Sukčiai – ir didžiosios literatūros, ir masinės kultūros mėgstami personažai. Pasakoje apie naujus karaliaus drabužius jų darbą gražiai aprašė Hansas Kristianas Andersenas. Dabartiniai karaliai ir karalienės sau audžia patys, tik stinga berniukų, kurie pasakytų, jog jie nuogi, juolab kad ir tais karaliais besidžiaugianti liaudis linkusi dėvėti tokius pat drabužius. Bet išminties reikia visais laikais, todėl klasika lieka klasika, o prie tokios priskirčiau ir Steveno Spielbergo filmą „Pagauk, jei gali“ (TV3, 14 d. 22 val.). Jo pagrindas – autobiografinė Franko Williamo Abagnale’o knyga, kurioje jauniausias JAV istorijoje sukčius aprašė savo „padangių nuotykius“, kai apsimetinėjo lakūnu, gydytoju, advokatu, skraidė po visą šalį ir dar padirbinėjo banko dokumentus. 7-ajame dešimtmetyje šis jaunuolis buvo FTB „priešas Nr. 1“. Spielbergas su meile prisimena ir anuos laikus, ir plačiaekranį „CinemaScope“ formatą, kurį jis bandė (beje, sėkmingai) šiuo filmu prikelti. Sekdamas senais meistrais režisierius lengvai pereina nuo gangsterių filmo prie melodramos, prisimena komedijos, miuziklo žanrus ir daro tai taip lengvai, kad negali nesižavėti jo meistriškumu, jo sugebėjimu diriguoti Leonardo DiCaprio ir Tomo Hankso (šis vaidina sukčių ilgai persekiojusį FTB agentą) duetui.
Spielbergo mokinio Roberto Zemeckio „Sąjungininkuose“ (BTV, 14 d. 21.30) taip pat susiejami skirtingi žanrai – melodrama ir šnipų trileris, bet toks įspūdis, kad režisierius sąmoningai kūrė senamadišką filmą. Jam patinka neskubant auginti įtampą, jungti intrigą su rafinuotais kostiumais, tobulomis aktorių šukuosenomis ir grimu, bet, žinoma, svarbiausias „Sąjungininkuose“ dviejų žvaigždžių – Brado Pitto ir Marion Cotillard – duetas.
Veiksmas nukels į 1942-uosius Afrikoje. Kanados žvalgybininkas Maksas (Pitt) nusileidžia parašiutu Maroko dykumoje. Jo užduotis – Kasablankoje likviduoti Trečiojo reicho ambasadorių. Maksui turi padėti prancūzų Pasipriešinimo judėjimo narė Mariana (Cotillard), o jį demaskuoti – gudrus vokietis (August Diehl). Tačiau netrukus paaiškės, kad visa ši operacija turi tik pridengti tai, kas vyksta vokiečių bombarduojamame Londone. Iš tikrųjų Zemeckis ir scenaristas Stevenas Knightas („Birmingamo gauja“) pasakoja apie jausmą, gimusį ne laiku ir ne vietoje, apie žmones, verčiamus atsisakyti laimės dėl pareigos, apie siaubą, patiriamą vyro, įtariančio, kad jo mylimoji yra išdavikė. Deja, režisieriui nepavyko ambicijų ir garsenybių žavesio paversti gyvu filmu: „Sąjungininkuose“ daug išskaičiavimo, bet mažai tikro jausmo.
Jano P. Matuszyńskio filmas „Nepalikti žymių“ (LRT Plius, šįvakar, 13 d., 21.30) sukurtas pagal dokumentinę Cezary Łazarewicziaus knygą, pasakojančią apie 1983-iaisiais Lenkiją sukrėtusį Grzegorzo Przemyko nužudymą. Jis buvo opozicijos veikėjos, poetės Barbaros Sadowskos sūnus. Mirė sulaikytas ir smarkiai sumuštas milicininkų. Kai paskui Przemyko karstą į Varšuvos gatves išėjo per dvidešimt tūkstančių žmonių, valdžia nusprendė sukompromituoti mirusįjį ir jo motiną: prasidėjo operacija „Junior“.
Przemyko nužudymas tapo trauma, formavusia 9-ojo dešimtmečio lenkų kartą, todėl Matuszyńskiui buvo svarbu parodyti, kaip veikia totalitarinės valstybės sistema, nuosekliai žlugdanti, naikinanti, žeminanti, verčianti išduoti artimiausius žmones. „Nepalikti žymių“ – sudėtingas, ilgas, realių ir išgalvotų personažų prigrūstas filmas, faktų ir fikcijos kompiliacija. Svarbiausias liudininkas – Grzegorzo Przemyko (Mateusz Górski) draugas Jurekas (Tomasz Ziętek) – verčiamas keisti milicininkus kaltinančius parodymus, jis sekamas, bauginamas, nuolat bandoma juo manipuliuoti. Iki tol buvę toli nuo politikos Jureko tėvai staiga atsiduria jos centre. Visą gyvenimą kūręs šeimos gerovės pagrindus tėvas (Jacek Braciak) neturi iliuzijų: Liaudies Lenkijoje doras gali būti tol, kol neturi ko prarasti. Sūnus idealistas gali viską sugriauti. Bet filme įsimena ir menkiausias antrojo plano personažas, ką jau kalbėti apie Przemyko motiną, kurią suvaidino ypatinga teatro ir kino aktorė Sandra Korzeniak.
Tokius filmus kaip „Nepalikti žymių“ amerikiečiai vadina slow burner. Jie reikalauja iš žiūrovo laiko, kantrybės ir susikaupimo, bet už tai žada finalinį sukrėtimą. Panašiai būtų galima pavadinti ir Justine Triet „Kryčio anatomiją“ (LRT Plius, 19 d. 21.03), prieš kelerius metus surinkusią visus svarbiausius apdovanojimus. Tai teismo drama, atkurianti vienos šeimos moralinio žlugimo istoriją. Sėkmės lydima rašytoja Sandra (Sandra Hüller) apkaltinama nužudžiusi savo vyrą Samuelį – šis iškrito pro namo kalnuose langą. Bet kas atsitiko iš tikrųjų? Gal tai buvo savižudybė, o gal nelaimingas atsitikimas?
Filmo kūrėjai dramaturgiškai tiksliai atskleidžia vyro ir žmonos konflikto esmę, įsižiūri į jų kūrybines ambicijas, kaltės jausmą bei santykius su vienuolikmečiu sūnumi, kurio liudijimas daugiausia ir lems teismo nuosprendį. Režisierė prisipažįsta: „Vaikystėje sapnavau košmarus, esą stoviu teismo salėje. Tada buvau šventai įsitikinusi, kad teisminio tyrimo esmė – tiesa. Tik laikui bėgant supratau, kad tiesa visai nesvarbi – ją galima sufabrikuoti. Kiekvienas kuria savo pasakojimą, bet viską lemia moralinis elgesio vertinimas. Dažnai jis būna žiaurus ir priklauso nuo to, ar esi moteris, ar vyras.“
Filmo ištarmė lyg ir tokia, kad tiesa ne visada turi iškilti į paviršių, kai kuriais atvejais ji gali visai netekti prasmės. To, kas objektyvu ir tikra, paieškos „Kryčio anatomijoje“ tampa kito pasakojimo pretekstu. Pasakojimo apie žmogaus prigimtį. Gal todėl filmo pabaiga dažnai traktuojama skirtingai. Pavyzdžiui, europiečiai įsitikinę, kad rašytoja vyro nenužudė, o amerikiečiai tvirtina, kad Sandra yra kalta.
Dabar visi nori dalytis tuo, ko kitiems dažniausiai nereikia. Bet jei jau prabilome apie rašytojus, surizikuosiu ir pasidalysiu palinkėjimu, kurį gavau iš vieno literatūrai ir jos mokslui skirto tinklalapio: „Tesaugo mus Dievas, Buda, mokslo žinios ir visa kita, kuo sekdamas savo sąžine kiekvienas mūsų vienaip ar kitaip tiki.“
Jūsų – Jonas Ūbis
