Autorius: Brigita Jurkonytė
Brigita Jurkonytė
Griaunanti ir kurianti dekonstrukcija
Vidmanto Bartulio ir Džiugo Katino projekto pristatymas „Jaunos muzikos“ festivalyje
„Šiandien dekonstrukcija aktuali kaip kupinas dinamikos ir vyksmo aplinkos poveikis, sąlygojantis nuolatinę kaitą ir prieštaravimus. Susiklosčiusi socialinė terpė ir nuolatinis visuomenės tobulėjimas yra susijęs su dekonstruktyviu aplinkos, kurioje išsivysto individas, dominavimu. Sąlygojami sunkiai kontroliuojamos ir nuolat kintančios aplinkos, meno objektai tampa tokiais pačiais dekonstruotais, kaip ir pati aplinka, tikrovės „reprezentantais“.“ (architektas Ignas Lukauskas, 2011). Dekonstrukcija bendrąja prasme visada yra įvykis. Ją galima suvokti kaip tam tikrą balansą tarp griovimo ir kūrybos. Atsižvelgiant į šias sampratas, kyla klausimai: kaip dekonstrukcija interpretuojama Vidmanto Bartulio muzikoje? Tai yra kuriantis, o gal griaunantis muzikinio kūrinio dekonstravimas?
Balandžio 18 d. Šiuolaikinio meno centre, Kino salėje, įvyko pirmasis elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio „Jauna muzika“ koncertas. Jo metu pristatytas bendras kompozitoriaus Bartulio ir videomenininko Džiugo Katino projektas „Dekonstrukcija I“. Festivalio programėlėje pateiktoje anotacijoje autoriai rašė: „Projekte, mįslingai pavadintame „Dekonstrukcija I“, bus stengiamasi atskleisti labiau pirminę šio pavadinimo reikšmę, be konotacijų ir neologizmų, su kuriais šis žodis siejamas postmodernistinio meno kontekstuose – kad ir su Jacques’o Derrida ar Jeano François Lyotard’o postmodernizmo filosofija. Kompozitorius dažnai žaidžia tokiomis prasmėmis ir dekonstruoja – suardo kompozitoriaus tapatybę ar patį meną per se, bet šįkart tai siejama ir su tam tikru naratyvo archetipu. Tai kažko atsiradimas, vystymasis, pasiekiantis galutinę stadiją, liudijančią bet kurio dalyko trapumą, jo dekonstrukciją, tarsi vedančią į subyrėjimą.“ Nors abu menininkai mėgino nusigręžti nuo visų teorinių rėmų, šiame audiovizualiniame kūrinyje įžvelgčiau visas pagrindines dekonstravimo proceso sudedamąsias dalis: decentravimą, disjunkciją, dekompoziciją, pertraukimą, istorijos neigimą ir vidinį teksto formavimą. Žinoma, tai buvo perteikta laisva, nevaržoma forma, nesistengiant paviršutiniškai eksponuoti šių dekonstrukcijos teorijos dalių ar juolab pasitelkti akivaizdžių nuorodų į Derrida ir Lyotard’o keliamas idėjas.
Brigita Jurkonytė
Kultūrų dialogai
LNSO svečiai – trimitininkas Pacho Floresas ir dirigentas Christianas Lindbergas
„XX amžiaus menininkai įdėmiai žvelgė į kitas civilizacijas, įtraukdami neeuropinių kultūrų meną į Vakarų akiratį ir prikeldami iš užmaršties seniausių laikų kultūrinį palikimą. (...) Šį kultūros procesą apmąstęs prancūzų rašytojas ir meno filosofas André Malraux pripažino, kad XX a. kultūriniuose dialoguose ir jų paskatintose meninėse metamorfozėse slypi Vakarų kūrėją slegiantis nerimas, kuris ir skatino be paliovos ieškoti autentiškesnių, gilesnių žmogiškumo klodų, sakralumo apraiškų, dvasinės pilnatvės ir absoliuto kitų civilizacijų kūryboje, kurioje menas atliko sakralinę funkciją ir buvo tarsi tiltas tarp Dievo ir žmogaus“ (menotyrininkė Odeta Žukauskienė, 2013). Kovo 12 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje įvykusio Lietuvos Nacionalinio simfoninio orkestro ir kviestinių svečių – švedų dirigento Christiano Lindbergo ir iš Venesuelos kilusio trimitininko Pacho Floreso – koncertinėje programoje išskleista spalvinga ir įvairi vakarietiškų bei neeuropinių kultūrų muzikos paletė tapo išties įdomiu kūrybiniu sprendimu. Su Suomijos herojišką praeitį ir gamtos grožį įprasminančia Jeano Sibelijaus Antrąja simfonija buvo gretinami Carlo Nielseno „Aladino siuitoje“ girdimi rytietiški ritmai ar Lindbergo koncertą „Akbank Bunka“ trimitui ir orkestrui persmelkusios muzikinės Turkijos ir Japonijos kultūrų vizijos. Kaip šie neeuropietiški vaizdiniai buvo pristatyti vakarietiškos akademinės muzikos kontekste? Kokių interpretacijų reikalaujama tokiuose „kultūrinių dialogų“ koncertuose?
Brigita Jurkonytė
Ypatinga muzikos erdvės paslaptis
Erdvinio garso festivalis „Sferos / Premjeros 2015“ LMTA Inovacijų centre
„Dauguma mano kūrinių neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jie permanentiniai. Mano kūriniai išties ilgi, ir, kai jie atliekami tradicinėje erdvėje, pavyzdžiui, filharmonijoje, visada baiminuosi, kaip reaguos klausytojai. Kai „pagauna“, jie susikoncentruoja ir tada būna tokie sustingę kaip ropliai terariume. Laikas ir suvokimas pasikeitęs, jie klauso, niekas neišeina, nemėto drabužinės žetonų. Bet kai kūrinys parašytas neteisingai, kai jame yra kas nors klaidinga, tada blogai, žmonės išeis ir trenks durimis“ (Rytis Mažulis, 2011, iš muzikologo Jurgio Paliaukos parengto interviu). Šios kompozitoriaus Ryčio Mažulio mintys nuolat skatina suvokti, kad autoriaus kūrybos klausymuisi skatinama pasirinkti netradicinę erdvę, kurioje mikrotoniniai sąskambiai galėtų tarsi „išsiskleisti“ kaip gėlės žiedai ir tęstųsi neapčiuopiamame, begaliniame laike.
Brigita Jurkonytė
Atgimusi kino muzikos praeitis
Projektas „Muzika kaip kinas“ Lietuvos technikos bibliotekos kiemelyje
Brigita Jurkonytė
Hipnotizuojantys ratai
„SuRrounded“ koncertas-performansas „Menų spaustuvėje“
Brigita Jurkonytė
Mistinį langą pravėrus
Šarūno Nako seanso „Mistinis langas. La fenêtre mystique“ pristatymas VDA Gotikinėje salėje
Brigita Jurkonytė
Išgelbėta muzika
Antano Jasenkos „Dryžuota opera“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
Brigita Jurkonytė
Haliucinacijų seansas
Šarūno Nako „Apolono beprotybė“ festivalyje „Jauna muzika 2015“
Antikiniai mitologiniai siužetai amžini ir nemirtingi, jie atveria plačias galimybes muzikinėms metaforoms. Tą pastebėjo ir vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris. Taikydamas leitmotyvų, leitharmonijos sistemą Gesamtkunstwerk (sintetinis ateities meno kūrinys, jungiantis visas meno šakas: muziką, dramą, poeziją, šokį ir kt.) dramose, jis muzikiniais garsais sužadindavo antikiniame mite užkoduotas būsenas, nuotaikas. Tačiau kokias muzikines antikinio siužeto interpretacijas gali pasirinkti XXI a. kūrėjas?
Brigita Jurkonytė, Rasa Murauskaitė, Paulina Nalivaikaitė
Groti – (ne)klysti – džiaugtis
XIII Baltijos muzikos akademijų studentų fortepijono festivalio įspūdžiai, pamokos, gairės
Tradicija tapęs Baltijos aukštųjų mokyklų fortepijoninės muzikos festivalis šių metų pavasarį surengtas jau tryliktąjį kartą. Festivalio istorija siekia net tris dešimtmečius. Vienas šios ilgametės istorijos pradininkų – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius Stanislovas Žilevičius prisimena, kad šios muzikų kelionės į Baltijos šalių aukštąsias mokyklas prasidėjo dar 1984 m. Tuomet bendrojo fortepijono dėstytojai vykdavo į metodines konferencijas, kuriose aptardavo studentų atlikėjų muzikinio lavinimo ypatumus. Dauguma Lietuvos profesorių aukštesnes kvalifikacijas įgydavo Sankt Peterburgo (tuomet Leningrado) konservatorijose. Kai kurie nuspręsdavo vykti kur kas arčiau – į Rygą ar Taliną. Šių pedagogų susitikimų metu tik vienas kitas studentas paskambindavo fortepijonu. Tokie jaunųjų muzikų pasirodymai dar neturėjo koncertinės potekstės. Profesoriaus Žilevičiaus teigimu, ilgainiui tokių metodinio pobūdžio išvykų metu Baltijos akademijų dėstytojams kilo idėja šias konferencijas pakeisti diskusijomis ir pirmenybę teikti bendrojo fortepijono studentų pasirodymams, suteikiant galimybes dalyvauti net keliuose koncertuose. Nuspręsta pradėti organizuoti fortepijoninės muzikos festivalį. Nuo 9-ojo dešimtmečio iki šių dienų, festivalis rengiamas (su pertraukomis) kas dvejus metus vis kitoje Baltijos aukštojoje mokykloje.
Brigita Jurkonytė
Pamokos Zuikių mokykloje
Sigito Mickio opera „Zuikis Puikis“ LNOBT kamerinėje salėje
Viename muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės pokalbyje su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi atsiskleidė tokia muzikos komponavimo vaikams pozicija: „(...) Nesutinku, kad vaikams reikia rašyti geriau nei suaugusiesiems. Tai tik žodžiai, gražūs žodžiai. Vaikams reikia veiksmingesnių, artimesnių jų būsenai, jų pasaulėžiūrai dalykų. Suaugusiųjų ritmo problemos visai kitos, o čia ritmas atliepia vaikų poreikį judėti (...)“. Tačiau ar kiekvienas kūrėjas sugeba perprasti „vaikiško mąstymo ritmo“ intensyvumą? Mažųjų klausytojų ir juos į spektaklius lydinčių tėvelių atmintyje dar ilgai išliks teatruose matyti lietuvių kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Jono Tamulionio, Jurgio Gaižausko ir Zitos Bružaitės sceniniai veikalai vaikams. Muzikologės Ingos Jankauskienės nuomone, Kutavičiaus operos struktūra priklauso tiesiogiai nuo pasakos siužeto, Gaižausko veikalas yra konstruojamas daugiau muzikinėmis formomis. O kokiam operos vaikams tipui būtų priskiriamas kovo 14 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmą kartą parodytas Sigito Mickio kamerinis veikalas „Zuikis Puikis“?
