7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Talentingosios muzikos pionierės

Apie moterų muzikių įnašą į Lietuvos muzikinės kultūros istoriją

Jonas Vytautas Bruveris
Nr. 16 (1295), 2019-04-19
Muzika
Elena Strazdaitė-Bekerienė
Elena Strazdaitė-Bekerienė

Dar pernai koncerte M.K. Čiurlionio menų mokyklos salėje išklausyta didžiųjų koncertų salių verta programa ir jos atlikimas – smuikininkės Saulės Kondrotaitės pagriežta Johanno Sebastiano Bacho Čakona iš Antrosios partitos smuikui solo ir Johanneso Brahmso Koncertas smuikui ir orkestrui, op. 77 (fortepijonu skambino Inga Vyšniauskaitė), – paskatino mane žvilgtelti į praeitį. Menininko kūryba yra unikalus įnašas į kultūrą, bet – ir jos eigos padarinys.

 

Pasižvalgius atsivėrė įdomūs netolimos praeities bei senesnių laikų puslapiai, bylojantys apie tai, kaip į XX a. pradžioje atsikuriančios Lietuvos muzikos kultūros sritis, kuriose tradiciškai dominavo vyrai, įsitraukė aukštą meistriškumą pasiekusios moterys. Pirmiausia dainininkės. Tai Evelina Sirvydaitė-Sonchi (Sonchi – suitalinta jos vyro Stanisławo Sąchockio pavardė, Rusijoje jis vadintas Zonkindu). Buvo dainavusi Vakarų scenose, Maskvos Didžiajame teatre. Tapusi Sankt Peterburgo Marijos teatro soliste, pirmą kartą (su Česlovu Sasnausku) lietuvių koncerte dainavo 1896 m. kovo 31 d.; pasikvietusi to teatro operos žvaigždžių, instrumentininkų, pati surengė labdaros koncertų (1920 m. liepos 14 d. „Lietuva“ pranešė ją žadant grįžti į Lietuvą; deja...). Maskvoje garsėjo Liudvika Sipavičiūtė, Maskvos Didžiojo teatro, privataus Zimino operos teatro solistė, 1903 m. organizavusi Maskvos lietuvių chorą, tapusi pirmąja mūsų chorvede. 1920 m. pabaigoje steigiant šiandieninį Operos ir baleto teatrą, jau pakankamai turėta puikių dainininkių; nuo veiklos pradžios jo solistė bei muzikos mokyklos (1933 m. pertvarkytos į konservatoriją) pedagogė Vladislava Grigaitienė su Oreste Marini (dirbo 1923–1937 m.) tapo pagrindiniais lietuvių vokalo pedagogikos kūrėjais. Anuomet iškilo pedagogikai itin daug nusipelniusios pianistės Lidija Dauguvietytė-Malko (1883–1955), Aleksandra Dirvianskaitė (1886–1981), Elena Laumenskienė (1880–1960), Elena Bilminiūtė-Čiurlienė (1892–?), Marija Alšlebėnaitė (1897–1976) ir kitos.

 

Savaip į lietuvių muzikos istoriją įsijungė Papilio parapijos reformatų kunigo Adolfo Neimano dukterys Neimanytės, pianistės Elena (Servskienė, 1889–~1950 m. Sibire) ir Jadvyga (Ježek, 1892–1923). Martynas Yčas (1885–1941), vienas veikliausių Lietuvos valstybės atkūrėjų, pasakojo (žr. jo str. Pirmas koncertinis turné po Lietuvą. Atsiminimų žiupsnelis iš 1912 m., Naujoji Romuva, 1934, nr. 176, p. 413–414), kad Vilniuje jam besikalbant su Miku Petrausku sumanyta surengti koncertų. Reikėjo pianisto akompaniatoriaus. Pasitaikė sutikti (M. Yčo greičiausiai pažįstamą) A. Neimaną, ir šis leido dukroms juose dalyvauti. Leidimą koncertams davė tuomet Vilniaus gubernatoriumi paskirtas Piotras Veriovkinas (prieš tai tas pareigas ėjo Kaune). Koncertai įvyko Papilyje, Biržuose, Rokiškyje, Panevėžyje, Linkuvoje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Zarasuose, Raseiniuose, Telšiuose ir Šiauliuose. Tai buvo toks pirmutinis didelio atgarsio sulaukęs lietuviškų koncertų turas, kur M. Petrauskas dainavo operų arijas, liaudies dainas, seserys skambino Fryderyko Chopino, Edvardo Griego, Piotro Čaikovskio kūrinius. E. Servskienė koncertuose dalyvaudavo ir Nepriklausomybės laikais.

 

P. Veriovkinas toli gražu nebuvo tipiškas caro valdininkas, pritarė mūsų tautiniam sąjūdžiui ir tapo kaip reta savita esminių Lietuvos istorijos pokyčių meto asmenybe. 1915 m. paskirtas panašioms pareigoms Estijoje, paskiau bolševikų įkalintas, bet išvaduotas, nuo 1919 m. ūkininkavo savo Vyžuonėlių dvare netoli Utenos, išmoko lietuvių kalbą. Jo dukra Anastazija Veriovkinaitė (Veriovkina-Korčinskaja) sukūrė tris nedidelius vaidmenis dviejuose 1922 m. Valstybės operos pastatymuose, o kita dukra Marija (Veriovkina-Kluge) 1921–1925 m. buvo teatro solistė, sukūrė bene 11 svarbių antraeilių vaidmenų: „Fausto“ Zybelis, „Madam Baterflai“ Suzuki, „Rigoleto“ Grafienė Ceprano (1924 m. gegužės 15 d. operos premjeroje), „Kaimo garbės“ Lola ir pan. Sovietų valdžia 1940 m. dvarą nacionalizavo, P. Veriovkiną įkalino, bet pabėgęs jis slapstėsi Kaune, kol 1942 m. su šeima išvyko iš Lietuvos; mirė Italijoje 1946 m. (išsamų Algimanto Jazdausko straipsnį „Imperijai tarnavę, Lietuvą mylėję“ yra paskelbusi „Voruta“, 2012, nr. 15 (753)–16 (754). Nemažai laiko Vyžuonėlių dvare praleido P. Veriovkino sesuo Mariana, garsi dailininkė; 2007 m. Kultūros, filosofijos ir meno institutas išleido Laimos Laučkaitės knygą „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“.

 

Opera yra žanras, kurio veikalų atlikimui reikia solisčių ir solistų, choro dainininkių ir dainininkų, baleto trupės moterų ir vyrų šokėjų. Tokia lygybė nereikalinga tik orkestrui. Tad atsitiko taip (žinoma, dėl istoriškai susidariusios profesijų pasirinkimo tradicijos), kad 1939 m., kai Valstybės teatro orkestrą sudarė 61 narys, jame tebuvo vienintelė moteris – arfininkė Berta Berkovičienė (latvių smuikininko, dirigento Jēkabo Ozolo duktė, nuo 1929 m. Kauno, paskiau ir Vilniaus konservatorijų pedagogo, orkestrų nario violončelininko Povilo Berkavičiaus žmona (žr.: LLMA, f. 101, ap. 2, b. 5, 1939 m. teatro tarnautojų atlyginimų sąrašas, p. 11–12); beje, ji skambindavo iš Unės Babickaitės pasiskolinta arfa (žr.: Valerija Baranauskienė, Arfa amžių tėkmėje, Kaunas, 2017, p. 80; tą arfą galima pamatyti Teatro, muzikos ir kino muziejuje). 1923–1939 m. Klaipėdos muzikos mokyklą baigė 65 absolventai, dar 9 baigė eksternu; tarp jų tebuvo 6 moterys – po 3 dainininkes ir pianistes (žr.: Danutė Petrauskaitė, Klaipėdos muzikos mokykla 1923–1939, Klaipėdos universiteto leidykla, 1998, p. 244–248). 1935–1939 m. toje mokykloje fortepijoną ir smuiką studijavo Kornelija Kalinauskaitė-Fledžinskienė, bet mokslus baigė Vilniaus konservatorijoje (atitinkamai 1945 ir 1948 m.); pasižymėjo kaip solistė, ypač – kaip Lietuvos styginių kvarteto narė (1946–1980), pedagogė.

 

Lietuvių muzikos istoriografijoje galima pastebėti kartais pasireiškiantį polinkį tautinės kultūros raidą skirstyti į dvi dalis – namie ir emigracijoje, tenykščių reiškinių (lyg gretutinių ar šalutinių) neįtraukiant į bendrąją kultūros raidą. Tačiau štai pirmosios lietuvių vargonininkės (buvo ir chorvedės) atsirado JAV – jau tenai gimusios emigrantų dukterys. Tarp vyresniųjų buvo Kotryna Vinciūtė (1882–1973), Marijona Paleckaitė-Čižauskienė (1892–1968, be to, garsi dainininkė), Justina Karpiūtė (1904–1986, 1924–1973 m. Vestvilio lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkė; anuomet daugiau kaip pusė už 231 km nuo Čikagos esančio angliakasių miestelio gyventojų buvo lietuviai, bažnyčios choras suburtas 1919 m., žr.: Samata. Trumpa L.V. (Lietuvos Vyčių – J. B.) choro istorija, Draugas, 1934 m. gegužės 9 d., nr. 110, p. 4). Tačiau muzikos kultūrai ypač nusipelnė vienuolės kazimierietės. Šv. Kazimiero seserų kongregacija buvo įsteigta 1907 m. (Vatikane vedama jos steigėjos bei generalinės vyresniosios Kazimieros Kaupaitės, motinos Marijos, 1880–1940, beatifikacijos byla). Muzikos itin intensyviai buvo mokoma 1911 m. Čikagoje įsteigtoje Šv. Kazimiero akademijoje. Štai 1931 m. jos mergaičių orkestras miesto aukštesniųjų mokyklų orkestrų konkurse laimėjo pirmąją vietą. Orkestrą sudarė 15 smuikininkių, po vieną violončelininkę, kontrabosininkę, fleitininkę, obojininkę, 6 klarnetininkės, 4 trimitininkės, po 3 trombonininkes ir saksofonininkes, dar keletas kitų muzikių, – tai Lietuvoje neįmanomi dalykai. Tuos duomenis pateikusi D. Petrauskaitė (žr. jos knygą Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990. Tautinės tapatybės kontūrai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015, p. 212–213) rašo, kad orkestras kone kasmet laimėdavo įvairius konkursus, akademijos auklėtinės buvo kviečiamos į kitus Čikagos orkestrus (tarp jų ir į Women’s Symphony Orchestra), ir tai buvo jo vadovų – smuikininko Guy Callowo ir sesers Bernardos, dirigentės, nuopelnas. Sesuo Bernarda – tai Batakiuose gimusi Marija Venskutė (1902–1998); mokėsi Šv. Kazimiero akademijoje, paskui Čikagos ir kitų JAV muzikos mokslo įstaigose, įsitraukė ir į pasaulietinį lietuvių muzikos gyvenimą kaip dirigentė bei organizatorė, sukūrė įvairių žanrų religinių ir pasaulietinių kūrinių. Kitas pavyzdys – Šv. Kazimiero akademijos 1937-ųjų mokslo metų pabaigtuvių birželio 9 d. programa: iškilmėje dalyvavęs Akademijos simfoninis orkestras griežė E. E. Bagley–J. Ph. Sousos „Tautinio herbo“ maršą, F. Schuberto „Rosamundos“ uvertiūrą, R. Wagnerio „Tanhoizerio“ Maršą, Akademijos choras giedojo C. Francko „150 psalmę“, F. Schuberto Ave Maria, padainavo Ričardo Kurdinaičio dainą „Audėjos“. 1920 m. motina Marija su keletu seserų atvyko į Kauną. Apsigyveno siaubingai nuniokotame Pažaislio vienuolyne, tvarkėsi, įkūrė kazimieriečių vienuoliją. Motina Marija ten prabuvo dvejus metus, išvyko palikusi čikagiškes jau su 20-čia naujokių. Paskiau buvo atvykusi 1927 m., jau rado apie 100 kazimieriečių. Kaune ir kitur jos įsteigė pradžios mokyklų, vaikų darželių, mergaičių amatų mokyklų, mokytojavo, Kaune įsteigė ir mergaičių gimnaziją, kai kurios ėmėsi ir bažnyčių vargonininkės pareigų. Tad, aišku, atsižvelgiant į Margaritos Dvarionaitės repertuarą, kasdieninę dirigentės veiklą, ją vadinti pirmąja lietuvių simfoninio orkestro dirigente vis dėlto derėtų su tam tikromis išlygomis.

 

(...) „Mano mylimai seseriai Gražutei dienoje gimtuvių 5 vasariaus 1917 metų aukuoja savo veikalą brolis Vytautas – KarklasTema su atmainomis“. Tasai ant veikalo viršelio šį tekstą gražiai užrašęs brolis – 1905 m. rugsėjį gimęs Vytautas Bacevičius, o Gražutė – 1909 m. vasarį gimusi Gražina Bacevičiūtė. Kuo teisingiausiai surašytos tų fortepijono variacijų – atsiprašau, atmainų – 32-inės natos ir pauzės bei kitos grožybės; pažymėtinas prisirišimo prie lietuvių kalbos pavyzdys, kaip ir tėvo pasveikinimui su tų metų Šv. Kalėdomis skirtas kūrinėlis „Atminimas tėvynės Lietuvos“.

 

Lodzėje įgijęs muziko (mokytojo, chorvedžio) profesiją, Vincas Bacevičius tenai sukūrė šeimą, kurioje užaugo 4 labai talentingi vaikai. Į Lietuvą grįžo 1923 m., mokytojavo Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. 1926 m. baigęs Lodzės konservatoriją, pas tėvą atvyko Vytautas. Gavęs valstybės stipendiją, studijavo Paryžiuje, o nuo 1931 m. jau darbavosi Kaune. Tėvas Kaune telkė visą šeimą. 1931–1935 m. „Aušros“ gimnazijoje mokytojavo vyriausias sūnus pianistas Kęstutis Bacevičius. Koncertavo, yra rašęs į spaudą. Viename 1907 m. laiškų Bronislavai Volmanienei iš Vilniaus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė įrodinėjąs Tautos namų Vilniuje statybos būtinumą; laiškas neišliko, žinomas tik iš „Naujojoje Romuvoje“ paskelbto K. Bacevičiaus vertimo į lietuvių kalbą (žr.: Vytautas Landsbergis, Visas Čiurlionis, Versus aureus, 2008, p. 606). Jo žmona mokėsi dainavimo pas V. Grigaitienę. Su motina atvykusi jauniausia dukra Wanda (1914–2011, poetė, rašytoja, žurnalistė) įstojo į universitetą studijuoti lituanistikos.

 

Keturis kartus Kaune lankėsi vis labiau garsėjanti smuikininkė ir kompozitorė Gražina. Su broliais surengė 4 koncertus konservatorijos bei Valstybės teatro salėse ir 4 radijo koncertus. Iš įvairių kompozitorių ir savo pačios kūrinių sudarytas programas yra surašęs Vytautas (žr.: LLMA, f. 118, ap. 1, b. 188, l. 1). Pirmąsyk Gražina atvyko 1930 m., išbuvo ilgiausiai – apie 6 mėn. ir, pasak brolio, „labai sistemiškai darbavosi siekdama įvaldyti lietuvių kalbą“. Juozas Žilevičius dar mini tų metų jos rečitalį Valstybės teatre su Leiba Hofmekleriu ir rugsėjį Stasio Šimkaus diriguotame koncerte griežus Felixo Mendelssohno smuiko koncertą (J. Žilevičius, Gražina Irena Bacevičiūtė, Draugas. Mokslas. Menas. Literatūra, Antroji dalis, 1969 m., liepos 5 d., nr. 156 (27). Kitąsyk atvyko 1932 m. rugsėjį, vadinasi, ką tik baigusi Varšuvos konservatoriją (gavo smuikininkės ir kompozitorės diplomus) ir po to išvykusi į Paryžių studijoms pas Nadią Boulanger. Paskui – 1933 m. balandis, rečitalis su Kęstučiu, o 1934 m. sausio 9 d. „džiaugsmingų įspūdžių“ Vladui Jakubėnui sukėlęs (žr. jo recenziją kitos dienos „Lietuvos aide“) didžiulis orkestro koncertas teatro salėje – Jeronimas Kačinskas padirigavo Čaikovskio Penktąją simfoniją, G. Bacevičiūtė griežė jo Smuiko koncertą D-dur, paskiau V. Bacevičius dirigavo sesers „Karikatūras“ ir savo pirmąją simfoniją, „Vaidilutės“ uvertiūrą ir „Elektrinę poemą“. 1933 ar 1934 m. ji sukūrė pjesę smuikui ir fortepijonui „Lietuviška daina“ („Pieśń litewska“).

Minimą straipsnį J. Žilevičius parašė 1969 m. sausio 17 d. mirusios G. Bacevičiūtės atminimui. Jis rašo, kad anuomet švietimo ministras Konstantinas Šakenis tučtuojau atsiliepė į V. Bacevičiaus prašymą paskirti dukrai stipendiją pasimokymui (antram) Paryžiuje. Tačiau Kaune kilo nepatenkintų bruzdėjimas bei intrigos, ministras skirtą stipendiją atšaukė; buvę pasakyta, kad „Kauno muz. mokyklai jau antrojo smuikininko nereikėsią, todėl ji gali važiuoti ten kur tik nori“. 1934 m. seserį metų mokslui Paryžiuje pas garsų pedagogą, teorinių darbų autorių Carlą Fleschą nuvežė Vytautas. Parvykti atgal į Kauną sesuo atsisakė ir tapo lenkų smuikininke ir kompozitore Graźyna Bacewicz. Tėvas Kaune liko tik su Vytautu.

 

Mūsų muzikos kultūrai daug nusipelnė senesnių laikų smuikininkės pedagogės. Minėtina ir Wanda Bohuszewiczόwna (grafienė Halka-Ledόchowska). Vilnietė (1882–1942), 1896–1901 m. mokėsi Berlyne (nuo 1898 m. spalio – Berlyno karališkosios menų akademijos aukštojoje muzikos mokykloje). Išskyrus 1909–1912 m. darbą vad. Ippo-Gechtmano mokykloje Kaune (pas ją ten mokėsi vienas žymiausių mūsų smuikininkų Vladas Motiekaitis), grįžusi dirbo Vilniaus muzikos mokyklose, muzikos draugijos „Lutnia“ konservatorijoje, 1935–1940 m. Mieczysławo Karłowicziaus konservatorijoje (1936–1940 m. jos smuiko klasę lankė vilnietis Eduardas Pilypaitis). Smuikininkė koncertavo kaip solistė, kamerinių ansamblių bei orkestrų narė. 1940 m. priimta į lietuvišką Vilniaus muzikos mokyklą, vadinosi Vanda-Marija Leduchovskiene; šiek tiek mokėjo lietuviškai. Nuo 1941 m. spalio 2 d. jai leista dirbti ir Filharmonijos orkestre, 1942 m. balandžio 15 d. iš muzikos mokyklos atleista (LLMA, F. 109, ap. 3, b. 208); netrukus mirė.

 

Laikas grįžti prie rašinio pradžios. Saulės Kondrotaitės kūrybos kelio pradžią yra aprašiusi Margarita Dvarionaitė (Ugnė, Saulė, Gabrielė. Žvilgsnis į muzikių Kondrotaičių trio, 7 meno dienos, 2002-07-19, nr. 531). Jų mama Darija – choro dirigentė, tėvas Vilius Kondrotas – daugybę muzikos įrašų plokštelėse bei radijo laikmenose įamžinęs garso režisierius. Gabrielė – pianistė, abi vyresnėlės – smuikininkės. Jų pirmoji mokytoja M.K. Čiurlionio mokykloje buvo Emilija Pilotaitė-Armonienė, pas kurią mokėsi didžioji dalis, gal per 60, „mūsų šiandienos smuikininkų“ (žr. Vytautė Markeliūnienė, In memoriam Emilija Pilotaitė-Armonienė 1920 06 27 – 2006 01 24, 7 meno dienos, 2006-02-03, nr. 694). Svarbi pačios E. Armonienės mokymosi dalis buvo 1937 m. pradėtos studijos Vilniaus M. Karłowicziaus konservatorijoje pas W. Halką-Ledόchowską, trukusios iki pedagogės mirties. Po karo grieždama įvairiuose orkestruose (ilgiausiai Povilo Bekerio suburtame „Vilniuje“), E. Armonienė dar mokėsi pas Eleną Bekerienę (ji mokslus ėjo Sankt Peterburge, Berlyne, Prahoje, Paryžiuje, bičiuliavosi su Maironiu, Juozu Tumu-Vaižgantu); E. Bekerienės ilgametė pedagoginė veikla M.K. Čiurlionio menų mokykloje irgi atsimenama su didžiausia pagarba (žr.: Vytautė Markeliūnienė, In memoriam Elena Strazdaitė-Bekerienė (1910 10 16 – 2004 11 06), 7 meno dienos, 2004-11-19, nr. 637). Taigi, Saulė mokslus pradėjo kaip E. Armonienės mokinė, paskui jos mokytojai buvo Viktoras Radovičius ir Raimundas Katilius (beje, irgi E. Armonienės mokinys). Nuo 1986 m. studijavo J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, nuo 1988 m. – Valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) pas prof. R. Katilių.

 

Tokią įprastinę studijų ir savarankiškos veiklos eigą pakeitė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio sukeltos politinės aplinkybės, kurių kulminacija – 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Mokslų siekiančiam jaunimui atsivėrė neregėtos lavinimosi ir veiklos svetur galimybės. Pavyzdžiui, dvejus metus Čiurlionio mokykloje jau mokytojavusi smuiko virtuozė Rusnė Mataitytė buvo viena pirmųjų, pakėlusių sparnus anksčiau nelengvai įmanomam (ar visai neįmanomam) skrydžiui į Vakarus; nuo 1990 m. darbavosi Getingene, paskiau Oksforde, Londone, apskritai – „visoje Europoje“ ir JAV, pelnė apdovanojimą Louiso Spohro konkurse (Vokietija), buvo solistė, ansamblių narė bei orkestrų koncertmeisterė (simfoninio orkestro koncertmeisteris – smuikininkas, po dirigento antrasis asmuo orkestre; nepainioti su mūsų pianistais akompaniatoriais, kurie pagal sovietinį rusišką įprotį tebesivadina koncertmeisteriais). Nuo 2005 m. yra LMTA pedagogė, profesorė, nuo 2006 m. – ir Čiurlionio mokyklos mokytoja; taigi ir ji grįžo ad fontes.

 

Viena pirmųjų nepaprastos tarptautinės sėkmės sulaukė smuikininkė Dalia Stulgytė. 1995 m. baigusi Liubeko aukštąją muzikos mokyklą, ji, 23 tarptautinių konkursų laureatė, pasižymėjo kaip solistė (diriguojant garsiems dirigentams, griežė su žymiausiais Vokietijos orkestrais, buvo kai kurių koncertmeisterė), kamerinių ansamblių narė bei steigėja, koncertuodama aplankė kitas Europos šalis, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Kanadą, Japoniją. Kaip ir jos kolegės, populiarina lietuvių muziką.

 

S. Kondrotaitė priklauso prie anksčiausiai svečiose šalyse pabuvojusių (ir tenykščiams lietuvių talentą parodžiusių) bei su itin vertinga patirtimi grįžusių muzikių. Aplinkybės savotiškos. Vengrų dirigentė Olga Géczy (iki Vengrijos išsivadavimo iš komunistinės valdžios gyveno Šveicarijoje ir Austrijoje) jau 1989 m. buvo pasikvietusi mūsų muzikų į Austrijoje jos įkurtą Tarptautinę muzikų draugiją. 1991 m. ji pakviesta būti mūsų LMTA vizituojančia profesore, yra dirigavusi jos orkestrui. Pasikvietusi Zalcburgo menininkus – režisierių ir dailininką, ji 1992 m. spalio 3 d. parengė Josepho Haydno operos „Žvejės“ premjerą Operos ir baleto teatre. Spektaklis buvo įrašytas į garso kasetę, paskiau – į kompaktinę plokštelę (galima pasižiūrėti ir paklausyti internete, gražiai atrodo). Operos premjera buvo O. Géczy sumanyto I Haydno ir Schuberto muzikos festivalio dalis. Trečiajam festivaliui 1994 m. dirigentė su režisieriumi Nerijumi Petroku ir dailininke Birute Ukrinaite bei akademijos studentais parengė kitos Haydno operos „Negyvenama sala“ pastatymą (2 spektakliai Rusų dramos teatre). Ketvirtas festivalis surengtas jau be tos dirigentės, bet Vilnius buvo betampąs vienu iš Haydno operų atgimimo centrų (1984 m. birželio 30 d. buvo pastatyta Haydno opera „Vaistininkas“). Deja, netapo, nes jo nepalaikė galintieji tą padaryti.

 

O. Géczy per tą laiką gerai susipažino su Vilniaus muzikiniu gyvenimu ir dairėsi muzikių savo vadovaujamam Austrijos tarptautiniam moterų orkestrui. Šitaip ji „aptiko“ Ugnę ir Saulę Kondrotaites, kurias išsivežė 1989 bei 1990 m. to orkestro vasaros koncertams (1989 m. Saulė pirmoji iš lietuvių pagriežė visus 24 Niccolo Paganini kaprisus smuikui solo). 1992–1997 m. Saulė gyveno Čekijoje; buvo orkestrų narė, pasireiškė kaip solistė. Iš pradžių griežė Opavos teatro operos orkestre (1805 m. įsteigtas teatras tuomet atidarytas po rekonstrukcijos), su juo atliko Ludwigo van Beethoveno koncertą (dirigavo Oldrichas Bohuńovsky). Nuo 1994 m. buvo Marianske Laznių simfoninio orkestro narė (griežė Paganini koncertą D-dur, dirigentas – daug kūrinių Čekijoje ir svetur įrašęs Rostislavas Hališka). Būdavo kviečiama į Karlovy Varų kamerinį orkestrą „Cremona“. 1997-aisiais Saulė dalyvavo 49-ojo „Prahos pavasario“ smuikininkų konkurse bei – kaip kvarteto narė – šiuolaikinės muzikos festivalyje. Tų metų rudenį grįžo namo tęsti studijų LMTA, dalyvavo įvairiuose renginiuose bei meistriškumo kursuose (su prof. Sauliaus Sondeckio vadovaujamu studentų orkestru griežė Antonio Vivaldi koncertų ciklo „Metų laikai“ koncertą „Žiema“), prof. Jono Urbos vadovaujama 2004 m. baigė meno aspirantūros studijas. 2003–2015 m. iš Vilniaus važinėjo į pamokas Varėnos Jadvygos Čiurlionytės meno mokykloje, nuo 2008 m. darbuojasi M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Jos veiklą puošia ir koncertai jau minėtuose kraštuose, taip pat Vokietijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Baltijos valstybėse, įrašai Lietuvos radijo fonduose...

 

Įprastinis šiandienio gabaus muziko gyvenimas? Įprastinis, bet ir individualus.

Elena Strazdaitė-Bekerienė
Elena Strazdaitė-Bekerienė
Emilija Pilotaitė-Armonienė
Emilija Pilotaitė-Armonienė
Graźyna Bacewicz
Graźyna Bacewicz
Kotryna Vinciūtė. Nuotrauka iš J. Žilevičiaus-J. Kreivėno lietuviškos muzikos archyvo
Kotryna Vinciūtė. Nuotrauka iš J. Žilevičiaus-J. Kreivėno lietuviškos muzikos archyvo
Marijona Čižauskienė. Nuotrauka iš J. Žilevičiaus-J. Kreivėno lietuviškos muzikos archyvo
Marijona Čižauskienė. Nuotrauka iš J. Žilevičiaus-J. Kreivėno lietuviškos muzikos archyvo
Rusnė Mataitytė. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė. D. Matvejevo nuotr.
Saulė Kondrotaitė ir Inga Vyšniauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Saulė Kondrotaitė ir Inga Vyšniauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Sesuo Bernarda-Marija Venskutė.  Nuotrauka iš J. Žilevičiaus-J. Kreivėno lietuviškos muzikos archyvo
Sesuo Bernarda-Marija Venskutė. Nuotrauka iš J. Žilevičiaus-J. Kreivėno lietuviškos muzikos archyvo