Filmo „Delinkventai“ (LRT Plius, 23 d. 21.33) režisierius argentinietis Rodrigo Moreno sako, kad „vienas į laimę vedančių takelių yra daryti tai, ko iš tikrųjų trokštame. Tada jaučiamės laisvi ir atsikratome mus stabdančių ribojimų. Būdami žmonės esame tiesiog įpareigoti nuolat keistis. Metamorfozė nėra prigimties dalis, bet jos esmė. Po pramonės revoliucijos įsigalėjęs modernizmas bandė stabilizuoti tikrovę ir kruopščiai sudėlioti mūsų visuomenę. Pastovumas ir stabilizacija – pagrindiniai epochos šūkiai, bet aš manau, kad dominuojanti idėja turi būti takumas, laikinumas, atitinkantis žmogiškumo esmę.“
Tris valandas trunkantys „Delinkventai“ (2023) – juokingas, nenuspėjamas, kupinas žavesio ir fantazijos pasakojimas. Jis prasideda kaip drama apie monotoniškos egzistencijos prislėgtą kasininką, vėliau netikėtai virsta kriminaliniu filmu apie banko apiplėšimą. Bet tai tik pradžia. Moreno įtikina, kad tikras gyvenimas ir tikras kinas prasideda tada, kai nusimetame uniformas, uždraudžiame kasdienybei mus valdyti, atsisakome profesinio ir meninio saugumo iliuzijos, egzistencinės ir kino rutinos. Filmo herojai nedidelio Buenos Airių banko kasininkai Romanas ir Moranas įžengia į nuotykio teritoriją, kur kartu su bohema pažins laisvės vertę ir kainą. Filmas primena seifą, kuriame slypi daug netikėtumų.
„Delinkventų“ sėkla išaugo iš klasikinio argentiniečių filmo – Hugo Fregonese’s „Vargu ar nusikaltėlis“ („Apenas un delincuente“, 1949). 1962-aisiais pasirodžiusi Wojciecho Haso drama „Kaip būti mylimai“ (LRT Plius, 18 d. 21 val.) neseniai buvo perkelta į teatro sceną. Tačiau pasirodymo metais filmas paveikė Lenkų kino mokyklos, tarp kurios kūrėjų buvo Andrzejus Wajda, Andrzejus Munkas, Hasas, likimą.
Tada svarbiausios režisierių temos buvo karas, okupacija, pasipriešinimas. Haso filmas apie karą prabilo kitaip. Juolab pagrindinė filmo veikėja – moteris. Beveik visas veiksmas vyksta vokiečių okupacijos metais, tačiau karas filme – tik tragiškos, neišsipildžiusios meilės fonas. Hasui svarbus karo metų pasirinkimų moralinių pasekmių klausimas, žiūrovų supriešinimas su didvyriškumo mitu. Įstrigo kino kritikės Ewos Mazierskos pastebėjimas, kad Hasas filme „elgėsi taip, už ką vėliau buvo giriamas Raineris Werneris Fassbinderis: jis pasinaudojo melodrama, kad suvestų tautines sąskaitas, susigrūmė su didvyriškumo karo metais klausimu“.
...Skrisdama į Paryžių aktorė Felicija (Barbara Krafftówna) prisimena Antrojo pasaulinio karo metus. Ji buvo įsimylėjusi teatro kolegą Viktorą Ravičių (Zbigniew Cybulski) ir beveik visą laiką slėpė jį namuose, gelbėdama nuo įtarimo nužudžius vokietį. Kad išgelbėtų mylimąjį, Felicijai teks patirti pažeminimus, prievartą, smurtą. Aktorė tikisi, kad Ravičius atsakys į jos jausmus. Pasibaigus karui ji apkaltinama kolaboravimu su vokiečiais, pasmerkiama, jai draudžiama dirbti teatre.
Pagal Kazimierzo Brandyso apsakymą sukurtas „Kaip būti mylimai“ remiasi vidiniais herojės monologais, todėl pasirodymo metais filmas analizuotas kaip poema apie atmintį ar kino refleksijos apie laiką pavyzdys. Felicijos prisiminimai perkelia ne tik į žiaurią karo realybę, bet ir į subtilios, jautrios merginos pasaulį.
Posakis „Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“ tinka politikams ir politikuotojams, bet ne filmų pavadinimų vertimams. Molly Manning Walker filmo „How to Have Sex“ pavadinimo „Kino pavasaris“ prieš porą metų nevertė, esą visi supras ir taip. Misiją edukuoti tautą atliekanti televizija nusprendė kitaip, todėl LRT Plius šįvakar (17 d. 22.35) rodo filmą jau pavadintą „Kaip reikia mylėtis“. Kaip ironiškasis seno anekdoto veikėjas pasakyčiau, kad tai kuklus, bet skoningas pavadinimas. Tik jis iškreipia filmo esmę.
Filmas prasideda garsiai: lėktuve kvykiančios, viauksinčios merginos su išmaniaisiais telefonais rankose demonstruoja ekstremalius jausmus. Nusileidus Kretoje prasideda Taros (Mia McKenna-Bruce), Skai (Lara Peake) ir Em (Enva Lewis) svajonių atostogos. Kamera arti herojų ir gali matyti merginų reakciją į sutiktus žvilgsnius, jų nuotaikų kaitą. Jos nori atitikti masinės kultūros padiktuotus pramogų standartus, šiuolaikinės seksualios merginos įvaizdį, bet kalbų fone švysteli abejonės dėl būsimų baigiamųjų egzaminų vertinimų, vadinasi, ir ateities. Stresą malšina viešbutis, naktiniai barai, baseino atrakcijos, pažintis su tokiais pat nuotykių ištroškusiais jaunuoliais, daug alkoholio, prasto maisto ir linksmybių. Prie šių priskiriami ir kūniški džiaugsmai. Tara kol kas jų nepažįsta, todėl tikslas aiškus – prarasti nekaltybę. Ji ir laukia tos akimirkos, ir jos bijo. Brendimas apima tamsos zonas. Režisierė į jas įveda palaipsniui. Kai po iniciacijos naktiniame paplūdimyje Tara ryte atsiduria tuščioje, prišnerkštoje kurorto gatvėje, ryški ryto šviesa kuria naują – refleksijų apie save ir tikruosius troškimus erdvę.
„Mergelės“ (LRT, šįvakar, 17 d., 22.45) režisieriai broliai Nathanas ir Davidas Zellneriai tikina, kad Laukiniuose Vakaruose Johno Wayne’o ir vesternų pamėgtų į jį panašių vyriškių nebesutiksi, tačiau romantiškas užkariavimo mitas gyvas net ir antivesterne. Roberto Pattinsono suvaidintas Samuelis Alabasteris išsirengia į Vakarus ieškoti pagrobtos mylimosios Penelopės (Mia Wasikowska). Netrukus paaiškės, kad mergina visai nelaukia gelbėtojo.
Pirmoje dalyje matome patriarchališkas Samuelio fantazijas, antrojoje viską aukštyn kojomis apverčia Penelopė, tiksliau, filmų apie kaubojus klišių dekonstrukcija. Vis dėlto „Mergelei“ tai ne į naudą, nes režisieriams laužant žanro kodus retėja, išskysta filmo materija. Tarp sproginėjančio dinamito, skaldomų viršugalvių ir panašių pokštų kartais pasigirsta svarbūs vesterno mitologijai klausimai apie saugumo alkį pasaulyje be taisyklių, moteriškumą, požiūrį į religiją ir tradicinį šeimos modelį, nors „Mergelė“ – tiesiog malonus žaidimas seno gero žanro taisyklėmis. Bet juk kiekvienas laisvas bent jau rinktis, ką jam žiūrėti ar kur išeiti, kai nusibosta net filmų rutina.
Jūsų – Jonas Ūbis
