„Makbetas“ Kaune

Kauniečiui apsilankymas miesto Muzikiniame teatre – kultūros gyvenimo kasdienybės dalykas. Ne kauniečiui – retas įvykis, ir ši istorinė erdvė savaime skatina prisiminti mūsų operos meno raidą. Ji prasidėjo Vilniuje Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Birutės“ atlikimu dabartinės Nacionalinės filharmonijos salėje 1906 m. lapkričio 6 d. (taigi, po pustrečių metų nuo lietuvių spaudos bei viešo kalbos vartojimo draudimo panaikinimo). Muzikos kultūra sostinėje plėtojosi sparčiai ir buvo esminga tautinio atgimimo dalis. Dramos vaidinimai bei didžiuliai koncertai buvo skirti 1917 m. rugsėjo 18–22 d. d. Lietuvių konferencijos pradžiai ir pabaigai (ji išrinko kitų metų vasario 16 d. Nepriklausomybės atkūrimo aktą paskelbusią Lietuvos Tarybą). Būtų prieita ir prie operos teatro įsteigimo. Vilnių užėmus Lenkijai, visas gyvenimas susitelkė Kaune, kuriam buvo numatytas toks pat likimas. Lenkų planus užgrobti Kauną ir įvykdyti valstybės perversmą susekė lietuvių žvalgyba (dokumentus išgavo žvalgė Vilniuje Marcelė Kubiliūtė). Tad atsitiko taip, kad vadinamųjų peoviakų (nuo Polska organizacja wojskowa) teismas baigėsi 1920 m. gruodžio 24 d., o gruodžio 31 d. įvyko Giuseppe’s Verdi „Traviatos“ premjera. Šiandien žiūrint į šią sceną nesunku įsivaizduoti prieš spektaklį įžangos žodį sakantį Stasį Šilingą (1885–1962) – vieną reikšmingiausių valstybės atkūrimo ir tarpukario nepriklausomybės meto politikos bei kultūros asmenybių (okupantų suimtas 1941 m. ir 20 metų kalintas Rusijos lageriuose ir kalėjimuose). Prisiminus spektaklių nuotraukas, žvilgsniu irgi nesunku aptikti tas scenos vietas, kur kadaise iš tiesų stovėjo tie nufotografuoti dainininkai. Susidarė unikali ir į sostinę jau persikėlusios operos trupės, ir Kauno teatro tradicija kasmet gruodžio 31 d. rodyti „Traviatą“. Šitaip esmingas meno kultūros įvykis buvo prilygintas kasmet minimiems svarbiausiems valstybės istorijos, politinio bei visuomenės gyvenimo įvykiams, nes jų reikšmė vienoda. Šią tradiciją 2002 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre panaikino tik „taurės linksmybių“ siekiančių nuvorišų skonio galia. Kauno teatre „Traviata“ išliko, tik rodoma gruodžio 30-ąją.

Šiemet švenčiame Valstybės operos 100-metį. Spaudoje jau skelbta, kad Nacionalinis operos ir baleto teatras gruodžio 31 d. parodys naują „Traviatos“ pastatymą, taip pat ir Kauno muzikinis teatras. Ar tik tam kartui? Galbūt kas nors surengs mokslinę konferenciją. Nagrinėti būtų ką – kultūros, daugybės žmonių likimus. Štai 1939 m. spalio 28 d. į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė, nepraėjus nė mėnesiui koncertus ėmė rengti Kauno meno ansambliai, lapkričio 19 d. Valstybės opera parodė Antano Račiūno „Tris talismanus“, kitą vakarą – Verdi „Otelą“ ir t.t. Solistai dalyvavo koncertuose, spektaklių parodė Valstybės baletas ir drama, 1942–1944 m. 6 operų premjeras parengė tuomet įsteigtas Vilniaus miesto teatras. Tačiau vėl: karas, okupacijos, organizaciniai pokyčiai teatro gyvenime, daugybės jo žmonių emigravimas į Vakarus, tremtys į Sibirą... 1948 m. spalio 7 d. Piotro Čaikovskio „Pikų dama“ – pirmasis iš Kauno į Vilnių atkeltos operos trupės spektaklis. Tačiau Kaunas neliko be operos – nuo tada kasmet bent po vieną premjerą ėmė rengti 1940 m. lapkritį įkurtas Kauno operetės teatras (pavadinimas keistas keletą sykių). Tad, pavyzdžiui, 1957 m. Georges’o Bizet „Perlų žvejai“ ar 1958 m. Modesto Musorgskio „Soročincų mugė“ iki šiol tebėra vieninteliai šių operų pastatymai Lietuvoje. Kauno scenoje pirmąsyk parodyta Vitolio Baumilo „Paskenduolė“ (1958), Benjamino Gorbulskio „Frank Kruk“ (1959), Giedriaus Kuprevičiaus „Karalienė Bona“ (2002), kiti veikalai.

Šitaip visus sceninės muzikos žanrus puoselėjančiame Kauno teatre išlaikyta pirminė operų atlikimo tradicija. Jo repertuare buvo Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybos“, „Don Žuanas“, nuolat būna ar kartkartėmis pasirodo ne tik „Traviata“, bet ir Verdi „Rigoletas“, Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėjas“, Gaetano Donizetti „Liučija di Lamermur“, Charles’io Gounod „Faustas“ bei „Romeo ir Džuljeta“, Umberto Giordano „Andrė Šenjė“ („Andrea Chénier“), Bizet „Karmen“ ir pan. – veikalai, skatinantys ir plečiantys teatro narių, ypač dainininkų, kūrybos apimtis bei pajėgumą. 2011 m. pirmą sykį Lietuvoje parodyta Verdi „Atila“ (bendras darbas su Pernu tarptautiniu operos festivaliu „PromFest“ Estijoje), paskiau – kai kurios su tuo festivaliu statytos ir populiariausios Otto Nicolai, Giordano, Vincenzo Bellini operos. Ypač svarbus teatro darbas – 2018 m. į šią sceną sugrąžinta Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“ (pirmą kartą parodyta 1937 m.).

Taigi, Kauno teatras tebėra ir operos teatras. Tai patvirtina naujausias kolektyvo darbas – Verdi „Makbetas“ (premjera įvyko gruodžio 14 ir 15 d.), jo pastatymas visais atžvilgiais laikytinas itin pažymėtinu šio teatrų sezono įvykiu. Pastatymo koncepciją sukūrė režisierius, Sankt Peterburgo konservatorijos profesorius Gintautas Želvys (šio miesto lietuvių bendruomenės pirmininkas, jos oficialus pavadinimas – Sankt Peterburgo nacionalinė regioninė lietuvių kultūrinė autonomija), dailininkė – peterburgietė Taisiia Khizha. Puikiai parengta spektaklio programa. Joje yra pastatymo muzikinio vadovo ir dirigento Jono Janulevičiaus, režisieriaus, dirigento Juliaus Geniušo, dailininkės, dirigento asistentės ir chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės, choreografo Aleksandro Jankausko, šviesų dailininko Audriaus Jankausko pasisakymai, muzikologės Junijos Galejevos straipsnis apie kompozitorių ir jo veikalą. Priminta, kad Lietuvoje šią operą pirmą kartą parodė Nacionalinis operos ir baleto teatras 1995 m., dirigavo Jonas Aleksa, abiejų naujausio pastatymo dirigentų profesorius. Žiūrovų patogumui veikėjų ir atlikėjų sąraše derėjo parašyti, kas yra tie veikėjai (yra tik vardai). Mat, išskyrus Leidi Makbet (Lady Macbeth) ir jos rūmų damą (pastaroji tėra antras moteriškas solo balsas), kiti yra vyrų vaidmenys. Tačiau Dunkanas, Škotijos karalius, yra nebylus veikėjas, Malkolmas – tai jo sūnus ir pan. Pagaliau patarčiau atsikratyti rusicizmo ledi (tai Lady, tarti leidi), o tų viską žinančių ir pranašaujančių esybių negalima vadinti raganomis, nes tai laumės. Buklete paminėti Eimunto Nekrošiaus šios operos pastatymai Florencijos ir Palermo teatruose bei Maskvos Didžiajame teatre. Galima buvo priminti, kad Vilniuje Makbet dainavo Irena Milkevičiūtė, Sigutė Stonytė ir Sofija Jonaitytė bei visa ano meto galingoji vyrija.

Operos pastatyme buvo įveikti menko scenos dydžio keliami sunkumai. Veiksmo erdvei sukurti išnaudotos apšvietimo galimybės, puikiausiai apsieita su butaforijos minimumu (II d. škotų pabėgėlių choro „Patria oppressa“ choristai sugrupuoti lyg kokio puikaus dailininko paveiksle, ir žiūrovas gal ne iškart pastebės, kad specialaus scenovaizdžio apskritai nėra). Ypatingas sumanymas – II veiksme pakabintas tarsi sietynas, į veiksmą įtraukiamas karališkasis vainikas. Puikus spalvos simboliškumo pavyzdys yra somnambulizmo scena – Leidi Makbet mėginimai balto audeklo juosta nusišluostyti dar neva kruvinas rankas, būsimųjų Škotijos sosto paveldėtojų vizija – baltai aprengti vaikai vienas kitam perdavinėja ateities karališkąjį vainiką. Kostiumai kurti atsižvelgiant į veikėjų luomo, veiksmo aplinkybių, charakterių savybes. Pasigėrėjimą kelia teatro choras. Spektaklyje dalyvauja šokėjai. Nedidelėje ir pilnoje kitų veikėjų scenoje vykusiai pasinaudota jų judesio raiškos galimybėmis.

Operoje yra 7 solo partijos, jas parengė 18 solistų (įskaitant svečią baltarusį Stanislovą Trifonovą). Makbet vaidmuo teko Gitanai Pečkytei ir Ramintai Vaicekauskaitei. Abi solistės prieš premjerą spaudoje užsiminė, kad tai – nemažas iššūkis, mat ši partija smarkiai skiriasi nuo jų įprasto repertuaro, nes sukurta dramatiniam sopranui ar mecosopranui. Dėl to turime dvi gana skirtingas Leidi Makbet. G. Pečytės balso ištekliai pasirodė visiškai pakankami, jos Leidi ir balsu, ir vaidybos maniera – dėl karališkos valdžios žudyti pasirengusi moteris. R. Vaicekauskaitės kuriami tie bruožai ne tokie ryškūs (tai ne trūkumas, bet balso prigimties dalykas). Makbeto vaidmens kūrėjai – minėtas baltarusių solistas ir Dainius Stumbras – galingi baritonai, ir jau nuo jų balsų tembro, galios savybių smulkesnio panagrinėjimo priklausytų kiekvieno savitumo apibūdinimas.

Premjerų publika nepaprastai šiltai sutiko ne tik pagrindinių, bet ir kitų partijų atlikėjus, spektaklio kūrėjus. Griausmingai dėkota Jonui Janulevičiui, nedemonstratyviai vadovavusiam spektakliui ir kūrusiam darnią jo eigą.

Opera „Makbetas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bus rodoma balandžio 23, 24 ir gegužės 16 dienomis.