7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Čiurlionis ir kiti lietuviai Varšuvoje

Valstybės atkūrimo šimtmečio aidai kultūroje

Jonas Vytautas Bruveris
Nr. 41 (1278), 2018-12-14
Muzika
Juozo Damijonaičio „ABC pradžiamokslis“ su M.K. Čiurlionio pieštu viršeliu
Juozo Damijonaičio „ABC pradžiamokslis“ su M.K. Čiurlionio pieštu viršeliu

1908 m. gegužės 15 d. „Vilniaus žinios“ Nr. 107 (945) išspausdino tokį skelbimą: „Subatoje gegužės 17 (30) d. Vilniuje Pagirių gelžkelio kliube (Chersono gatvė; ten dabar „Vaidilos“ teatras – J. B.) bus įrengtas pirmasis Lietuvių Dailės Draugijos KONCERTAS beturčių dailininkų naudai. Koncerte dalyvaus žinomoji Varšavos operos primadonė p. Stojevska, pijanista-kompozitorius p. M. Čiurlianis, Peterburgo konservatorijos tenoras p. Petrauskis ir p. Čiurlianio vedamas lietuvių choras.“ Skelbimas pakartotas kitos dienos laikraščio pirmame puslapyje, apie vakare įvyksiantį koncertą primenama gegužės 17 d. numeryje ir pranešama dar štai kas: „Dasižinojome, kad Varšavos Operos dainininkė primadona p. Stajauskaitė negalės dalyvauti parengtame šiame Dailės Draugijos koncerte dėlei jo suvėlinimo.“ Žinoma, dainininkei būtų akompanavęs pats Čiurlionis, greičiausiai ji būtų padainavusi ir ką nors lietuviška. O Čiurlionio skambinimą, Petrausko (kuriam, aišku, akompanavo Čiurlionis) bei choro dainavimą gegužės 24 d. „Vilniaus žiniose“ poetiškai aprašė Gabrielė Petkevičaitė (deja, nepaminėjo, ką jie atliko).

 

Šitaip mūsų spaudoje pirmą kartą pasirodė (čiurlionianoje, atrodo, neminima) Wandos Stajewskos (?–1949) pavardė. Labai giriama spaudos, dažniau dainuodavo svetur (Paryžiuje, Briuselyje, Londone ir kt.), Varšuvos operoje pirmą kartą pasirodė 1903 m. (Ofelija Ambroise’o Thomas „Hamlete“). Buvo Jurgio Pesio žmona, juodu augino dukrelę Birutę. Iš Prienų parapijos kilęs Jurgis Pesys (1880–1912, lenkiškai rašyta Pessis, žmona vadindavosi ir Pessis-Stajewska) buvo vienas veikliųjų Varšuvos lietuvių. Savo draugijai įkurti jie leidimo prašė jau 1902 m. (pvz., Peterburgo lietuvių ir žemaičių labdaros draugija veikė 1892–1918 m.), bet dėl miesto valdžios priešinimosi ji įsteigta 1904 m. (įstatai patvirtinti 1905 m. spalį). J. Pesys buvo draugijos pirmosios valdybos narys, kurį laiką ir pirmininkas (žr. Ant. Kasakaitis, Kaip Lenkijos lietuviai rūpinosi Lietuva, Trimitas, 1938 m. kovo 3 d., Nr. 9(898), p. 219). Su uošviu turėjo spaustuvę „Saturn“, panaikinus lietuvių spaudos draudimą išleido per 20 lietuviškų knygų, tarp jų Juozo Damijonaičio „ABC pradžiamokslį“ su Čiurlionio pieštu viršeliu (1906), jo harmonizuotų liaudies dainų rinkinį „Vieversėlis“ (1908, ten yra ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ bei Antano Strazdo „Pulkim ant kelių“); „Saturno“ leidiniai buvo pardavinėjami Šlapelių knygyne Vilniuje. Čiurlionis buvo pirmasis draugijos choro vadovas. Repetuodavo erdviuose Varšuvoje žinomo siuvėjo Prano Stankevičiaus namuose. Čiurlionis mokė skambinti pianinu jo dukterį Gražiną. Vėliau G. Stankevičiūtė-Michnevičienė tą pianiną parsigabeno į Lietuvą ir dovanojo Teatro, muzikos ir kino muziejui, kur jį ir galima pamatyti.

 

Tačiau jau persikėlusio į Vilnių Čiurlionio pakvietimas koncerte padainuoti Varšuvos bičiulę itin įsimintinas dar štai kodėl. 2007 m. Martyno Mažvydo biblioteka išleido „Senųjų lietuviškų šelako plokštelių antologiją“ (4 CD). Apibūdinusi 1907 m. Rygos lietuvių įrašytas pirmąsias lietuviškas plokšteles, antologijos rengėja Eglė Marčėnienė rašo, jog 2005 m. biblioteka įsigijusi XX a. pradžioje prancūzų „Pathé“ firmos Varšuvoje įrašytas 4 lietuviškas plokšteles – lietuvių choras įdainavo 4 dainas, o W. Stajewska-Pessis – „Miškas ūžia“, „Piemenėlis“, „Tiamsta dienelė“ (Stanisławo Moniuszkos) ir „Močiute noriu miego“. Kilo klausimas, ar ta amžiaus pradžia nėra 1907 ar 1908 m. (jau vadovaudamas „Vilniaus kanklių“ chorui, Čiurlionis yra vykęs į Varšuvą), nes 1907 m. W. Stajewska dainavo Varšuvoje, jos įdainuotą Moniuszkos solo dainą („Tai vakaro daina“, W. Syrokomlos ž.) Čiurlionis buvo subalsavęs vyrų chorui (vertė Petras Arminas-Trupinėlis), o dainos „Močiute noriu miego“ išdailą fortepijonui buvo sukūręs 1906 metais. Bėda ta, kad plokštelių etiketėse užrašytas tik dainos pavadinimas ir dainininkės pavardė (Pessis-Stajevska), o akompanuojančio pianisto bei choro vadovo pavardė ir išleidimo metai nenurodyti. Yra tik įrašo katalogo ir matricos numeriai. Jų seką bei kitus įrašus nagrinėjusi Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja muzikologė Laura Strabulė teigia (sakė šių eilučių autoriui – ačiū!), kad tai vėlesnių – ne Čiurlionio metų įrašai ir pianistas galėjo būti Aleksandras Aleksis (Aleksandravičius, 1886–1983). Jis 1913 m. baigė Varšuvos muzikos institutą ir išvyko į JAV. Juozas Žilevičius „Lietuvių muzikų vardyne“ (Muzikos žinios, 1955, Nr. 2, Part. 3, p. 4) rašo, kad jo vadovaujamas Varšuvos lietuvių choras „keletą dainų įdainuoja į patefono plokšteles“, o apie kitką neužsimena.

 

2015 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido klaipėdietės profesorės Danutės Petrauskaitės knygą „Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1870–1990: tautinės tapatybės kontūrai“. Tai stulbinančios apimties ir turiningumo, visa JAV lietuvių archyvų medžiaga pagrįstas veikalas (statistikos pavyzdys: nuo 1886 m. lietuviai JAV pasistatė ar įsigijo 134 bažnyčias, jose veikė 120 parapinių chorų; iki 1948 m. būta 176 pasaulietinių chorų bei ansamblių, 1949–1990 m. – 111, iki 1948 m. buvo įsisteigę 115, o 1949–1990 m. – 31 orkestras). Paprašyta pagalbos, profesorė sakė, kad tenykščiuose archyvuose žinių apie tokią A. Aleksio veiklą Varšuvoje nėra. Jų nėra anuomet Varšuvoje studijavusių ir lietuvių veikloje dalyvavusių Juliaus Štarkos, Viktoro Žadeikos, Jono Bendoriaus bylose Lietuvių literatūros ir meno archyve. Be to, buvo įdainuotos ne tik E. Marčėnienės minimos 4 dainos, bet ir dar 4. Ketvirtoji – tai „Tautiškas gimnas“, vienintelis įrašas su apytikre data 191x. Panašu, kad (kai kurie) įrašai daryti vienu laiku (Varšuvoje buvo tos įrašų kompanijos skyrius). Štai V. Pessis-Stajevskos (čia rašoma taip, kaip plokštelių etiketėse) dainuojamo „Piemenelio“ katalogo ir matricos numeriai yra 26912/52538, o „Tautisko gimno“ – 26913/52548. Dainininkė „Pathé“ studijoje dar yra įdainavusi „Sudie, Lietuva!“, „Uz jariu, mariu“, „Oi giria, giria“ ir Lakmės ariją iš Léo Delibes’o operos. Stebina dainininkės graži tartis – lyg dainuotų lietuvė. 1911 m. ji dainavo Paryžiuje, Monte Karle, Briuselyje, Londone, o 1912 m. sausį – Varšuvoje (Džilda, Margarita); rugpjūčio 29 d. mirė Jurgis Pesys, ši netektis skaudžiai atsiliepė ir jos meninei karjerai.

 

Knygoje „Čiurlionio muzika“ (1986) apibūdindamas Čiurlionio laikų Varšuvos lietuvių muzikos gyvenimą, Vytautas Landsbergis rašo, kad jame dalyvavo (smulkiau apibūdintas vienas koncertas) pianistė Kotryna Jačinovska (gimė iš Baltarusijos į Šiaulius atsikrausčiusių unitų šeimoje) ir „kitas Varšuvos muzikos instituto profesorius – I. Prielgauskas“ (p. 36). Pianistas Ignas Prielgauskas (1871–1956), to instituto auklėtinis, 1903–1924 m. buvo jo, 1924–1939 m. Klaipėdos, 1939–1954 m. Šiaulių muzikos mokyklos pedagogas. Apie jį rašiusiųjų (ir V. Landsbergio) straipsniuose visiškai vyrauja jo pedagogikos panagrinėjimai, jokių žinių apie dalyvavimą Varšuvos lietuvių gyvenime nėra. Jis pats yra parašęs tik tiek: 1890 m. įstojęs į Varšuvos konservatoriją, „čia susitikau su mažu būreliu kolegų iš Lietuvos“ (LLMA, f. 49, ap.1, b.53, p. 8). Tad lyg ir labiausiai tikėtina, kad dainininkei akompanuoti galėjo Katažina Jačinovska. Tai anuomet pagarsėjusi (koncertavo ir Vilniuje) lenkų pianistė Katarzyna Jaczynowska (1872–1920). Jos sentimentus lietuviams gal skatino šeimos Šiauliuose aplinka, pavyzdžiui, kita šeimos narė Marija Jačinovskaja-Kymantienė (1858, Šiauliai – 1922, Vilnius) buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti iždininko Jono Kymanto (1854–1924) žmona.

 

Tačiau, vėlgi – gal... 1911 m. kovo 11 d. Varšuvos lietuvių savišalpos draugija surengė dviejų dalių Koncertą-rautą (taip jis pavadintas lietuviškai ir lenkiškai spausdintoje koncerto programėlėje) M. (Mariano – J. B.) Rychłowskio gimnazijos salėje (jau tada gyvavo pasibaisėtinas lietuvių įprotis rašyti tik žmogaus vardo raidę, o čia kai kur net jos nėra). Vyrų choras (vadovas Alfonsas Ratušinskas) padainavo Vinco Kudirkos „Lietuva, Tėvyne mūsų“ (koncerto pradžioje), Juliaus Štarkos „Darželį“ bei V. Kudirkos „Kanklių“ 2-ajame rinkinyje (1899) skelbtas 4 liaudies dainas, kurias harmonizavo lenkų kompozitoriai. V. Landsbergis yra išaiškinęs, kaip dainų harmonizavimo profesionalumo siekusio V. Kudirkos pastangomis Varšuvos dainavimo draugija „Lutnia“ paskelbė du lietuvių dainų harmonizavimo konkursus, kuriuos greičiausiai finansavo 1888 m. įsikūrusi draugija „Lietuva“ (žr. Vytautas Landsbergis, Pirmasis lietuvių muzikos varpelis, Pergalė, 1983, Nr. 12, p. 141). Tad 20 iš 24 rinkinio dainų yra lenkų muzikų (tarp jų ir „Lutnios“ steigėjo bei chorų vadovo Piotro Maszyńskio, 1855–1934) harmonizuotos (1-ame, 1885-ųjų rinkinyje yra 11 iš 18 dainų); yra keletas dainų balsui su fortepijonu. Tris dainas harmonizavusį S. Lapinską dėl pavardės rašybos V. Landsbergis vadina į konkursą atsiliepusiu vieninteliu lietuvių muziku. O Živilė Ramoškaitė sako, kad tai paties Kudirkos slapyvardis. Jos pagrindinis argumentas – to S. Lapinsko harmonizuotos dainos „Siuntė mane motinėlė“ motyvas Kudirkos valse fortepijonui „Nemuno vilnys“ (Živilė Ramoškaitė, Vinco Kudirkos „Kanklės“ – pirmasis harmonizuotų lietuvių liaudies dainų rinkinys, Tautosakos darbai, XXXVI, 2008, p. 285–286). Be to, greičiausiai jis bus harmonizavęs dainas, kurių harmonizuotojas nenurodytas (1895-ųjų „Kanklių“ I rinkinyje tokių yra 7), o nesuprantamu dalyku muzikologė laiko tai, kad 1950 m. straipsnyje apie Kudirką Juozas Žilevičius Lapinską pavadino Lapinskiu (straipsnyje priminta, kad itin muzikalus Kudirka – juk griežė smuiku, violončele – pats yra dainavęs „Lutnios“ chore).

 

Tačiau pavardė Lapinski’s programėlėje parašyta prie choro atliekamos antros dainos „O kur tu eisi“. Klaidinančių klaidų virtinė: jei tai bevardžio lietuvio pavardė – nereikia apostrofo, jei lenkiška – turėtų būti ń (be to, tą dainą iš tiesų harmonizavo Aleksander Poliński, 1845–1916). Kažkoks W. Krasińskis skambino savo fortepijono koncerto Adagio, kažkas (ponas ar ponia? Parašyta p. Allizzi) dainavo G. Puccini „Toscos“ ariją, koks p. Zyndram-Kościałkowski – „Sunku gyventi“ ir Mozarto „Don Žuano“ Leporelo vadinamąją katalogo ariją. Tik aišku, kad šis stiprus (gal mėgėjas, nes lyg ir neminimas lenkų teatro istorijoje) solistas galėjo būti Pandėlio giminės narys, kaip ir Marianas, Karolio Zyndram-Kościałkowskio ir Marijos Budrevičiūtės sūnus (1892–1946, Jόzefo Piłsudskio bendražygis; žr. Visuotinė lietuvių enciklopedija, X, 2006, p. 640).

 

Didžiausia šio gan efektingos, lietuvių koncertų pobūdį bei atlikėjų pasirinkimą liudijančios programos mįslė – dainininkams akompanavęs pianistas. Parašyta Kazenas. Gal Kazėnas, gal ir jis laikytinas vienu galimų W. Pessis-Stajewskos įrašų akompaniatoriumi? Mūsų muzikos istoriografija gerai težino Pasvalyje gimusį Julių Kazėną (1913–1998), profesinę dainininko veiklą Vilniuje vos pradėjusį karo metais, išeivijoje JAV pagarsėjusį chorvedį ir 1954 m. tenai gimusį jo sūnų Bronių. Dirigentas, chorvedys, dainininkas Bronius Kazėnas sakė (kalbėta telefonu), kad spėjamasis pianistas negali būti jo senelis Antanas – jis buvo ūkininkas. Tačiau anuometiniame muzikos gyvenime šmėkštelėjo dar vieno A. Kazėno – chorvedžio, vargonininko (tad ir galimo pianisto) pavardė. 1906 m. lapkričio 6 d. „Vilniaus kanklių“ draugija dabartinės Nacionalinės filharmonijos salėje parodė Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Birutę“, pirmąją lietuvių operą. Tarp premjeros rengėjų buvo draugijos chorui vadovavęs A. Kazėnas. Jam tų pareigų teko atsisakyti, nes „kunigų seminarijos rektorius Baika (prelatas Karol Bajko – J. B.) uždraudė savo vargonininkui bendradarbiauti su lietuviais“ (žr. V. Maknys, Lietuvių teatro raidos bruožai, Vilnius, Mintis, 1972, p. 120). Matyt, galima spėti, kad tarp Varšuvos lietuvių choro vadovų kartais paminimas bevardis Kazėnas (pvz., žr. Ant. Kasakaitis, Kaip Lenkijos lietuviai rūpinosi Lietuva, Trimitas, 1938, Nr. 10, p. 243) bus buvęs tasai vilnietis, apie 1880 m. Sindriūnuose (Pasvalio parapijoje) gimęs Antanas Kazėnas (už pagalbą nustatant šį faktą ačiū Pasvalio krašto muziejaus darbuotojai Bronislavai Lapinskaitei, Biržų muziejaus „Sėla“ darbuotojoms Snieguolei Kubiliūtei ir Vijolei Nikšienei bei miesto bibliotekos darbuotojai Zitai Balaišienei – J. B.).

 

Tasai Antanas Kazėnas turėjo būti stiprus pianistas, jei akompanavo minėtosios Leporelo arijos dainavimui. Tačiau jokiu būdu neatmestina ir L. Strabulės nuomonė, kad solistės akompaniatorius įrašuose galėjo būti A. Aleksis. Apie jo vadovauto varšuviečių lietuvių choro įrašus rašęs J. Žilevičius greičiausiai išgirdo iš paties A. Aleksio Amerikoje, o solistė galėjo būti primiršta. Nors jai galėjo akompanuoti ir kas kitas, bet tie įrašai padaryti kone vienu metu. Štai dainos „Miškas ūžia“ įrašo katalogo numeris yra 26911, „Piemenėlio“ – 26912, o Tautiško himno – 26913, „Siuntė mane“ – 26914 ir pan.

 

Varšuvos lietuviams nuolat rūpėjęs dalykas buvo pamaldos gimtąja kalba. Varšuvoje buvo ir lietuvių kunigų bei vyskupų. Tačiau miesto Bažnyčios vyresnybės nuomone, jo gyventojai moka (turi mokėti) lenkiškai, ir to užtenka. 1911 m. kunigas Antanas Petrauskas (1881–1944) buvo paskirtas Varšuvos karo apygardos katalikų kapelionu, kunigavo Šv. Pranciškaus bažnyčioje, kuri dėl to priklausė Mogiliovo – taigi, ne Varšuvos – arkivyskupijai. Vyskupui sufraganui Kazmierui Ruškiui (Ruszkiewicz, 1835–1925) pritariant, gavo teisę tenai laikyti ir lietuviškas pamaldas. Tačiau ta bažnyčia buvo toli nuo lietuvių gyvenamųjų Varšuvos vietų, tad nutarta pagalbos kreiptis į kunigaikštienę Mariją Magdaleną Radvilienę. Iš Zavišų-Kęsgailų giminės kilusi kunigaikštienė buvo Mikalojaus Rapolo Radvilos (1880–1914; žuvo lapkričio 30 d. fronte Malviškių bažnytkaimyje netoli Gumbinės) žmona (turėjo dukterį iš pirmosios santuokos su grafu Ludwiku Jόzefu Krasińskiu, 1833–1885).

 

Suprantama, Radviloms, Lietuvos istorijos kūrėjų giminei, buvo gerai žinoma ir tuometinė lietuvių padėtis, santykiai su lenkais. Galėjo būti žinomi ir Lietuvos patrioto Ottono Zawiszos (1844–1910) raštai. O. Zawisza buvo gimęs Žemaitkiemyje prie Kauno; jaunuolis dalyvavo 1863 m. sukilime. Kunigaikštienę su juo galbūt siejo artimesni giminystės ryšiai, negu apskritai priklausymas šiai didžiulei, Vytauto ir Jogailos laikais iškilusiai giminei. 1916 m. kunigaikštienė rašė: „Prisipažįstu apgailestaujanti tai, jog mano proseniai apleido Kauno guberniją, ir aš nebegaliu pilnai skaityties prie Jūsų tautos, bet gi statau lietuvius aukščiau kitų tautų“ (Kunigaikštienės M. Radvilienės žodžiai apie lietuvius. – „Žiburio“ kalendorius 1917 metams. Spaustuvė E. Lipkės Jaroslavlyje, p. 67–68). 1907 m. Vilniuje pasirodė O. Zawiszos knygelės „Litwini w Litwie“ trečiasis leidimas. Viena, jos turinį (rašoma apie daugelį istorijos ir to meto dalykų) iškart apibrėžia prielinksnis w (lenkų kalboje vartojamas rašant apie kitas valstybes, o kalbant apie Lietuvą ir šiandien teberašoma na Litwie – kaip ir apie Lenkijos regionus). Antra, tai Lietuvos himnu pavadintas eilėraštis ir toks pasiaiškinimas: „Mums, kurių praeitis neišmokė savo kalbos, apie gimtinės problemas tenka mąstyti lenkiškais žodžiais, bet lietuviškomis mintimis“ (Otton Zawisza. Litwini w Litwie. Wydanie trzecie i powiększone. Wilno, 1907, p. 15). Pratarmėje autorius nurodo, kad pirmuoju jos leidimu laiko lietuviškai skelbtus straipsnius „Vilniaus žiniose“, o antruoju – kai kurių tekstų išspausdinimą Varšuvos leidinyje (tai Ze stosunkόw litewsko-polskich. Głosy Litwinόw. Audiatur et altera pars, 1907. Išleido Jurgio Pesio spaustuvė „Saturn“). Leidinyje gausu tekstų iš „Vilniaus žinių“, kitų lietuvių laikraščių. Sudarė Jonas Kriaučiūnas, tarp rašiusiųjų – Jonas Basanavičius, Mečislovas Davainis-Silvestraitis; yra ir 1905 m. birželį Filadelfijoje Amerikos lietuvių katalikų sąjungos suvažiavime priimta peticija Šv. Tėvui dėl lietuvių kalbos padėties Lietuvos bažnyčiose; taip pat žr.: Vilniaus žinios, 1905 m. spalių 8(21) d., N 244).

 

Kunigaikštienė prie lietuvių veiklos itin svariai prisijungė sustiprėjus pastangoms apginti lietuvių kalbos teises Katalikų bažnyčioje. 1906 m. lietuvių kunigija pasiuntė popiežiui Pijui X, Katalikų bažnyčios kardinolams bei kai kuriems Europos laikraščiams raštą „Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose“. Remiantis daugybe faktų, jame parodyta, kaip lenkų valdoma Lietuvos katalikų bažnyčia yra paversta nuožmaus lietuvių nutautinimo įrankiu. Tarp 31 parapijos kunigų polonizatorių minimas ir Druskininkų kunigas Bolesław Wolejko (Žr.: Apie lenkų kalbą Lietuvos Bažnyčiose/De lingua polonica in ecclesiis Lithuaniae, Kaunę-1906-Caunae, p. 58); vos atvykęs, už „litvomaniją“ iš pareigų atleido kone 30 metų Druskininkų bažnyčioje vargoninkavusį Konstantiną Čiurlionį (viena svarbiausių to kunigo ypatybių buvo „arši neapykanta lietuviams ir visam kam, kas lietuviška“ (Jadvyga Čiurlionytė, Atsiminimai apie M.K. Čiurlionį, Vilnius, Vaga, 1970, p. 243; buvusiam kunigui išpažintį buvo galima atlikti ir lietuviškai). Įdėtas į nelietuviškas parapijas išsiųstų 28 lietuvių kunigų sąrašas. Nepasidrovėta pateikti 1837–1847 m. Seinų vyskupo Pawelo Straszynskio atsakymo į lietuviškon parapijon sunčiamo kunigo lenko klausimą, kas bus, nes parapijiečiai nesupras jo lenkiškų pamokslų: „O, tegul tie „z kurwy syny“ mokinasi lenkiškai; tik tokiu būdu ir išsimokįs, o męs turime rupintis, idant jie visi pavirstų į lenkus”, p. 12.). Paskelbtas ir 1905 m. lapkričio 2(15) dienos lietuvių memorandumas Rusijos ministrui pirmininkui Sergejui Wittei su politinio pobūdžio reikalavimais, kurį parašė „įvairių Lietuvos kraštų piliečių įgaliotieji: dr. J. Basanavičius, Donatas Malinauskas, kun. J. Ambraziejus, M. Dovoina-Silvestravičius“. 1912 m. lietuvių kunigai Šv. Sostui įteikė memorandumą „Lietuvių katalikų būklė Vilniaus diocezijoje ir panpolonizmo ekscesai“ (Le condizioni dei Lituani cattolici nella diocesi di Vilna e gli eccessi del Panpolonismo: memorandum del clero cattolico lituano, Roma, 1912). Įvykį savo leidžiamame laikraštyje „Draugija“ aprašė Adomas Jakštas-Dambrauskas. Popiežiaus Pijaus X valstybės sekretoriumi paskirtas kardinolas Rafaelis Merry del Valas atsiliepimą apie lietuvių memorandumą paprašė parašyti rašytoją, teisininką, politikos apžvalgininką (beje, gimusį Druskininkuose) Hipolitą Korwin-Milewskį. Jo rašinys buvo „pilnas tokios demoniškos piktybės ir šmeižto, jogei, jį perskaičius, ramiausiam lietuviui sunku išlaikyti lygsvarą“ (Juozas Purickis, Lenkų-lietuvių santikių istorijos lapelis, Draugija, No 93–96, tomas XXIV, 1914, p. 4). Tame tome A. Jakštas-Dambrauskas apžvelgia Paryžiaus žurnalo „Annales des Nationalités“ tų metų Nr. 6–12, kur atspausdinti ir Juozo Gabrio (1911 m. Paryžiuje įsteigė Lietuvių informacijos biurą) straipsniai apie lietuvių lenkinimą, bei Korwin-Milewskio rašinį ir padaro išvadą, kad dėl pastarojo įtakos Merry del Valas „neprileidęs kunig. Radvilienės prie Šv. Tėvo“ (p. 112).

 

Vadinasi, ginti lietuvių reikalų kunigaikštienė buvo nuvykusi į Romą. Ji gausiai skyrė lėšų Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčios statybai (nurodydama, kad „ja nesinaudotų lenkai“, žr.: Teresa Zielińska, Poczet polskich rodόw arystokratycznych, Warszawa, Wydawnictwo Szkolne i Pedagogiczne, 1977, p. 354). Rūmų prievaizdo pareigoms buvo priėmusi Vincą Palukaitį, ypatingai veiklų lietuvių gyvenimo Varšuvoje organizatorių, ir lietuvių spaudos bei kitiems reikalams jam buvo davusi apie 20 000 rublių (Žr.: A. a. šaulys Vincas Palukaitis. Trimitas, 1932 m. rusėjo 29 d., Nr. 40, p. 791). Kunigaikštienė lietuviams atidavė savo nedidelę Kūdikėlio Jėzaus bažnyčią Varšuvos centre (leidimą pamaldoms davė naujasis Varšuvos arkivyskupas Aleksanderis Kakowskis; sveikindami su paskyrimu šioms pareigoms, lietuviai jam buvo dovanoję nepaprastai puošnų ir brangų Dante’s „Dieviškosios komedijos“ 1911 m. leidimą, kuris su aptaisais svėręs 10 kg, tokių tebuvo išleista 300 vienetų). Puikiai įrengtą, elektrifikuotą bažnyčią išlaikė pati kunigaikštienė, mokėjo atlyginimą kunigui. 1913 m. lapkričio 16 d. „Viltyje“ rašyta: „Ačiū kunigaikštienei Radvilienei, Varšuvos lietuviai jau turi savo bažnytėlę ir salę, kur Liet. susišelpimo d-ja daro savo susirinkimus ir skaityklą, kur pareina veik visi Rusijos liet. laikraščiai. Turi savo chorą, kurio vedėjas yra A. (Alfonsas – J. B.) Ratušinskas, baigęs Varšuvos konservatoriją.“ Kunigaikštienė priėmė Varšuvoje apsilankiusius kunigus Motiejų Gustaitį (Marijampolės lietuvių mergaičių progimnazijos direktorių), Konstantiną Olšauską (vieną Kauno „Saulės“ draugijos steigėjų bei veiklos organizatorių, jo iniciatyva pastatyti „Saulės“ rūmai), Joną Vizbarą (Liepojoje laikė lietuvių mokyklą) ir paskyrė lėšų jų veiklai (žr.: Kun. A. Petrauskas, M.I.C, Praeities pabyros. Atsiminimai iš pergyventų laikų (1905–1914). I dalis: 1905 metais sumišimas Lietuvoje. II dalis: Varšuvos lietuviai, Draugas, Chicago, 1934, p. 123–124). Skyrė lėšų Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos namo statybai (šią apgriuvusią bažnytėlę, vienintelę vietą Vilniuje pamaldoms gimtąja kalba, lietuviai buvo gavę 1901 m.).

 

Tarp minėtame „Žiburio“ kalendoriuje cituotų kunigaikštienės žodžių yra ir tokie: „Niekados taip nevertinau lietuvių proto, kaip dabar, kada žiūriu į nesumanumą svetimtaučių, lenkų aroganciją ir, su didžiausiu liūdesiu, į baltgudžių nesutikimus (...).“ Vadindama lietuvius „vyriausiu pavyzdžiu ištvermės tikybai ir savo tautos palikimams“, ji sako Dievą lietuviams davus „kentėtojų malonę, ir Kražių aukos išmels Lietuvai, ko Dievo prašote“ (minimas rusų kariuomenės susidorojimas su savo bažnyčią nuo nugriovimo gynusiais Kražių gyventojais, 1893 m. lapkritis; apgynė). Skelbdama kunigaikštienės žodžius, kalendoriaus redakcija primena jos pašalpas „Žiburio“ mokykloms ir nurodo, kad tai „pora ištraukų iš jos laiškų, rašytų 1916 metais“. O tekstą persispausdinęs Čikagos „Draugas“ (1917 m. gegužės mėn. 10 d., p. 3) atkreipia dėmesį, kad tai „jos laiškas „Žiburio“ draugijos (Tambove, Rusijoj) viršiloms“. Vadinasi, kunigaikštienė greičiausiai rašė kun. Motiejui Gustaičiui, nes į Tambovą buvo evakuota Marijampolės mergaičių progimnazija. Beliktų pridurti, kad tame kalendoriuje yra paskelbtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti organizacijų sąrašas. Jame nurodyta 101 „Rusų pusės“ miestuose veikusi tokia organizacija (buvo ir Čitoje, 6074 km nuo Maskvos, bei Vladivostoke, 9302 km nuo Maskvos...) ir 5 įgaliotiniai (į tą sąrašą papuolė draugijos skyriai Kopenhagoje, Romoje, Stokholme ir Fribūre); greitai jų skaičius dar labiau išaugo. Šitokiuose plotuose pasklidusių tautiečių, vaikų ir suaugusiųjų gyvenimu besirūpinusios draugijos veikla buvo nepaprastai puikiai organizuota.

 

1915 m. liepos 8 (21) d. „Šaltinis“ Nr. 30 pranešė, kad Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti „savo garbės nariais išrinko dr. A. (Antaną – J. B.) Vileišį ir kunigaikštienę Magdaleną Radvilienę“ (p. 182). Karo metais kunigaikštienė daugiausiai gyveno Zavišų-Kęsgailų dvare Kuchicuose (apie 80 km nuo Minsko; buvo paskutinė jo savininkė), kartais Minske (apskritai buvo paveldėjusi bene 18 dvarų, didelius žemės ir miškų plotus). Tuomet Minske buvo susitelkusios lietuvių organizacijos, kurios rūpinosi parama karo bei ankstesniais laikais po Rusijos imperiją išblaškytiems tautiečiams ir jų grįžimu į tėvynę. Kun. Vincento Borisevičiaus įsteigtam rateliui moksleiviams šelpti kunigaikštienė padovanojo apie 300 mastų (tai apie 210 m) šiltos medžiagos, ypatingos vertės sidabro servizą. Jis buvo išsaugotas; įvertintas 30 000 litų, tapo Ateitininkų rūmų Kaune statybos lėšų pagrindu. Lietuvos mokslo draugijai dovanojo 1009 tomus įvairaus turinio knygų. Per Lietuvos mokslo draugiją Vilniuje jas perduoti Lietuvos bibliotekoms Minsko lietuvių taryba kunigaikštienei pažadėjo 1918 m. kovo 5 d. laiške (žr. prof. dr. Sandra Grigaravičiūtė. „Imti į savo rankas tremtinių Lietuvon grąžinimą“: Lietuvos tarybos ir Minsko lietuvių organizacijų veikla 1918 metais, Parlamento studijos 24, 2018, Mokslo darbai, p.141–142). Tų metų pabaigoje Baltarusiją užėmus komunistams, ji grįžo į Varšuvą.

 

1922 m. kunigaikštienė apsigyveno Kaune. Priėmė Lietuvos pilietybę. M.K. Čiurlionio dailės muziejui padovanojo unikalų kontušo juostų rinkinį, kitų meno vertybių. Buvo apdovanota Didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu. Apgailestavo, kad per sena pasimokyti kalbėti lietuviškai. Negalėjo įgyvendinti ketinimo minėtą bažnyčią Varšuvoje padovanoti lietuviams (Žemaičių vyskupijai), o rūmus Foksal gatvėje – Lietuvos atstovybei, nes tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo tam būtinų diplomatinių santykių, – pastaroji buvo vienintelė Europos valstybė, Lietuvos valstybės nepripažinusi de jure. Po kelerių metų apsigyveno Karaliaučiuje, paskiau Godesberge prie Reino, o 1932 m. – Fribūre (Šveicarija). Mirė dominikonių vienuolyne 1945 m. sausio 6 d.

 

Prieš gerą pusmetį mūsų žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad „Minske perlaidoti LDK didikų Radvilų giminės narės Marijos Magdalenos palaikai“ (žr. internete: 15min>aktualu>istorija, Kauno diena>Laisvalaikis ir kultūra/Kultūra). Palaikai buvo ekshumuoti ir kremuoti, par(si)vežti į Minską ir padėti Šv. Roko bažnyčioje. Apeigose dalyvavo perlaidojimą inicijavę kunigaikštienės giminės ir palikuoniai. Ji esą save vadinusi lietuvių kilmės baltaruse ir „garsėjo kaip svarbi šios tautos XIX a. pradžios kultūros atgimimo mecenatė“. Viename pranešime paminėta, kad ji gyvenusi ir Lietuvoje. Kunigaikštienė iš tiesų smarkiai rėmė baltarusių atgimimą, tačiau pranešimuose (matyt, ir Baltarusijoje) nė žodžiu neužsiminta apie jos veiklą lietuvių labui. „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ XXIV tome (Vilnius, 2013) yra straipsnelis „Varšuvos lietuvių savišalpos draugija“. Jame rašoma, kad jos „globėja ir garbės narė buvo kunigaikštienė M. Radvilienė“ (p. 712). Tik taip ir tik tiek.

Juozo Damijonaičio „ABC pradžiamokslis“ su M.K. Čiurlionio pieštu viršeliu
Juozo Damijonaičio „ABC pradžiamokslis“ su M.K. Čiurlionio pieštu viršeliu
„Senųjų lietuviškų šelako plokštelių antologija“
„Senųjų lietuviškų šelako plokštelių antologija“
Varšuva. XX a. pradžia
Varšuva. XX a. pradžia