Turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmo „Apie sausą žolę“ (LRT, šiąnakt, 21 d., 00.45 ir 22 d. 23.15) herojus – dailės mokytojas Sametas, pagal paskyrimą dirbantis kaime prie šalies sienos. Čia viskas griežtai kontroliuojama, o žmonės slepia ne vieną dramą. Mokykla skurdi, kolegos paskendę rūpesčiuose ir apkalbose. Bet Sametas nuolat fotografuoja ir jo nuotraukose sustabdytas gyvenimas bei žmonės – neįtikėtinai tikri. Jam liko pusė metų – tada jau galės rinktis, kur dirbti. Sametas iš aukšto žiūri į visus, kolegos ir mokiniai jį erzina. Tai savimi ir savo teisumu įtikėjęs egoistas. Jis gali žaisti su jaunute mokine, bet sužinojęs, kad mergaitė pasiskundė jo elgesiu, ją atstums ir įskaudins. Monotoniją praskaidrina pažintis su anglų kalbos mokytoja Nurai. Kažkada ji dirbo Ankaroje, bet grįžo namo per teroro aktą netekusi kojos. Sametas, mokytojas Kenanas ir Nurai susidraugaus, tačiau visų jų išbandymu taps netikėtai pradėję skleistis jausmai.
„Apie sausą žolę“ nedaug įvykių, bet gausu subtilių pastebėjimų ir netikėtų digresijų, nors realiu laiku filmuojami pokalbiai bei ilgi statiški kadrai gali priminti teatrą. Tai jau reti kine pokalbiai apie gyvenimo prasmę. Svarbiausias vyksta Nurai namuose, kai Sametas bando pateisinti savo pasyvumą, esą atskiras žmogus bejėgis ką nors pakeisti. Jis lyg teisinasi Nurai, kuri net ir po asmeninės katastrofos tiki, kad reikia keisti pasaulį, tegu tik aplink save. Pokalbis baigiasi netikėtu, bet režisūriškai taikliu išėjimu į kitą erdvę: Sametas praveria Nurai namų vonios duris ir atsiduria kino paviljone – didžiulėje tuščioje erdvėje, kur sustatyta daug aparatūros. Režisierius tarsi duoda laiko Sametui apsispręsti, kaip pasielgti – palikti Nurai namus ar praleisti naktį jos miegamajame.
Išėjimas (tegu ir trumpam) į sąlygišką erdvę filmui dažnai į naudą. Nacho Vigalondo „Milžino“ (LRT, 21 d. 22.45) herojė Glorija (Anne Hathaway) praranda darbą ir išsiskiria su vaikinu, tad tenka grįžti į gimtąjį miestelį ir viską pradėti iš naujo. Bet filmo kūrėjų fantazija jai pasiūlo geresnį nei įprasta psichoterapija būdą susidoroti su praeitimi ir gausiomis silpnybėmis: kai žiniasklaida praneša apie Pietų Korėjos sostinę atakavusį monstrą, Glorija suvokia, kad jos likimas kažkaip susijęs su įvykiais Seule. Ji nusprendžia išsiaiškinti, kodėl jos menka egzistencija turi įtakos visam pasauliui.
Labiau mėgstu siaubo filmų terapiją. TV3 (23 d. 00.50) siūlo vieną tokių – Davido Brucknerio „Nakties namus“. Jų herojė Bet (įsimintina Rebecca Hall) liko viena, kai jos vyras Ovenas (Ewan Jonigkeit) vieną dieną ėmė ir šovė sau į burną. Tačiau jo mirtis – tik įžanga į tikrąjį siaubą, nes tvarkydama mirusiojo daiktus Bet supranta, kad už nerūpestingo žmogaus fasado slėpėsi nepažįstamasis – cinikas ir manipuliatorius. Filmo heroję pradeda kankinti košmarai (beje, neįtikėtinai tikroviški), o keisti įvykiai namuose verčia Bet abejoti, ar ji buvo teisi, skeptiškai vertindama paranormalius reiškinius.
„Nakties namus“ galima interpretuoti ir kaip pasakojimą apie susidorojimą su staiga ištikusiais gedulu bei trauma, kaip susitaikymą su mirtimi, juolab kad vyro miške prie ežero suprojektuotas ir pastatytas namas tampa Bet ir svarbiausia vertybe, ir skausmingų prisiminimų pagrindu. Heroję supanti tuštuma geriau už bet kokias dvasias ar vaiduoklius priverčia ją suvokti, kad mirtis yra tikroji pabaiga, nepaliekanti vietos skirtingų religijų žadamiems gyvenimo tęsiniams geresniuose pasauliuose.
Bruckneris atskleidžia Bet psichikos būseną, nuosekliai nutrindamas ribas tarp tikrovės ir sapno. Kartu su heroje nepastebimai atsiduriame kitoje veidrodžio pusėje, kur pasaulis, nors iš pirmo žvilgsnio ir toks pat, yra svetimas ir pilnas prievartos. Čia galima pasiklysti melo labirinte, bet galima ir ieškoti atsakymų į pagrindinius klausimus, nors „Nakties namai“ optimizmo nesužadins.
Jo nesužadins ir Christiano Tafdrupo filmas „Svečiuose“ (LRT Plius, 26 d. 23.15) – pasakojimas apie laimingą danų šeimą, priėmusią per atostogas Toskanoje sutiktų olandų kvietimą aplankyti jų miško namelį. Mumiai troliai mėgo sakyti, kad retkarčiais reikia „išvėdinti šeimą“, ir jie teisūs, tik Bjornas, Luiza ir mažoji Agnes vis dėlto neįsivaizduoja, kas jų laukia. Olandai neprimena tų, sutiktų Toskanoje. Jie blogai elgiasi su savo sūnumi ir nepaiso danų šeimos privatumo. Nesusipratimų vis daugiau, pavojus didėja. Kita vertus, Patrikas ir Karina kelia Bjornui ir Luizai ne tik pasišlykštėjimą, bet ir susižavėjimą, nes tampa ir arogancijos įsikūnijimu, ir laisvės, pabėgimo iš tabuizuoto smulkiaburžuazinio pasaulio simboliu.
Jei priekaištausite Bjornui ir Luizai, kad jie bet kada galėjo palikti miško namelį, prisiminkite, kaip dažnai atsidūrę svečiuose grožitės savo mandagumu ir kultūringu elgesiu. „Svečiuose“ išeities tašku tapo Tafdrupo vaikystės prisiminimai. Jo tėvai priėmė šiltuose kraštuose per atostogas sutiktos poros kvietimą kartu praleisti savaitgalį, o režisierius iki šiol atsisako tęsti pažintis su naujai sutiktais žmonėmis, kad ir kokie nuostabūs bei nuoširdūs jie atrodytų.
Kino režisūra retai tampa paveldima profesija. Prisimenantiems Claude’o Zidi komedijas, kuriose vaidino garsiausi prancūzų komikai, į akį kris filmo „Tenoras“ (TV1, 22 d. 00.45) režisieriaus pavardė – Claude’as Zidi jaun. Filmas pasakoja apie repo atlikėją Antuaną (Mohamed Belkhir) iš Paryžiaus priemiesčio. Jis užsidirba pragyvenimui išvežiodamas maistą. Taip Antuanas susipažįsta su garsia operos dainavimo mokytoja (Michèle Laroque). Ji pastebi Antuano talentą. Bet Antuanas bijo prisipažinti šeimai ir draugams, kad mokosi dainuoti. Jis turės apsispręsti, ką rinktis – Paryžiaus operos pasaulį ar priemiesčių repą. Bet svarbiausia – rasti savo balsą.
Jūsų – Jonas Ūbis
