Autorius: Aistė Kisarauskaitė

Aistė Kisarauskaitė

Dariaus Basčio tapybos darbų paroda „Pasakėlės“ LNDT Mažosios salės fojė

Pradėsiu iš toli, nuo „Aido“ galerijoje 2012 m. surengtos Dariaus Basčio parodos „Penkeri metai“, kuri neužsimiršo, liko kaip įdomaus autoriaus sugrįžimo į meno lauką faktas. Bastys – skulptorius, lūžio laikais baigęs Vilniaus dailės akademiją, po ilgo tylėjimo pasukęs prie tapybos, jau vien tuo žadinantis smalsumą. Ir jį pateisinantis. Nedideli formatai, beveik senųjų meistrų technika atlikti kūriniai pilni šių dienų paradoksų ir kažkokio pirminio keistumo. Tačiau galerijos sienos suteikia legitimaciją, prestižą, nutrindamos tą faktą, kad menininkas atrodo visai iškritęs iš šiuolaikinių lietuviškų trendų, madų ir netgi meninių grupelių. Būdamas tikras profesionalas (baigęs ne tik akademiją, bet ir atsimokęs daugybę metų M.K. Čiurlionio meno mokykloje, dabar gimnazijoje), jis vis tiek atrodo lyg vienišius, kuriantis savo slaptame garažiuke tai, kas jam pačiam atrodo smagu.

Aistė Kisarauskaitė

Apie Gintaro Znamierovskio parodą „Introspektyva 2“

Spėju, suprantate, kad apie Gintaro Znamierovskio kūrybą kalbėti nėra paprasta. Paliksiu skliausteliuose faktą, kad su šia paroda gyvenu jau beveik mėnesį, diena iš dienos, tiesa, dažniausiai kalbuosi su Vytauto Radžvilo portretu („Abstrakčiai dekoratyvi kompozicija su V. Radžvilu“, 2014, MMC nuosavybė). „Aš tai varau maudytis į Merkį, – sakau, – o tu negali, nes kabi čia, įtvirtintas savo paveikslinėje tamsoje!“ Ir kas jam belieka? Tik apsimesti, kad negirdėjo. Su autoriumi kalbamės ne taip vienpusiškai (pašnekesius apie dalgius, piktžoles ir religiją paliksiu skliausteliuose), nors kalbos apie meną, na, tą puikiai žinote... Bet aptarusi Jano Vermeerio paveiksluose visur slypinčias schemas, lyg slaptus karkasus, laikančius ir tvirtai vedžiojančius žiūrovo žvilgsnį ten, kur nori autorius, pabandysiu pasinaudoti ir Znamierovskio paveiksluose viską laikančiomis ir sujungiančiomis, dažniausiai juodomis Pieto Mondriano linijomis, kartais virstančiomis katalikišku kryžiumi, kartais stačiakampiais – Kazimiro Malevičiaus ir ne, nors jos čia ne tik karkasas, bet ir idėjos dedamoji, viena iš pagrindinių veikiančių paveikslo dalių. Turbūt nereikia sakyti, kad Znamierovskis garsėja atlikimo meistriškumu, hiperrealistinę tapybą tiek priartindamas prie fotografijos, kad paveikslai nežinančiam atrodo lyg skaitmeniniai atspaudai ant drobės. Pažiūrėję iš arčiau, ir net labai iš arčiau, nepamatysite jokio potėpio, tik minkštus perėjimus nuo vienos aitriai ryškios spalvos prie kitos. Jokių aštrių linijų virstančiame iš mėsmalės mėsos farše, plastilino formose ar Lazdynų „Vėtrungės“ vaizde. Ryškios tik tos Mondriano linijos, stačiakampiai, rodyklės, kurias ir bandysiu brėžti šiame tekste, nesibraudama giliau, nes kiekvienai reiktų atskiros, platesnės analizės su probleminio lauko išmanymu, citatomis ir t.t. Apsimesiu, kad plėstis neleidžia tik šio nedidelio straipsnio formatas...

Aistė Kisarauskaitė

Agnei Narušytei, nespėjusiai į Rūtos Spelskytės parodą „Sodas-miškas 2“

štai kaip mažai mes laiko beturime – vos kokį pusvalandį ar vėlų vakarą, nuvogtą nuo kitų Svarbių Dalykų, kaip pasakytų mano vaikystės draugas Mikė Pūkuotukas. Prašei manęs papasakoti apie Rūtos Spelskytės parodą galerijoje „Akademija“, kurios nespėjai pamatyti, o aš vos spėsiu dorai aprašyti, nes tik dabar gavau kūrinių nuotraukas su tekstais. O Dieve, kai pagalvoju, kaipgi rašydavo anksčiau, tarkim, Gražina Kliaugienė, kai nebuvo nei el. pašto tekstams siųsti, nei fotografuojančių telefonų, skaitmeninių aparatų, taigi nedokumentuodavo juosta, nenešdavo skubiai jos ryškinti tik tam, kad paskui galėtų atidžiai išnagrinėti kūrinius? Gerb. Alfonsai Andriuškevičiau, kaip Jūs dirbdavote, nejaugi viską iš atminties? O gal parodos trukdavo gerokai ilgiau – ateini kokius penkis kartus ir per tą laiką ramiai gula patogus tekstas, kaip Rūtos Spelskytės „Lėtas auginimas“ (Borakso kristalas (natrio boratas arba E285), 2016; druskos kristalas (druska), 2016; dykumų rožė (gipsas, baritas, smėlis); tulžies akmuo (~80 proc. cholesterolis, balta spalva)? Nuo jų menininkė ir norėjo pradėti ekspoziciją, bet kadangi prašai apie ją pasakoti, turiu įspėti, kad man tai bus iššūkis. Tu gi žinai – mėgstu atsispirti nuo parodos ir toliau jau sklęsti ten, kur teksto vėjas neša, kartkartėm vos paliesdama kūrinius, paskui, aišku, įsipina Jeanas Baudrillard’as, Gastonas Bachelard’as ir visi kiti deividai lynčai, bando įklampinti materijos, į savo puses tampo asociacijos, žodžiu, mėgstu skraidyti paskui savo asmenines impresijas ir skersvėjus. Bet šį kartą viskas kitaip.

Aistė Kisarauskaitė

Paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie ritualines disciplinuojančias praktikas. I dalis“ požeminėje vandens saugykloje

Išskleidi tamsoje visokius jutiklius, iškiši sraigės ragelius ir gaudai: garsus, atsimušančius į tamsoje skendinčias tolimas sienas; drėgmės, rūdžių kvapą; praeinančių kūnų šilumą ir viską suvystančią drėgmę. Nors dabar vysto tik radikalios ekologinės doktrinos besilaikantys tėvai, šie audinio kvadratiniai metrai klestėjo užimdami visus šeimos emaliuotus dubenis bei vonias, užplūsdavo virtuves su palubėse nutiestomis virvėmis, jie gyveno tais laikais, kai ir buvo sukurta ši ertmė, po kurią vaikštome. „Darbai eksponuojami erdvėje, kuri kadaise buvo naujo, ambicingo projekto – modernios 1912–1916 m. įrengtos vandentiekio sistemos Vilniuje, dalis, – rašoma anotacijoje. –  Tai buvo nematoma požeminė miesto struktūra, neabejotinai padariusi įtaką miesto kasdienybei.“

Bet pirminis naujo, dar neištepto audinio baltumas, jo plokštuma yra pats didžiausias kontrastas šiai tamsos talpai. Šviečianti baltumu ekrano plokštuma taip pat yra maksimalus kontrastas. Kuris – negatyvas, o kuris tik antrinis – pozityvas, dar sunku pasakyti lipant keistais ore pakabintais metalo laiptais, kur batų girgždėjimas, čiūžtelėjimas tuoj sklinda į visas puses aitriu garsu, sustiprintu aido. Laiptai – centras, padengtas rūdimis, kaip ir grindys. Rūdys drėgnos ir limpa prie batų, jos laisvos, lyg kokie cheminiai radikalai, neprisikabinę prie šiek tiek matomų, bet daugiau numanomų paviršių. Prie šių paviršių neprisikabinę ir meno kūriniai, tik keletas jų tvirtai stovi ant žemės, lyg patys būtų iš metalo ir rūdžių sulipdyti totemai.

Aistė Kisarauskaitė

Eglės Ulčickaitės paroda „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje

Mėgstamiausias parodų žiūrėjimo būdas: jokių anotacijų, aprašymų, rekomendacijų, tik kokį skaidrų pavasario rytą (vakarą ir etc.) užeini visai netyčia, suviliota plakato, lango, draugo, užsuki nepasiruošusi, kol susivoki jau beeinanti siūlomais suvokimo (pojūčių ir etc.) takeliais (arba skriejanti), o tik vėliau, jau sugulus įspūdžiams ir interpretacijoms, perskaitai, apie ką gi tai buvo. Paslapties, pažado jausmas taip pritinka menui, kad kartais stengiuosi net dirbtinai jį sukurti, neskaitydama užrašų po kūriniais ir įsivaizduodama, kad, tarkim, Fluxus skirta paroda yra garsaus šiuolaikinio menininko kūrinys. Eglės Ulčickaitės parodoje „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje atsidūriau būtent taip – neplanuotai, ant sienos kabantį tekstą tyčia praėjau, pavadinimų irgi neskaičiau, nes straipsnio rašyti visiškai nesiruošiau. Tiesa, su menininkės ankstesne kūryba buvau kiek susipažinusi, tačiau parodos anotaciją peržiūrėjau vėliau, tik po keleto dienų, kai patirtas susidūrimas su paveikslais virto nemaloniu, baksnojančiu alkūne ir reikalaujančiu jį parašyti tekstu.

Reklamoje prieš filmą (dabar daugelis iš mūsų saulėtas dienas leidžia tamsiose „Kino pavasario“ filmų salėse) rodoma besibučiuojanti pora ir sakoma, kad tai, ką sukurs mūsų vaizduotė, iš tiesų jai nurodo padaryti garso takelis – jei fone girdėsime bauginančius garsus, galime pagalvoti, kad jau sėlina blogis ir tuoj abu nužudys, o jei gros roko muzika – kad meilužiai netrukus apiplėš banką. Manau, tapyba ar, tiksliau, menininko tapysena gali tą patį. Daro tą patį. Nes turiniai (siužetai, idėjos ir etc.) kitaip neturėtų tų rankų, čiumpančių mus ir tempiančių ten, kur jiems atrodo reikalinga. Ulčickaitės potėpiai skambėjo unisonu su saulėta pavasario dienos pradžia. Lengva, beveik šmaikšti, gaivi, neužkankinta tapyba, viskas atlikta lyg vienu įkvėpimu, kaip meistriška džiazo improvizacija, tik leidžianti nutuokti, kiek daug įdirbio reikalauja toks matinis, „neriebaluotas“ paveikslų paviršius. Pavasarinis, aksominis. Ką tik išsprogę lapai.

Aistė Kisarauskaitė

Antano Šnaro vienos skulptūros paroda galerijoje „Akademija“

Galima pradėti nuo objekto.

Antano Šnaro „Vienos skulptūros paroda“ iš tiesų yra tvora, susidedanti iš 15 granito elementų ir skersinio. Metalo strypai padeda šiam rinkiniui išlaikyti vertikalumą. Tai kūrinio, eksponuoto Orhuso bienalėje „Skulptūra prie jūros 2015“ („Sculpture by the sea 2015“), interjero versija.

Tvora kaip apmąstymų objektas mano galvoje įsitaisė gerokai anksčiau už Šnaro parodą. Mūsų sodyboje ji ilgą laiką buvo tikras prakeiksmas – kas pavasarį patvinstantis Merkys mikliai supūdydavo net iš kriaušės padarytus tvoros stulpus, o samanos profesionaliai dirbo rūdžių darbą minkštindamos ir trupindamos „štankietų“ (paprastų medinių lentučių) eiles, todėl restauravimas ar sunykusių segmentų gamyba iš kiekvienos vasaros atsiriekdavo nemažą gabalą laiko ir darbo. Mano mama su šiuo prakeiksmu nusprendė kovoti seniai žinomu būdu – sumokėjo krūvą pinigų ir meistrai pastatė metalinio tinklo tvorą. Ji iš tiesų pasirodė ne tokia reikli, stovi sau išdidžiai, tyliai rūdydama. Tik kam ji, ta tvora, skirta, tapo visai nebeaišku – karvių mūsų kaime liko vos trys, tačiau net jos, kai palaikydamos dzūkišką tradiciją mūkdamos grįžta keliu namo, prašydamos įleisti, pro mus neina, šuns nebeturiu, kaimynų vištos saugiai uždarytos už tokio pat vielos tinklo, teritorijas seniai matininkai sužymėjo ir dokumentus užpildė, todėl riboženkliai, kuriais dirbdavo tvoros, taip pat nebereikalingi. Kaimynai bet kada gali atšauti vartelių skląstį ir užsukti paplepėti, tad ji net nesaugo nuo pašalinių, kaip ir nuo jų žvilgsnių. Žodžiu, šis itin brangus objektas iš esmės yra tiesiog dekoratyvinis elementas. Duoklė tradicijai, ne daugiau. Taigi Šnaro granite įkūnytas tvoros modelis yra agrarinis rudimentas. Žinoma, jei turi pakankamai prabangią sodybą ir sieki privatumo arba parodyti savo turtus, gali statyti mūrines ir kitokias ilgaamžių medžiagų užtvaras, labiau primenančias miesto architektūros elementus, rimčiau slepiančias nuo pašalinių smalsumo ar demonstruojančias savininko galią. Bet paprastoji kaimo tvora iš praktiško lyg kibiras vandeniui semti daikto tapo tuo, kuo virto daugybė mūsų amžiaus daiktų, – galios simboliu. Turto demonstracija. Turėjimo įtvirtinimu. Viešo ir privataus atribojimu. Pačiu atri(si)bojimu. Uždaranti, todėl arba sauganti, arba (ir) įkalinanti. Taigi Šnaro skulptūra turi ką papasakoti, dėmesio vektorių kreipdama tiek į neseną agrarinę praeitį, tiek į dabarties galios teritorijų žymėjimus. Ne veltui ji – raudono granito, kuris primena visas Lenino aikštes, jo paminklų postamentus ir mauzoliejus.

Aistė Kisarauskaitė

Skaidros Trilupaitytės knyga „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“

Turiu prisipažinti, kad seniai neskaičiau tokios sunkios knygos kaip Skaidros Trilupaitytės „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Demos, 2015), nors jos stilius – švarus, aiškus, neapsunkintas gremėzdiškomis įmantriomis formuluotėmis, todėl tekstas atviras ir neakademinio rato skaitytojui, atviras tiesiog neabejingam skaitytojui, tačiau pamažu dėstoma tiesa slegia vis labiau su kiekvienu skyriumi. Mes buvome taip išsiilgę laisvės, galimybių, kad suvokti, jog esi išnaudojamas, jog tos galimybės pakeistos prievolėmis, yra baisu. Skaitydama šią knygą vėl prisiminiau Joelo Schumacherio filmą „Nuopuolis“ („Falling Down“) su Michaelu Douglasu, vaidinančiu pagrindinį vaidmenį. Seną filmą, statytą dar 1993 metais. Jis mano atmintyje išnirdavo po Anderso Behringo Breiviko baisiojo išpuolio, kai žuvo 75 žmonės, ar po JAV Merisvilio vidurinės mokyklos moksleivio šūvių, nusinešusių ne vieno klasės draugo gyvybę. Desperacija, pamišimas, štai ką maniau apie pagrindinio herojaus veiksmus, kai jis netenka kantrybės ir ima šaudyti į visus aplink. Filme svarbus darbo praradimas, alinantis vasaros karštis, miesto transporto spūstys, visur į akis lendanti reklama, o su ja – ir korporacijos, nesveikas maistas, žodžiu, simptomai aiškūs. Tačiau šios priežastys, nors parodytos be galo preciziškai, mums, taip neseniai atgavusiems nepriklausomybę, vos ne iki dabar liko kažkur už kadro, nepasiekdamos sąmonės, todėl pagrindinio herojaus elgesys atrodė lyg staiga be priežasčių ištikęs pamišimas. Ir visai suprantama – atgavus nepriklausomybę, laisvoji rinka buvo prilyginta pačiai žmogaus laisvei, o jos perversijos tiesiog nebuvo suprantamos.

Aistė Kisarauskaitė

Kęstučio Grigaliūno parodos „1944–45“ ir „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“

Atsidūrus Paryžiuje vos ne iškart daug kas pradėjo atrodyti kitaip. Gal antrąją dieną, bet tikrai ne trečiąją. Ne, ne tai, kad mažai uždirbame, bet vis tiek gyvename didžiuliuose ir prabangiuose, švariuose ir puikiai suremontuotuose butuose, nors dažnai tai vertiname priešingai, ne kainų skirtumas ar kultūros sluoksniai. Šį kartą apsistojau Monmartre, netgi su vaizdu į Švč. Širdies bažnyčią, tačiau nusileidus suktais laiptukais su raudonu kilimu į gatvę mus pasitikdavo Afrika: turgus su nematytais ir nežinia kaip vartojamais vaisiais (o gal daržovėmis?), negrabiai padirbtos „Chanel“, „Louis Vuitton“, „Burberry“ rankinės, kepinti kukurūzai ir riešutai, vogti telefonai – visa tai čia pat, kaip ir švilptelėjimai, reiškiantys... Taip, vakarais stovi juodaodės merginos, lūkuriuojančios klientų, ir iš kiekvieno kampo kyšo Afrikos skurdas, tiesa, jau gerokai sutaisytas, sueuropintas, žodžiu, po euroremonto. Mums su mažąja einant iš metro, pigių D&G diržų pardavėjas prilaiko duris tardamas „madam“. Tas „madam“ – visur. Nors telefoną, žinoma, prižiūriu, tačiau įtampos ar nesaugumo jausmas maždaug toks, kaip vakare einant pro Vilniaus stoties žiedą.

Aistė Kisarauskaitė

Vido Poškaus paroda „nePApabaigta tapyba“

Jei menotyrininkas Vidas Poškus rašo giriamąją recenziją apie savo žmonos tapybą, nebijodamas motyvuoti tuo, kad ją myli ir (todėl?) jos kūriniai atrodo puikūs, tai aš sakau: eina sau visi interesų konfliktai, aš irgi galiu rašyti apie paties Vido parodą „nePApabaigta tapyba“, nes ja džiaugiuosi, nors ši eksponuojama mano namų galerijoje. Kaip rašo autorius:

„Pasakymą nePApabaigta tapyba galima vertinti ir suprasti keliomis prasmėmis. Pirmas dalykas, kartais tampantis probleminiu klausimu, ir su kuriuo susiduria ne vienas, tapantis ne klasikinės – daugiasluoksnės tapybos būdais, glūdi kur tapybos pradžia ir, ypač – kur jos pabaiga? Šių eilučių, o ir eksponuojamos tapybos autorius kūrybinio proceso metu dažnai daro pauzes, stabtelna, galop stoja, mąstydamas, jog galėtų dar dirbti, tačiau verta sustoti. Tad šioji tapyba iš tiesų yra „nepabaigta“ (...). Kita vertus, nePAbaigtumas visame šiame žaidime turi ir literatūriškai konceptualų aspektą. Ne vienoje kompozicijoje apropriacijos bei citavimo būdais yra pasinaudojama Lietuvos dailės klasikų – tokių kaip Jono Zenkevičiaus, Vincento Smakausko ir kitų – piešiniais bei eskizais. Sąmoningai naudojami tapyboje nerealizuoti (nepabaigti) objektai, juos tiesiog Pabaigiant ir įpučiant kitokios – poškiškos dvasios.“
 

Aistė Kisarauskaitė

Kitas požiūris į parodą „Be karūnos“ Šiuolaikinio meno centre