7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Brigita Jurkonytė

Brigita Jurkonytė

Hipnotizuojantys ratai

„SuRrounded“ koncertas-performansas „Menų spaustuvėje“

Senojo kino gerbėjai tikrai pamena 1956 m. Michaelio Andersono režisuoto filmo „Aplink Žemę per 80 dienų“ („Around the World in 80 days“) pirmąsias minutes – čia personažas Žanas Paspartu hipnotizavo žiūrovus tiesiog važinėdamasis Londono gatvėmis didžiuliu vienaračiu dviračiu. Ratai, sukami laidiniai telefonai, vinilinėse plokštelėse įrašytą muziką grojantys gramofonai dažnai pasitelkiami ir dramos teatrų spektakliuose. Tačiau ar teko susimąstyti, su kokiais šiuolaikinės muzikos opusais galėtų būti gretinami šie besisukančių objektų vaizdai?
 
Liepos 1 d. „Menų spaustuvėje“ įvykusiame akordeono muzikos koncerte-performanse „SuRrounded“ akordeonistas Raimondas Sviackevičius, smuikininkas Džeraldas Bidva ir kontrabosininkas Donatas Bagurskas atliko šešias savaip sukimosi idėją įprasminančias šiuolaikines lietuvių (šiai sudėčiai skirtos aranžuotės) ir užsienio autorių kompozicijas, kurias lydėjo specialiai šiam koncertui pritaikytos, į muzikinį vyksmą dar labiau įsukusios videomenininkės Jurgos Barilaitės (bendradarbiauta su Andriumi Kviliūnu) videoinstaliacijos.
 

Džeraldas Bidva, Raimondas Sviackevius, Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Džeraldas Bidva, Raimondas Sviackevius, Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Sviackevičius. L. Vansevičienės nuotr.
Raimondas Sviackevičius. L. Vansevičienės nuotr.
Džeraldas Bidva. L. Vansevičienės nuotr.
Džeraldas Bidva. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Donatas Bagurskas. L. Vansevičienės nuotr.
Brigita Jurkonytė

Mistinį langą pravėrus

Šarūno Nako seanso „Mistinis langas. La fenêtre mystique“ pristatymas VDA Gotikinėje salėje

Neišvengiamos žūties lemtis, nusidėjusio žmogaus baimė ir siaubas amžinybės akivaizdoje persmelkė daugelio mirties temą išplėtojusių romantizmo autorių muzikines kompozicijas, pradedant Franzo Schuberto malūnininko nusiskandinimu upelyje, baigiant paskutinio teismo dieną simbolizuojančia viduramžių sekvencija „Dies irae“ Hectoro Berliozo raganų puotoje ar Ferenco Liszto „Mirties šokiuose“ („Totentanz“). Tiesa, Liszto koncepcijai įtakos turėjo ne tik „Dies irae“ sekvencija, bet ir vaizduojamojo meno pavyzdys – Francesco Traini freska „Mirties triumfas“, kurią kompozitorius pamatė Pizoje, keliaudamas po Italiją. Visgi šiuolaikiniai kompozitoriai neapsiriboja vien romantikų pasitelkta abstrakčia mirties simbolika. Dėmesį patraukia ir ikonografiškas paskutinės atokvėpio akimirkos muzikoje vaizdavimas ar net ribos tarp praeities įvykių ir nesulauktos ateities išryškinimas.
 
Kompozitorius Šarūnas Nakas gegužės 22 d. Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje pristatė trijų muzikinių kompozicijų ir keleto paties skaitomų tekstų seansą „Mistinis langas. La fenêtre mystique“. 2014-aisiais laimėjęs atranką, Nakas tris mėnesius rezidavo Paryžiaus „Cité Internationale des Arts“. Čia jis subrandino savo trijų opusų projektą: anksčiau sukomponuotus „Ugnies ikona. In memoriam Algirdas Doveika“ (2008, versijos fortepijonui premjera) ir „Ketmanas. Hommage à Czesław Miłosz“ (2012) fortepijonui bei naujausią 2015 m. kompoziciją – „La fenêtre mystique. Hommage à Nicolas l’illuminé“ fortepijonui ir transliacijos objektams (pasaulinė premjera). Tad kokiais būdais Nakas šiame seanse atskleidė mirties temos motyvus?

Sent Klodo (Saint Cloud) parkas Paryžiuje, kuriame 1949 m. buvo užpultas ir apiplėštas kompozitorius Nikolajus Obuchovas, tąkart praradęs daugelį metų rašytos „Gyvenimo knygos“ partitūrą. Šarūno Nako nuotr.
Sent Klodo (Saint Cloud) parkas Paryžiuje, kuriame 1949 m. buvo užpultas ir apiplėštas kompozitorius Nikolajus Obuchovas, tąkart praradęs daugelį metų rašytos „Gyvenimo knygos“ partitūrą. Šarūno Nako nuotr.
Brigita Jurkonytė

Išgelbėta muzika

Antano Jasenkos „Dryžuota opera“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

Paskutinė šį sezoną Kauno valstybinio muzikinio teatro premjera – Antano Jasenkos dviejų dalių muzikinis spektaklis vaikams „Dryžuota opera“, kurią teko matyti balandžio 26 d. Idėjiniu požiūriu opera galėtų būti gretinama su Astrid Lindgren knyga „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Dažnas vaikas svajoja susirasti paslaptingąjį draugą, stebinantį tėvelius savo neregėtais sugebėjimais. „Dryžuotoje operoje“ (Agnės Dilytės libretą adaptavo Vaidotas Martinaitis) užsimezga šiltas, vaikiškas Zebro Indigo ir Princesės Melodijos bendravimas.
 
Kompozitorius sakė: „Sugrįžęs į vaikystės prisiminimus ėmiausi operos vaikams, kurioje dalyvauja muzikinė atributika: natos, pauzės, bemoliai, diezai... Be to, dar Zebras ir labai svarbi būtybė – Melodija. Melodija nuo senų senovės buvo tarsi žmogaus siela muzikoje, ji būtinai turi būti graži...“. Žmogaus siela Jasenkos operoje atsispindėjo ir kitų pasakos personažų kuriamose charakteristikose. Muzikinės karalystės būtybių sužmoginimas tapo svarbiausia priemone, padėjusia pasiekti subtilų realybės ir fantastikos derinį. Vaikai scenoje regėjo paprastos mergaitės jausmus išgyvenančią gražiąją Princesę Melodiją (Ingrida Kažemėkaitė), kartu su ja patyrė liūdesį dėl tėvų Karalienės Harmonijos (Giedrė Juknevičiūtė) ir Karaliaus Ritmo (Andrius Apšega) konfliktų. Karalystės vartų raktininkai – Smuiko ir Boso raktai (Ieva Goleckytė ir Giedrius Prunskus) – tapo kone politikais, svarstydami, ar mergaitė gali valdyti muzikos šalį. Tuo pat metu tarsi balerinos ant pirštų galiukų vaikštančios, keliaaukščius „tortus“ primenančias pūstas sukneles vilkinčios pauzės visada laiku sustabdydavo nesibaigiantį natų plepėjimą ir auklėdavo princesę Melodiją, o juodąsias nindzes primenančios natos pamiršdavo darbuotis ir vis stebėdavo muzikos karalystės gyventojus bei aptarinėdavo karališkos šeimos narių nesutarimus.

„Dryžuota opera“. M. Aleksos nuotr.
„Dryžuota opera“. M. Aleksos nuotr.
„Dryžuota opera“. M. Aleksos nuotr.
„Dryžuota opera“. M. Aleksos nuotr.
„Dryžuota opera“. M. Aleksos nuotr.
„Dryžuota opera“. M. Aleksos nuotr.
Brigita Jurkonytė

Haliucinacijų seansas

Šarūno Nako „Apolono beprotybė“ festivalyje „Jauna muzika 2015“

 Antikiniai mitologiniai siužetai amžini ir nemirtingi, jie atveria plačias galimybes muzikinėms metaforoms. Tą pastebėjo ir vokiečių kompozitorius Richardas Wagneris. Taikydamas leitmotyvų, leitharmonijos sistemą Gesamtkunstwerk (sintetinis ateities meno kūrinys, jungiantis visas meno šakas: muziką, dramą, poeziją, šokį ir kt.) dramose, jis muzikiniais garsais sužadindavo antikiniame mite užkoduotas būsenas, nuotaikas. Tačiau kokias muzikines antikinio siužeto interpretacijas gali pasirinkti XXI a. kūrėjas?

 
Balandžio 21 d. elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis „Jauna muzika“ prasidėjo kompozitoriaus Šarūno Nako premjera „Apolono beprotybė“ fortepijonui, įvairioms kanklėms, įrašytiems balsams, triukšmams ir transliacijos prietaisams. Tai bet kokius akademizmo, koncertiškumo bruožus paneigiantis opusas. Nakas „Apolono beprotybę“ pristato ne kaip klasikinę didžiosiose salėse atliekamą kompoziciją, o kaip publiką hipnotizuojantį muzikinį seansą. Pasirinkta speciali erdvė – „Piano.lt“ koncertų salė. Ši tylos apsupta kamerinė aplinka puikiai pasitarnavo keliamiems kompozitoriaus akustiniams uždaviniams. Vienas iš seanso reikalavimų – intymaus atlikėjų ir publikos santykio siekis, todėl nuspręsta sukurti „mažo kambario“ įspūdį. Fortepijonas ir kanklės buvo pastatyti vienas priešais kitą salės viduryje. Žiūrovų kėdės išdėstytos keliomis eilėmis salės kraštuose. Publika sėdėjo prie pat instrumentų. Muzikantai buvo tarsi ranka pasiekiami. O pats Nakas seanso metu kompiuteriu atliko „psichoakustinės koordinacijos partiją“ tiesiog patogiai įsitaisęs tarp žiūrovų. Išradingas sumanymas! Tokiu būdu jis lanksčiau manipuliavo visų šio muzikinio proceso dalyvių būsenomis.

Šarūnas Nakas ir Severija Janušauskaitė. M. Aleksos nuotr.
Šarūnas Nakas ir Severija Janušauskaitė. M. Aleksos nuotr.
Petras Geniušas. M. Aleksos nuotr.
Petras Geniušas. M. Aleksos nuotr.
Brigita Jurkonytė, Rasa Murauskaitė, Paulina Nalivaikaitė

Groti – (ne)klysti – džiaugtis

XIII Baltijos muzikos akademijų studentų fortepijono festivalio įspūdžiai, pamokos, gairės

Tradicija tapęs Baltijos aukštųjų mokyklų fortepijoninės muzikos festivalis šių metų pavasarį surengtas jau tryliktąjį kartą. Festivalio istorija siekia net tris dešimtmečius. Vienas šios ilgametės istorijos pradininkų – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius Stanislovas Žilevičius prisimena, kad šios muzikų kelionės į Baltijos šalių aukštąsias mokyklas prasidėjo dar 1984 m. Tuomet bendrojo fortepijono dėstytojai vykdavo į metodines konferencijas, kuriose aptardavo studentų atlikėjų muzikinio lavinimo ypatumus. Dauguma Lietuvos profesorių aukštesnes kvalifikacijas įgydavo Sankt Peterburgo (tuomet Leningrado) konservatorijose. Kai kurie nuspręsdavo vykti kur kas arčiau – į Rygą ar Taliną. Šių pedagogų susitikimų metu tik vienas kitas studentas paskambindavo fortepijonu. Tokie jaunųjų muzikų pasirodymai dar neturėjo koncertinės potekstės. Profesoriaus Žilevičiaus teigimu, ilgainiui tokių metodinio pobūdžio išvykų metu Baltijos akademijų dėstytojams kilo idėja šias konferencijas pakeisti diskusijomis ir pirmenybę teikti bendrojo fortepijono studentų pasirodymams, suteikiant galimybes dalyvauti net keliuose koncertuose. Nuspręsta pradėti organizuoti fortepijoninės muzikos festivalį. Nuo 9-ojo dešimtmečio iki šių dienų, festivalis rengiamas (su pertraukomis) kas dvejus metus vis kitoje Baltijos aukštojoje mokykloje.

Brigita Jurkonytė

Pamokos Zuikių mokykloje

Sigito Mickio opera „Zuikis Puikis“ LNOBT kamerinėje salėje

Viename muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės pokalbyje su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi atsiskleidė tokia muzikos komponavimo vaikams pozicija: „(...) Nesutinku, kad vaikams reikia rašyti geriau nei suaugusiesiems. Tai tik žodžiai, gražūs žodžiai. Vaikams reikia veiksmingesnių, artimesnių jų būsenai, jų pasaulėžiūrai dalykų. Suaugusiųjų ritmo problemos visai kitos, o čia ritmas atliepia vaikų poreikį judėti (...)“. Tačiau ar kiekvienas kūrėjas sugeba perprasti „vaikiško mąstymo ritmo“ intensyvumą? Mažųjų klausytojų ir juos į spektaklius lydinčių tėvelių atmintyje dar ilgai išliks teatruose matyti lietuvių kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Jono Tamulionio, Jurgio Gaižausko ir Zitos Bružaitės sceniniai veikalai vaikams. Muzikologės Ingos Jankauskienės nuomone, Kutavičiaus operos struktūra priklauso tiesiogiai nuo pasakos siužeto, Gaižausko veikalas yra konstruojamas daugiau muzikinėmis formomis. O kokiam operos vaikams tipui būtų priskiriamas kovo 14 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmą kartą parodytas Sigito Mickio kamerinis veikalas „Zuikis Puikis“?

Tomas Dapšauskas spektaklyje „Zuikis Puikis“. M. Aleksos nuotr.
Tomas Dapšauskas spektaklyje „Zuikis Puikis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektklio „Zuikis Puikis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektklio „Zuikis Puikis“. M. Aleksos nuotr.
Brigita Jurkonytė

Muzikiniais garsais sekama pasaka

Operos „Jonas ir Greta“ premjera Vilniaus kongresų rūmuose

Daugelis yra skaitę XIX a. anglų rašytojo Lewiso Carrollo apysaką „Alisa stebuklų šalyje“, supažindinusią su mažųjų drąsa savo vaizduotėje įgyvendinti didžiules svajones. Scenoje išvydus vokiečių romantizmo kompozitoriaus Engelberto Humperdincko operoje „Jonas ir Greta“ atidarytą milžinišką, gardaus maisto prikimštą šaldytuvą, staiga atgimsta Alisos nuotykių įspūdžiai. Nors operos libretas parašytas remiantis to paties pavadinimo brolių Grimmų pasaka, visgi pastebimos itin ryškios sąsajos su fantastiniu Alisos minčių pasauliu. Tik čia nepatenkame kartu su personažais į kambarius pro rakto skylutę ir nesutinkame išmintingojo katino. Dabar mėgaujamės gardėsiais pačiame šaldytuve, kuris, pasirodo, yra slapta vampyro laboratorija. Kompozitorius Humperdinckas tarsi klausia: ar didžiulių svajonių įgyvendinimas svarbesnis už nuolatinę artimųjų meilę?

Justina Gringytė ir Rafailas Karpis operoje „Jonas ir Greta“. D. Matvejevo nuotr.
Justina Gringytė ir Rafailas Karpis operoje „Jonas ir Greta“. D. Matvejevo nuotr.
Justina Gringytė ir Maria Mazarova operoje „Jonas ir Greta“. D. Matvejevo nuotr.
Justina Gringytė ir Maria Mazarova operoje „Jonas ir Greta“. D. Matvejevo nuotr.
Brigita Jurkonytė

Šimto veidų atlikėjai

Trio „Claviola“ koncertas Taikomosios dailės muziejuje

Moderniosios muzikos autoriai itin dažnai komponuoja skirtingais stiliais ir žanrais. Daugelio kompozitorių devizu tapo „siekis nekartoti savęs paties“. Nuo XX a. pradžios šioje srityje lyderiu buvo tapęs chameleonas, „tūkstančio veidų ir stilių kompozitorius“ Igoris Stravinskis. Tačiau įdomu, kokia situacija atlikimo meno pasaulyje? Ar muzikantai išdrįsta tapti, pavyzdžiui, šimto veidų ir stilių atlikėjais?
 
Sausio 25 d. Vilniaus taikomosios dailės muziejuje vyko kamerinės muzikos popietė „Šimtas pavasarių su trio „Claviola“. Šis unikalios sudėties ansamblis – Vytautas Giedraitis (klarnetas), Jurgis Juozapaitis (altas) ir Ugnė Antanavičiūtė (fortepijonas) – nepabūgo savo programoje sujungti sudėtingus klasicizmo, romantizmo ir šių dienų kūrėjų opusus. Koncerte atliktas Jono Jurkūno trio „Šimtas pavasarių“ (įkvėptas Kazio Binkio eilių) ne tik vainikavo ansamblio pasirodymą, bet ir inicijavo visos muzikinės programos pobūdį. Trio „Claviola“ lengvai ir žaismingai derino Wolfgango Amadeus Mozarto, Osvaldo Balakausko, Carlo Reinecke’s ir Jono Jurkūno muziką.

Jurgis Juozapaitis, Ugnė Antanavičiūtė, Vytautas Giedraitis. P. Pienausko nuotr.
Jurgis Juozapaitis, Ugnė Antanavičiūtė, Vytautas Giedraitis. P. Pienausko nuotr.
Brigita Jurkonytė

Simfoninė kelionė su galvosūkiais

Ciklo „Koncertai visai šeimai“ įspūdžiai

Spalio 19 d. Vilniaus filharmonijos Didžiojoje salėje vyko ciklo „Koncertai visai šeimai“ edukacinio pobūdžio renginys, kurio pagrindiniais akcentais tapo jaunosios smuikininkės Ugnės Liepos Žuklytės pasirodymas bei Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro atliktas ir muzikologo Viktoro Gerulaičio pristatytas Benjamino Britteno „Orkestro vadovas jaunimui“.
Jaunoji virtuozė Ugnė Liepa Žuklytė mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mokytojos Rusnės Mataitytės klasėje. Nors Ugnei Liepai dar tik dvylika metų, ji jau yra pelniusi pirmąsias premijas Balio Dvariono, „Gradus ad Parnassum“, „Reneissance“, Jono Urbos ir Viktoro Radovičiaus jaunųjų muzikų konkursuose. Mažoji solistė yra griežusi su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, Šv. Kristoforo orkestrais. Nuo 2012 m. Ugnė Liepa globojama Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“, o 2013 m. tapo Karalienės Mortos premijos laureate.
Visai šeimai skirtame sekmadienio koncerte Ugnė Liepa kartu su dirigento Dainiaus Pavilionio vedamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru pagriežė Felixo Mendelssohno Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll, op. 64, bei Pablo Sarasate’s Introdukciją ir tarantelą.

Ugnė Liepa Žuklytė
Ugnė Liepa Žuklytė
Brigita Jurkonytė

Seminaro apie muzikos teorijos mokymą atspindžiai

 

Siekimas pažinti muzikos pedagogikos mokslo subtilybes Lietuvos pedagogams meninių gebėjimų ugdymo įstaigose ir net jauniesiems muzikantams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje tapo bene kasdienybe. Tačiau ar įmanoma mokymo patirtį įgauti, vartant tik muzikos pedagogikos, psichologijos knygų puslapius? Dabartiniai ir būsimieji mokytojai privalo semtis žinių ne tik stebėdami savo pamokų eigą, bet ir mokydamiesi vieni iš kitų. Atsiradus tokiems poreikiams, Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos direktorė Aldona Skruibytė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolanta Babaliauskienė bei visi teorijos, istorijos ir kompozicijos metodinės grupės pedagogai, sausio 29 dieną, surengė seminarą „Muzikos teorijos mokymas: patirtis ir inovacijos“.

Konferencijos akimirkos. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokytojo Antano Žitkausko nuotraukos
Konferencijos akimirkos. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokytojo Antano Žitkausko nuotraukos
Konferencijos akimirkos. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokytojo Antano Žitkausko nuotraukos
Konferencijos akimirkos. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokytojo Antano Žitkausko nuotraukos
  < PUSLAPIS IŠ 2  >> Archyvas