7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Aistė Kisarauskaitė

Aistė Kisarauskaitė

Kūniškieji šachmatų žaidimo malonumai

Eglės Kuckaitės paroda „Somatinė“ VDA galerijoje „Artifex“

Kartais visai nesinori analizuoti užplūdusių jausmų, net jei juos sukelia tik paroda. Norisi tiesiog paturėti, išsaugoti visus juos, kaip gerai organizuotame didmiestyje išsaugomi miškų masyvai – plotai su nuvirtusiais medžiais, ežeriukais ar upelio senvage ir net šabakštynais. Tas pirminio jausmo malonumas, neorganizuoto, neskaidyto dekonstrukcijos takeliais, manęs nepalieka susiduriant jau ne su pirmu Eglės Kuckaitės kūriniu. Šiuo metu „Artifex“ galerijoje vyksta paroda „Somatinė“ (graikiškai sõmatikos reiškia kūniškas). Ne, šioje ekspozicijoje nėra nė vieno augalo, nors menininkė parodos pristatyme ir siūlo galerijos grindis įsivaizduoti smaragdo spalvos. Tačiau atidžiau paskaičiusi šį tekstą suprantu, kad takeliai vis dėlto egzistuoja – mažiau matomi ar net visai platūs, nes tai greičiau angliškas parkas, tik vaizduojantis neįžengiamą girią. Kalbant apie Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ galima teigti, kad jis atstovauja prancūziško sodo principui, reikalaujančiam aiškios geometrinės struktūros, tvarkingai nukirptų augalų, o Kuckaitė renkasi taip pat apgalvotą, tačiau apsimestinai atsainią struktūrą.

Eglė Kuckaitė, „Origamis“, stiklas, medis, akrilas, nuotrauka iš interneto (1963 m. Pasadenoje netoli Los Angeles Nortono Saimono muziejuje vyko Marcelio Duchamp’o retrospektyvinė paroda. Marcelis eksponavo nuotrauką, kurioje žaidė šachmatais su nuogu modeliu Eva Babitz). 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „Origamis“, stiklas, medis, akrilas, nuotrauka iš interneto (1963 m. Pasadenoje netoli Los Angeles Nortono Saimono muziejuje vyko Marcelio Duchamp’o retrospektyvinė paroda. Marcelis eksponavo nuotrauką, kurioje žaidė šachmatais su nuogu modeliu Eva Babitz). 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „Manai? Dėžė“, 2014 m. Rengėjų nuotr.
Eglė Kuckaitė, „Manai? Dėžė“, 2014 m. Rengėjų nuotr.
Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas „Braižybinė dėžė“. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas „Braižybinė dėžė“. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas „Dėžutė“. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas „Dėžutė“. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas „Vėduoklė“. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas „Vėduoklė“. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas „Akiniai“. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „E. Landolto žiedai“, instaliacijos fragmentas „Akiniai“. 2010–2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „Kaladės“, 2011–2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Kuckaitė, „Kaladės“, 2011–2014 m. A. Narušytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Ambrosia ir kiti klajūnai

Chriso Evanso „Clods, Diplomatic Letters“ projektų erdvėje „The Gardens“

Ruduo dar tik pakeičia šviesą, šiek tiek atšaldo rytus, pamaišydamas rūkų, taip pat leidžiamų visur, nežiūrint vietos prestižo ar užimamos pozicijos administracinėje sistemoje. Ruduo – demokratiškas kūrėjas, puikiai savo kūrinius pritaikantis vietos specifikai. Tik jis turi ir nemalonią savybę – skaičiuoti viščiukus, t. y. užbaigti augimo ir brendimo ciklą, viską uždarant iki kito rato pradžios. Tad paskutinė projektų erdvės „The Gardens“ ekspozicija Vilniuje (arba viena paskutinių, nes šiuo metu taip pat vyksta „The Gardens“ kuruojama Gedimino Akstino (g. 1961) paroda Niujorke, „Art in General“ projektų erdvėje) kaip tik keliauja visų kitų augančių ir mirštančių ar, sakysiu švelniau, – užmiegančių žiemos miegu augalų ciklu.
 
„The Gardens“ vis dėlto susijusi su sodais per vardą ir, kaip sako viena iš jo kūrėjų – Gerda Paliušytė, – laikas keliauti toliau. Beprotiškai myliu rudenį, jo prinokusius moliūgus, išlindusius iki pat kaimo kelio ribos, krintančių obuolių garsą tamsiame sode, tačiau visa tai lydi žinojimas, kad kitais metais jie vėl visi pūpsos žolėje, o morkos – žemėje, jei pasėsiu, aišku. „The Gardens“ kūrėjos kitais metais savo sode nieko nežada sėti, tas liūdina ir verčia į paskutinį eksponuojamą britų menininko Chriso Evanso kūrinį iš serijos „Clods, Diplomatic Letters“ (2012 – dabar) žvelgti itin atidžiai. Tuo labiau kad jis nutįso ne tik iki kaimo kelio, bet ir iki Lietuvos Respublikos Seimo.

Ekspozicijos fragmentas. J. Wood nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Wood nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Wood nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Wood nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Kūniškoji teorema įrodyta

Salomėjos Jastrumskytės „Sėdintis Euklidas“ galerijoje „Aidas“

Viena iš stichinių nelaimių – draugų parodos. Gali neišsiduoti, kad tai pažįstamas menininkas ar menininkė, kaip sovietmečiu rašydavęs Augustinas Savickas pokštaudavo, parodos recenzijoje pagirdamas ar pakritikuodamas savo paties darbus. Dabar, žinoma, ne taip sunku tikėtis Kęstučio Šapokos rašytos Kęstučio Šapokos parodos apžvalgos. Tai savaip įdomu.

Salomėja Jastrumskytė, „Sėdintis Euklidas II“. 2013 m. A. Šarausko nuotr.
Salomėja Jastrumskytė, „Sėdintis Euklidas II“. 2013 m. A. Šarausko nuotr.
Salomėja Jastrumskytė, „Sėdintis Euklidas IV“. 2013 m. A. Šarausko nuotr.
Salomėja Jastrumskytė, „Sėdintis Euklidas IV“. 2013 m. A. Šarausko nuotr.
Salomėja Jastrumskytė, „Sėdintis Euklidas X“. 2013 m. A. Šarausko nuotr.
Salomėja Jastrumskytė, „Sėdintis Euklidas X“. 2013 m. A. Šarausko nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Lengvoji prabanga

 Paroda „Vasaros pertrauka“ VDA juvelyrikos galerijoje „Argentum“

 

 

Turiu pripažinti – vasara. Kultūriniai dienraščiai paskelbė savo vasaros pertrauką, nežinia kur publikuoti šį tekstą, kurį dabar, žiūrėdama į baidarėmis praplaukiančius Merkiu turistus, rašau. Vyrai kavinėje kreipia akis į mėlynai ir baltai dryžuotu apdaru dėvinčias merginas – ne tik todėl, kad taip surėdyta, bet šie spalvų deriniai primena atostogas, jūrą, Palangą, svajonių jachtas, „Gelbėtojus“ ar „Bounty“ rojų su sodriai žaliomis palmėmis. Jei mes negalime ar nenorime išvykti iš Vilniaus, keliones atidėdami niūriajai žiemos pabaigai, kai mūsų šalyje siautėja depresija, nes trūksta saulės, tai palmės ir jūros kriauklės atkeliauja pas mus. Vasarą Vilniaus dailės akademijos „Argentum“ galerija, priešingai dienraščiams, veikia, čia atidaryta juvelyrių Lisos Krober, Deborah Rudolph ir Danni Schwag paroda „Vasaros pertrauka“.
 
Žinoma, deimantai – geriausi merginų draugai per amžių amžius, tačiau į paplūdimį su jais nedera eiti, o kriauklės perlamutras lengvas ir puošnus, ypač jei jam negailima kruopštaus bei ilgo darbo, jis puikiai dera prie anksčiau paminėtų

 

Dani Schwaag, žiedai. A. Kisarauskaitės nuotr.
Dani Schwaag, žiedai. A. Kisarauskaitės nuotr.
Danni Schwaag, kaklo papuošalas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Danni Schwaag, kaklo papuošalas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Danni Schwaag, sagės. A. Kisarauskaitės nuotr.
Danni Schwaag, sagės. A. Kisarauskaitės nuotr.
Deborah Rudolph, auskarai. A. Kisarauskaitės nuotr.
Deborah Rudolph, auskarai. A. Kisarauskaitės nuotr.
Deborah Rudolph, kaklo papuošalas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Deborah Rudolph, kaklo papuošalas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Lisa Krober, sagės. A. Kisarauskaitės nuotr.
Lisa Krober, sagės. A. Kisarauskaitės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Didžiojo G belaukiant

Įspūdžiai iš šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius ’13“

Didysis Kolekcininkas Godo ir į ketvirtąją šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius“, žinoma, neatėjo. Neatnešė netikėtos šlovės mažai žinomiems, neparodė, kurie kūriniai geriausi pasauliniame meno kontekste. Panašu, kad vis dar svajojame ir apie Galerininką, kuris netikėtai mus atras, kas automatiškai atneš materialinę gerovę, bet lieka patiems pardavinėti, pirkti, vertinti, ieškoti naujų sprendimų, čia mums, ne jam, didžiajam G, skirtas Mindaugo Tendziagolskio raudonas kilimas, vedantis aukštyn, kur pakilus belieka apsisukti ir vėl leistis žemyn, taip neretai nutinka pasiekusiems išsvajotąją šlovę ar, greičiau, šlovytę, nes neaukštai „Litexpo“ rūmuose tereikia kilti, netoli leistis, bet galima bandyti vėl, paskui ir vėl, kas puiku – kad tik būtų tokia galimybė kaip ši mugė: svarbu, kad įvyko, kad ne paskutinė, o visi paburbėjimai, kuriuos netrukus išdėstysiu, neužgožia pagrindinio dalyko –

Saulius Leonavičius, „Mano galeristas neateis“, galerija „Pitt Projects“, Jungtinė Karalystė. Autorės nuotr.
Saulius Leonavičius, „Mano galeristas neateis“, galerija „Pitt Projects“, Jungtinė Karalystė. Autorės nuotr.
Jonas Aničas, „Be pavadinimo“. Autorės nuotr.
Jonas Aničas, „Be pavadinimo“. Autorės nuotr.
Barbora Gediminaitė, „Šviesos dialogas-daiktai“, VDA galerija „Artifex“. D. Judinos nuotr.
Barbora Gediminaitė, „Šviesos dialogas-daiktai“, VDA galerija „Artifex“. D. Judinos nuotr.
Kęstutis Zapkus, galerija „Menų tiltas“. Autorės nuotr.
Kęstutis Zapkus, galerija „Menų tiltas“. Autorės nuotr.
Pranas Gailius, galerija „Menų tiltas“. Autorės nuotr.
Pranas Gailius, galerija „Menų tiltas“. Autorės nuotr.
Renata Vincikevičiūtė, „Sovietinė romantika“ (2011, švitrinis popierius), „101“ VDU menų galerija. Nuotrauka iš mugės katalogo.
Renata Vincikevičiūtė, „Sovietinė romantika“ (2011, švitrinis popierius), „101“ VDU menų galerija. Nuotrauka iš mugės katalogo.
Kaspars Zariņš, „Interpretacija“ (2013), galerija „Tifȃna“ (Latvija). Autorės nuotr.
Kaspars Zariņš, „Interpretacija“ (2013), galerija „Tifȃna“ (Latvija). Autorės nuotr.
Aloyzas Stasiulevičius, „Domininkonų ansamblis“ (2010), galerija „Juozas Art“. Autorės nuotr.
Aloyzas Stasiulevičius, „Domininkonų ansamblis“ (2010), galerija „Juozas Art“. Autorės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Pienių žydėjimas prieš

Apie vieną Lino Katino paveikslą

Taip ir nesupratau, kas kaltas – ar išsiilgtas važiavimo jausmas, ar tas paveikslas.
 
Vienas, du, trys, pavasaris. Akivaizdu – jis, nors Lietuvai labiau tiktų ji, nes nuolat vėluoja, įnoringai staiga atšąla ar aistringai atveria visokias galimybes. Bet man tinka ir jis, gal tas įnoringumas vyrams nelabai, užtai atėjo, ir basta, visada ateina, žodžiu, iš esmės normalus vyrukas. Be to, varantis iš proto.
 
– Nemėgstu tavęs, – sakau. – Man labiau patinka ruduo. Jis turtingas.
– O aš – seksualus, – juokiasi visa savo šviežiausia žole, mėlynais dangumis ir pienėmis patvoriuose.
– Bent jau linksmas, – nusišypsau pirmą kartą šiais metais, traukdama dviratį į dienos šviesą.
– Mūsų slaptažodį vis dar pameni? – klausia.
 

Dviračio spyna turi gudrų užrakinimo mechanizmą – reikia surinkti skaičių kombinaciją. Manote, kur nors užsirašiau? Jis puikiai žino, kad ne. Oi. Ir kokie tie skaičiai buvo pernai? Bet viską prisimenu – slaptus

Linas Katinas, „Septynios Dienos Rusnėje, arba Pienių Žydėjimas prieš“. 1971–2013 m. V. Ilčiuko nuotr.
Linas Katinas, „Septynios Dienos Rusnėje, arba Pienių Žydėjimas prieš“. 1971–2013 m. V. Ilčiuko nuotr.
Linas Katinas, „Septynios Dienos Rusnėje, arba Pienių Žydėjimas prieš“. 1971–2013 m. V. Ilčiuko nuotr.
Linas Katinas, „Septynios Dienos Rusnėje, arba Pienių Žydėjimas prieš“. 1971–2013 m. V. Ilčiuko nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 9  >> Archyvas