską suvaldyti taip, kad būtų tvaru.

 

Žiūrovų nėra tiek daug ir jie visi pasklidę tarp daugybės siūlomų kino renginių. Ar nemanote, kad daugiau deficito padėtų geriau mobilizuoti žiūrovus?

 

A. G.: Pritarčiau. Yra nepaprastai daug profesionaliai šioje srityje dirbančių ir puikų kiną rodančių žmonių, ir visi nori daryti būtent tai, ką daro. Aišku, galima tuo džiaugtis, bet nežinia, ar tokiai mažai šaliai tiek reikia. Be to, labai aiškus Vilniaus burbulas, o regionai tiesiog skandinami komerciniu turiniu. Deja, visi tie profesionalai šia problema nesirūpina, nes lengviau pasiekti užtikrintą auditoriją Vilniuje, kuri atėjo pernai, ateis ir kitąmet.

 

Grįžtant prie nacionalinės filmotekos trūkumo, kaip, jūsų nuomone, tai paveikė mūsų kino kultūros raidą Lietuvoje? Ar sovietmečiu kino klasikos sklaida buvo efektyvesnė nei dabar? Ar būtų viskas kitaip, jei, kaip visos „normalios“ šalys, būtume augę su filmoteka?

 

A. G.: Kiek žinau apie sovietmetį, viskas buvo labai centralizuota, sinematekos Lietuvos teritorijoje nebuvo, bet sistemoje netrūko iniciatyvių žmonių, kaip Živilė Pipinytė, Gražina Arlickaitė, be kurių kokybiškas kinas nebūtų pasiekęs žiūrovų. Tačiau, be tų mažose Vilniaus salėse rodytų specialiųjų seansų ir retrospektyvų, daugiau nieko nebuvo. Filmotekos vakuumas ir suformavo mūsų festivalinę kultūrą ir visą tą didžiulį kiekį žmonių, kurie dažniausiai savamoksliškai tapo profesionalais, kuriančiais dabartinį kino sklaidos lauką. Jei sinemateka būtų atsiradusi anksčiau, mūsų tiek daug greičiausiai nebūtų, o mūsų vietoje veiktų valstybinė institucija. Kas ten dirbtų – klausimas, tačiau bet kuriuo atveju tai būtų veiklos ir finansų atžvilgiu daug stabilesnis aparatas. Sakyčiau, šis vakuumas padarė mus unikalius, o mūsų žiūrovus kino pasiekiamumo požiūriu – gerokai išlepusius. O gal sinemateka būtų uždariusi mūsų vadinamąjį festivalinį kiną į dar labiau nišinę auditoriją, juk valstybinių institucijų komunikacijos kanalai kitokie.

 

Bet kuriuo atveju tai nepaneigia, mano galva, stipraus stygiaus. Dabar kino paveldosaugos tema yra pernelyg abstrakčiai diskutuojama, o tai, kas vyksta šioje srityje, reguliuojama menkai. Veikia pavienės iniciatyvos, bet sunku įvertinti, kiek tai turi įtakos bendrai padėčiai.

 

D. G.: Svarbu pabrėžti, kad sinemateką istoriškai turėjome, tačiau tik kolonijiniame kontekste – visi mūsų filmai buvo Maskvoje. Atsiskyrę nuo tos sistemos susidūrėme su rimta tapatybės krize, nes buvo sudėtinga apibrėžti nacionalinio kino paveldą: tapatintis su Maskva nesinorėjo, o savo pačių sukurtų ir išsaugotų filmų nebuvo tiek daug. Taigi iš tautinės perspektyvos formuoti sinemateką pagrindo tarsi nebuvo – kam saugoti tuos dešimt filmų, kuriuos turime, arba kodėl saugoti rusiškus filmus, jei norime kuo greičiau atsiriboti nuo praeities? Jei lyginsime su pasauliniu kontekstu, tai mus pastatė į istoriškai unikalią situaciją. Didžioji dalis garsių sinematekų kūrėsi laukinių Vakarų laikais, kai galėjai, kaip koks Henri Langlois, vogti filmus ir saugoti, nes kitaip jie būtų sudegę karų gaisruose. Arba tose didelėse šalyse, kuriose yra ką saugoti. Lietuva buvo jauna šalis, turinti mažą rinką ir skurdžią nacionalinę produkciją. Nebuvo nei didelio poreikio, nei politinės valios kurti naują instituciją. Tai lėmė, kad dabar turime daug įdirbio ir efektyvios komunikacijos, mokame „išsukti“ mažus filmus geriau nei europiečiai.

 

Kita opi problema, kad ilgam laikui palikę kino rodymą komercinei sričiai netekome galimybių rodyti istorinius formatus. Filmoteka pagal savo misiją būtų buvusi suinteresuota turėti gerai prižiūrimos įvairaus formato technikos ir su įvairiomis kopijomis mokančių elgtis specialistų. Dabar vienintelė vieta, kur galima rodyti dvi projekcijas, yra „Ozo“ kino salė, niekur kitur nebėra dviejų vienoje vietoje stovinčių 35 mm projektorių. Paradoksalu, kad atėjus iki taško, kai mūsų auditorija yra pasiruošusi ir alkana žiūrėti bei vertinti labiau nišinius archyvinius filmus, tam nebėra techninių galimybių. Šias spragas turėsime spręsti.

 

Daug kalbate apie filmotekos, kaip archyvo, funkciją, bet man kirba klausimas, kas būtų, jei mes, žiūrovai, būtume brendę šalyje, kurios sostinėje kinas, kaip ir kitos meno rūšys, turi savo rūmus. Svetur sinematekos tampa kino meno aukštinimo šventovėmis ir kino kultūros lopšiais. Ar tai, kad Lietuvoje kinui ji taip ir nebuvo pastatyta, nelėmė tokios marginalizuotos, niekaip į menų Olimpą nepriimamos ir su komercine pramoga nuolat tapatinamos kultūros srities statusą?

 

D. G.: Manau, jei istoriškai būtume turėję tokius rūmus arba pastatę juos atkūrus nepriklausomybę, būtų didesnis kino žiūrėjimo tradicijų tęstinumas ir dabar nereikėtų dėti tiek pastangų, kad žmonės rinktųsi kažką įdomiau nei blokbasteris. Galbūt turėtume ir vientisesnę kino bendruomenę, būtų mažesnis skirtumas tarp kartų. Tačiau turint omenyje to meto iššūkius sunkiai pagrįsčiau kino rūmų statybos ir išlaikymo sąnaudas.

 

Grįžkime prie ankstyvojo kino rodymo. Lietuvoje jus galima laikyti ekspertais, todėl norėčiau paklausti apie vyraujančias ankstyvojo kino rodymo tendencijas – turbūt turite įžvalgų apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir svetur?

 

A. G.: Tendencijos yra nusistovėjusios. Užsienyje ankstyvąjį kiną paprastai rodo vietiniai archyvai, kurie vis aktyviau skaitmenina ir restauruoja savo kolekcijas. Dabar archyvinių filmų pasiūla tikrai didelė, tai tampa konkurencinga rinka, kuriai reikia mugės, platintojų, artėjama net prie šiuolaikinio kino sklaidos modelių. Kai pradėjome organizuoti „Pirmąją bangą“, pasauliniu mastu buvo nedaug kokybiškai restauravimą atliekančių studijų, pasiūla buvo tokia maža, kad visi festivaliai rodė tą patį.

 

Dabar kitų ankstyvojo kino festivalių kontekste išsiskiriame tuo, kad mūsų finansavimo modelis įgalina rodyti, ką norime, o ne tai, ką esame įsipareigoję dėl institucinio bendradarbiavimo ir tarptautinių ryšių. Kai festivalius organizuoja patys archyvai, jiems paprasčiau pasikviesti kaimynus ir parodyti, ką jų archyvas vakar restauravo. Laisvai pagal kuratorių skonį kuruojamų renginių nėra – paprastai jie dideli, prestižiniai, kaip Bolonijos ar Pordenonės.

 

Jaučiu tendenciją grįžti prie rodymo analoginiu arba tuo formatu, kuriuo buvo kuriamas filmas. Mes to irgi siekiame. Autentiškumas aktualėja ir kartu tampa vis mažiau pasiekiamas. Skaitmeninimo pagreitis toks didelis, kad juosta virsta retenybe, o tokie seansai – išskirtiniais renginiais.

 

D. G.: Pridurčiau, kad viena ryškesnių šiuolaikinės kino paveldo sklaidos įdomybių ir tuo pačiu metu pavojų – prarasti istoriškumą ir autentiką. Skaitmeninant ir restauruojant gali kilti pagundų atkurti istorinius filmus geresnius – išvalyti švariau, sumontuoti sklandžiau, nei jie buvo originaliai, arba pasitelkus dirbinį intelektą sukurti pabaigas, kurios neišliko. Garsiai nuskambėjo „Kaligulos“ (1979) atvejis, kai restauruojant buvo sukurtas visiškai naujas filmas. Tinto Brassas pažiūrėjęs nauja medžiaga papildytą filmą įniršo, sakė puikiai žinantis, kad tokia medžiaga buvo nufilmuota, bet jis nenorėjęs jos filme matyti. Taigi yra tendencija suvokti kiną kaip turinį, kuris gali turėti savo pilniausią, geriausią versiją, tačiau nederėtų pamiršti, kad filmai buvo gaminami skirtingomis versijomis – garsine ir nebylia, spalvota ir nespalvota, skirtingoms rinkoms skirtingai įgarsintomis arba sumontuotomis.

 

Tos kopijos formavo ne tik to filmo recepciją, bet apskirtai kino kultūrą. Norint tą kino kultūrą suprasti, būtų gerai ne tik vadovėlyje paskaityti, bet ir pamatyti. Taigi skaitmeninimo įgalintas švarios kino istorijos sukūrimas panaikina visas istorines žymes ir ilgalaikėje perspektyvoje tai formuoja klaidingus lūkesčius, kad vaizdas turi būti idealiai švarus, kad 4K restauracija yra geresnė nei 2K ir t.t. Mes kovojam su tuo. Kartais tyčia parodome nerestauruotą filmą iš prastos kopijos, kuri niekam nerūpi tarptautinėje erdvėje, kad ir patys archyvai susimąstytų, jog šio filmo gal ir nereikėtų taip užmesti, jei jau juo domėjosi Lietuvoje. 

 

Kaip renkatės tarp skirtingų versijų? Ar būna, kad pasirenkate trumpesnę, galbūt prieinamesnę šiuolaikiniam žiūrovui?

 

A. G.: Kartais tai lemia prieinamumas, geriausias sąlygas siūlantis šaltinis, taigi ne vien pasirinkimas. Būna atsitiktinumų, kurie sugrąžina mus prie ankstesnių praktikų autentikos. Prieš kelerius metus atkeliavo filmas be vienos ritės, bet tai supratome tik seanso metu. Arba kartą nusiuntėm muzikantams skaitmeninę versiją, kad galėtų repetuoti, o per seansą kino teatre pastebėjom, kad juostoje yra scenų, kurių skaitmeniniame faile nebuvo. 

 

D. G.: Tai atveria galimybę žiūrovams papasakoti kažką įdomaus, edukuoti apie ankstyvojo kino sklaidos užkulisius bei ypatumus ir tai, kaip skirtingos kopijos lemia kino patirtį. Manau, tai prisideda ir prie žiūrovų nuovokos, kas yra kinas, kokią vietą jame užima žiūrovas, didinimo.

 

„Pirmosios bangos“ repertuaras muzikiniu požiūriu ne ką mažiau spalvingas. Kaip sekėsi sudominti ir suburti tokį platų muzikantų, kuriančių muziką nebyliajam kinui, ratą? 

 

A. G.: Geriausiai atsakytų mūsų ilgametis kolega Viktoras Orestas Vagusevičius, jau penkerius metus kuruojantis muzikinę dalį. Mes aptariame lūkesčius, o jis suranda muzikantus.

 

D. G.: Viktoras pasižymi dideliu imlumu kinui, intuityviu supratimu, kaip jis veikia, kokia jo dinamika, montažas ir kaip muzika turi padėti išryškinti šiuos sprendimus. Tai unikalus gebėjimų derinys.

 

A. G.: Daugumai muzikantų nebyliojo kino akompanavimas yra nepatirtas žanras, bet kas to nesiima. O kartais muzikantai tai traktuoja kaip labai ilgą koncertą. Svarbios mūsų kasmet rengiamos dirbtuvės, kurių metu džiazo arba fortepijono studentams pristatome tai, kas nėra dėstoma per studijas. Taip įsitraukia naujokai. Iš pradžių paprastai būna daug noro, tačiau greitai atsimušama į finansinę arba suvokimo, kas tai yra, sieną. Muzikantai kasmet kartojasi, nes jaučiame atsakomybę jiems, kaip profesionalams, investavusiems nemažai savo laiko išmokti akompanavimo nebyliajam kinui. Norisi, kad jie galėtų toliau praktikuotis ir tobulėti. Be to, mums saugiau žinoti, kad jie tai daro gerai, nors nebijom ir eksperimentuoti.

 

Lietuvoje yra šiokia tokia ankstyvojo kino įvairovė. Ar dalyvaujate kitų organizatorių seansuose, ar turite jiems pagyrimų arba pastabų?

 

A. G.: Jei tenka nueiti, vertinu iš techninio įgyvendinimo ir autentiškos kino patirties perspektyvos. Kartais būna tikrai gerai, o kartais sau pagalvoju, kad taip nedaryčiau. Sveikinu geras iniciatyvas, pavyzdžiui, „Kino pavasario“. Jis savo komunikacija pritraukia auditoriją, kuri įprastai turbūt neitų į nebylųjį kiną. Žmonėms, nemačiusiems tokio kino, pamatyti kokį nors didelį populiarų filmą yra geras startinis taškas. Daugiau kritikos turiu renginiams, iš kurių komunikacijos neaišku, apie ką viskas, ir net kyla abejonių, ar rodoma legaliai.

 

D. G.: Nors nėra ankstyvojo kino rodymo taisyklių, būna prastų sprendimų net ir pasaulinio lygio renginiuose. Gali puikiai surezonuoti jaunas nežinomas atlikėjas su dideliu sudėtingu filmu, o būna ir taip, kad platesnei auditorijai skirtame renginyje žymus muzikantas niekaip nesusikabina su filmu. Tai gali lemti patirties stoka arba tai, kad muzikantai nori ne filmui akompanuoti, o save parodyti. Ir „Pirmojoje bangoje“ būna visokių seansų, visada lengviau pasakyti po visko, kaip būtų galima padaryti geriau. Kitiems negaliu atleisti tik vieno – kai nebylusis kinas rodomas be gyvo akompanimento. Man atrodo sąžininga, gražu ir ambicinga suteikti žiūrovams galimybę pasiklausyti gyvo atlikimo, o muzikantams – suteikti kinui gyvybės. Muzikinis aspektas išryškina seanso „čia ir dabar“ aspektą – net esant ne pačiam geriausiam atlikimui patirtis būna geresnė, nei klausantis įrašo, nors jų būna ir gerų. 

 

Tai kokia ta jubiliejinė „Pirmoji banga“? Atrodo, žaisminga, šventinė...

 

D. G.: Aleksas, kaip kino istorikas, archyvaras, iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į formuluotę „ankstyvojo kino festivalis“, nes oficialiai ankstyvasis kinas yra iki 1915 m., kai įvyko naratyvinis lūžis. Mes pristatome daug ilgesnį laikotarpį, tačiau norėjom išsiskirti iš kitų retrospektyvinių rodymų ir pabrėžti, kad tai kino jaunystei skirtas festivalis. Šį sezoną programa turbūt labiausiai pateisina festivalio pavadinimą – yra vos du filmai, nepatenkantys į ankstyvojo kino apibrėžimą. Visa kita yra protokinematografinės praktikos arba filmų rinkiniai iš XIX a. pabaigos, kur tikrai daug žaismingumo, džiugesio, susijusio su naujos technologijos ir medijos atsiradimu.

 

Be kurio kūrinio nejaustumėt, kad tinkamai paminite pirmą rimtą sukaktį?

 

A. G.: Man didžiausia šventė bus magiškųjų žibintų šou Mažajame teatre. Aišku, ir kino teatre vyks nuostabūs seansai su gyvai atliekama muzika, bus dvi Georges’o Mélièso programos su gyvu pasakojimu. Tačiau magiškasis žibintas – mano asmeninė aistra. Kiek žinau, šiuolaikiniais laikais toks šou Lietuvoje nebuvo surengtas, mes pirmieji atsivežame žibintininką, nors XIX a. tokių pasirodymų būta.

 

D. G.: Pajutau, kad jubiliejinė programa uždaryta, kai pasitvirtinome Wallace’o Worsley filmą „Bausmė“ (1920), kuris atidarė pačią pirmą „Pirmąją bangą“. Praėjo pakankamai laiko, kad būtų galima jį pakartoti, taip simboliškai uždarant dešimtmečio ciklą.