Ginto Zilbalodžio „Potvynis“ (LRT, 5 d. 19 val.) – graži dovana visoms šventėms. Ne tik todėl, kad retas filmas surinko tiek svarbiausių prizų, pradedant Europos kino akademijos apdovanojimu ir baigiant „Oskaru“. Zilbalodis laužo animacinio kino taisykles, kurias jau atmintinai moka kelios saldžių filmų „visai šeimai“ išugdytos kartos. Jis beveik atsisako dar Walto Disney’aus laikais animaciniame kine įsigalėjusio antromorfizmo, šmaikščių dialogų, nuorodų į žinomas istorijas ar personažus.
Zilbalodis rodo Žemę, kurioje nebeliko žmonių, bet katastrofa dar nesibaigė. Nežinia kur prasidėjęs potvynis užlieja ir idilišką juodo kačiuko pasaulį. Mažasis bailiukas ir minkštų patalų gerbėjas iš pradžių nežino, kur ir kaip slėptis nuo kilusios grėsmės, bet atsiduria valtyje kartu su kitais tokiais pat sutrikusiais gyvūnais – stojiška kapibara, gražių daikčiukų kaupiku lemūru, vis norinčiu žaisti retriveriu ir didžiuliu baltu paukščiu, filme simbolizuojančiu, regis, iki galo nesuvokiamą metafizinę dangaus aukštybių trauką. Taip prasideda kelio, tiksliau, tėkmės, filmas, kurio herojai bus priversti nugalėti potvynio sukeltas problemas, išgyventi net tada, kai tai neatrodo įmanoma.
„Potvynis“ įtraukia nuo pirmos akimirkos, labiau nei trileris ar siaubo filmas. Gal todėl, kad iškart pajunti atsakomybę už tai, kas atsitiks jo herojams, juk esame pratę manyti, kad tik žmogus už juos atsakingas. Bet Zilbalodis siūlo kitą atsakymą: kataklizmai neišvengiami, ir tik solidarumas, bendradarbiavimas, geranoriškumas yra išlikimo pagrindas. „Potvynis“ – tai ir gera pamoka vaikams ar nelabai išprususiems žiūrovams, ir pretekstas labiau išsilavinusiems pasinerti į kultūrines, egzistencines refleksijas. Toje apmąstymų erdvėje atsiras vietos ir Rytų meditacijos entuziastams, ir Europos pabaigos pranašams, ir kovotojams už ekologišką rytojų. Nors vis dėlto neaišku, ar tas rytojus kada nors išauš: „Potvynis“ baigiasi staiga, neleidęs pasidžiaugti, kad viskas bus gerai.
Kitas animacinis filmas – Olego Malamuzho ir Oleksandros Ruban „Mavka. Miško siela“ (TV3, šįvakar, 3 d., 19.30) – Ukrainos ekranuose pasirodė jau siautėjant karo audrai ir iškart tapo visų laikų žiūrimiausiu ukrainiečių filmu. Sukurtas pagal 1911 m. Lesios Ukrainkos parašytą dramą, jis nukels į magišką mišką, kur laumė Mavka saugo gyvybės šaltinį. Amžinosios miško tvarkos niekad nepažeidė joks žmogus, tad muzikanto Lukašo atsiradimas sukels jausmų sąmyšį, o miškui iškils sunaikinimo grėsmė. Filmo „Mavka. Miško siela“ kūrėjai balansuoja tarp tradicinės animacijos, globalios filmo ištarmės ir ukrainietiškos mitologijos.
Masinė kultūra mėgsta šiuolaikines Mavkos variacijas. Vieną tokių knygoje „Ten, kur gieda vėžiai“ aprašė Delia Owens, o to paties pavadinimo filme (LNK, 5 d. 22 val.) parodė Oliwia Newman. Zoologės Owens debiutas 2018 m. tapo bestseleriu, todėl nenuostabu, kad patraukė ir kino dėmesį. Veiksmas nukelia į Šiaurės Karolinos glūdumą, kur atsiskyrusi nuo visų gyvena „pelkių mergaitė“ Kaja. Motinos palikta, tėvo alkoholizmo ir prievartos paveikta Kaja turi pati pasirūpinti savimi ir pasitiki tik gamta. Pažintis su vietiniais jaunuoliais atvers Kajai naują pasaulį, bet netrukus vienas vaikinas bus rastas negyvas ir pasklis gandai apie merginos kaltę.
Knygoje, kurios dialogų nepasigėdytų ir Paulo Coelho, Owens susieja detektyvo ir romantinės bei ekologinės dramos elementus, bet filmo „Ten, kur gieda vėžiai“ režisierė rodo Kają (Daisy Edgar-Jones) tarsi pasakos veikėją – visų paliktą našlaitę, besielgiančią taip, kaip patinka, užsiimančią midijų verslu ir sutinkančią karalaitį. Kai vienas vaikinų dings paslaptingomis aplinkybėmis, Kaja apsigins teisme, o paskui parašys knygą apie gamtą. Žinoma, bestselerį.
Owens sudėjo į knygą daug moterų fantazijų – apie neįvertintą jų talentą, apie planus atkeršyti bukai visuomenei, apie neišvengiamą pripažinimą. Newton apsimeta kurianti detektyvą, bet iš tikrųjų visą tą narcizišką mišinį režisierė pagražino taip, kad tai net ne pasaka, o muilo opera. Aktoriai ir peizažai čia saldžiai gražūs, pasakojimo būdas primena kvepalų reklamą.
Alice Diop filmas „Sent Omeras“ (LRT Plius, 9 d. 21.33) – pirmasis režisierės vaidybinis filmas. Paryžiaus priemiesčiuose užaugusi imigrantų iš Senegalo duktė keliolika metų kūrė dokumentinius filmus, kuriuose ji – ne tik įdėmi skirtingų bendruomenių ar idėjų transformacijos stebėtoja. „Sent Omere“ ji rodo konkrečią istoriją, bet kartu pateikia ją kaip klausimą šių dienų visuomenei, kurioje modernios idėjos sugyvena su tikėjimu burtais, manipuliacijos – su bandymais rasti tiesą.
Siužetas paprastas: rašytoja Rama atvyksta į pajūrio miestą, kuriame teisiama afrikietė Lorans, nužudžiusi pusantrų metų dukrelę. Lorans užaugo Somalyje, puikiai mokėsi ir rengėsi studijuoti teisę Paryžiuje. Bet Prancūzijoje pasijuto vieniša. Ryšys su daug vyresniu Liuku nebuvo laimingas, o kūdikio jam nereikėjo. Lorans mano, kad dėl to, kas atsitiko, kalti burtai, ir tikisi, jog teismo procesas padės suprasti, kodėl nužudė dukterį.
Teisme nuolat susiduria skirtingų pusių argumentai. Prokuroras negali patikėti, kad taisyklingai prancūziškai kalbanti, filosofiją studijavusi Lorans gali tikėti burtais, advokatė labiau apeliuoja į moters būsenas, bet režisierė neleis išgirsti teismo nuosprendžio ir paliks jį suformuluoti patiems.
Įdomu, kaip po ilgesnės pertraukos atrodys Spike’o Jonze’o filmas „Būti Džonu Malkovičiumi“ (LRT Plius, 4 d. 21 val.). Pasirodymo metais (1999 m.) didžiajai jau be autorinio kino patirties užaugusiai žiūrovų daliai jis atrodė neįtikėtinai kitoks. Tai pasakojimas apie nevykėlį lėlininką Švarcą (John Cusack). Negalėdamas pramaitinti šeimos „iš meno“, jis įsidarbina ankštoje kontoroje ir kabinete randa slaptas dureles. Už jų – įėjimas į aktoriaus Johno Malkovichiaus smegenis. Švarcas pradeda rengti ekskursijas į aktoriaus galvą visiems norintiems.
Jonze’o filmas sulaukė sėkmės ir daugybės sekėjų, bet tikiu, kad jis iki šiol žadina tuos pačius klausimus. Ar mus myli tokius, kokie esame, ar tokius, kokius įsivaizduoja mus mylintieji? Kur riba tarp buvimo savimi ir buvimo žmogumi, kuriuo mus nori matyti kiti? Ar pasaulis bus kitoks, jei jį pamatysime kito akimis? Nebūtinai žmogaus.
Jūsų – Jonas Ūbis
