Minint valstybės atkūrimo 100-metį, spaudoje bei radijo pokalbiuose yra pasitaikę apgailestavimų, kad neužsimenama apie tai, kaip į Nepriklausomybės Akto paskelbimą anuomet atsiliepta meno gyvenime – nejaugi nebuvo skirta kokio koncerto, spektaklio? Domėtasi pagrįstai, nes buvo ir tebėra įprasta istorijos, politinio gyvenimo įvykius pažymėti laiko tėkmei nepavaldaus meno prasmių bei reikšmių patvarumo, visuomenės gyvenimo vienovės bei kultūros besąlyginės vertės ženklu.
Tautos ir valstybės nelaisvės laikais menas tampa ypač svarbia jos gyvasties apraiška ir šaltiniu. Tačiau 1918 m. vasarį nebuvo įmanoma viešu renginiu atsiliepti į Akto priėmimą – tebevyko karas, Vilnius buvo užimtas vokiečių kariuomenės. Lietuvos Taryba žinojo, kas laukia Akto paviešinimo: jį vasario 19 d. pirmame puslapyje išspausdinęs „Lietuvos aidas“ karo cenzūros buvo konfiskuotas. Tačiau Martyno Kuktos spaustuvė jau prieš tris dienas patyliukais buvo išspausdinusi kelis šimtus laikraščio egzempliorių, kurie ir paskleidė tą žinią...
Bet Nepriklausomybės idėja buvo savaip išaukštinta prieš jos paskelbimą. Lietuvos Tarybą 1917 m. rugsėjo 18–22 d. išrinko Lietuvių konferencija (vyko teatre dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje). Jos proga vienas žymių lietuvių teatro veikėjų Jonas Strazdas-Jaunutis parengė du vaidinimus. Išvakarėse „Liutnės“ teatre (ten pastatytas dabartinis Nacionalinis dramos teatras) buvo parodyta pjesė apie spaudos draudimo laikus „Sugrįžo“, J. Strazdo padaryta Marijos Rodziewiczόwnos apysakos „Pilkosios dulkės“ inscenizacija. Joje būta „15 muzikos dalykėlių“, kuriuos, pasak rugsėjo 22 d. „Lietuvos aido“, pagirtinai atliko Broniaus Suduikio choras ir Mikalojaus Salnickio vedamas miesto orkestras. Po vaidinimo atlikta (ir pakartota) „Apoteozė“, arba, kaip rašyta tame laikraštyje, „brėkštančios Lietuvos laisvės apoteozė“ – simboliniame scenovaizdyje sugiedotas Lietuvos himnas bei Teodoro Brazio ir Liudo Giros kantata „Nurimk, Tėvyne“. Rugsėjo 22 d. vaidinta Aleksandro Fromo-Gužučio drama „Eglė žalčių karalienė“. Rugsėjo 25 d. „Lietuvos aide“ apie pastatymą atsiliepęs L. Gira šį tą pakritikavo, bet apskritai Vilniaus publiką stebinęs spektaklis buvęs turtingas, puošnus. Labai išgirti Žalčio rūmai, apšvietimas, undinių baletas, o choro ir orkestro atliktų „dainų daugybė“ (28 muzikos numeriai) „davė šiam veikalui operos žymės“. Kitas, X-su pasirašęs autorius (nustatyti kas, nepadėjo „Slapyvardžių žodynas“) pabrėžė, kad tai pasakai „puikių puikiausiai derėtų originalinės lietuviškos operos pavaizdas“.
Taigi – vėl opera. Vėl, nes apie lietuvišką operą bene pirmąsyk maždaug 1860 metais pasvajota Maskvos lietuvių studentų slaptame būrelyje (žr.: Jono Koncevičės atsiminimai apie studentavimą Maskvoje 7-ajame dešimtmetyje, „Aušrinė“, 1910 m. kovo 24 (balandžio 6) d., Nr. 2, p. 4). 1895 m. pasirodė Maironio libretas „Kame išganymas“, 1901 m. – Vydūno ir jo brolio Alberto Storostos kurtos operos „Gilanda“ choras – pirmasis šio žanro muzikos pavyzdys (kūryba nutrūko broliui mirus). Vydūnas siūlėsi Č. Sasnauskui parašyti libretą ir pastarajam buvo šmėkštelėjusi mintis apie operą. Ją buvo bekuriąs ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kitų (J. Tallat-Kelpšos, S. Šimkaus) ankstyvieji ketinimai įgyvendinti gerokai vėliau. Pirmąja mūsų opera pripažinta Miko Petrausko „Birutė“ (pagal Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio melodramą, 1906).
Politinė ir meno veikla plėtojosi kaip vieningos lietuviškos veiklos dalys, jose dažnai dalyvaudavo tie patys asmenys. Po „Birutės“ premjeros dabartinės Filharmonijos scenoje „Vilniaus žiniose“ paskelbtą kreipimąsi „Šelpkime talentus“ parašė ne menininkai, o būsimieji Nepriklausomybės Akto signatarai Donatas Malinauskas, kun. Vladas Mironas ir Antanas Smetona (parama studijoms pasinaudojo Kipras Petrauskas, Stasys Audėjus), A. Smetona M. Petrausko operetėje „Kaminkrėtys ir Malūnininkas“ yra dainavęs Kaminkrėtį (Malūnininką dainavo G. Landsbergis-Žemkalnis) ir t.t. Į atlikimo meno aukštumas pirmiausia iškilo dainininkai (Evelina Sirvydaitė-Sonchi, Liuda Sipavičiūtė, Kipras Petrauskas, Juozas Babravičius).
Dar sykį opera. Lenkijai užgrobus didelius Lietuvos plotus su Vilniumi, profesinis meno gyvenimas susitelkė Kaune. Tenai Lietuvių meno kūrėjų draugija 1920 m. įsteigė Operos ir dramos vaidyklą. Gruodžio 15-ąją Vyriausias Lietuvos gynimo komitetas ir Moterų komitetas Tėvynei ginti teatre surengė didžiulį koncertą, už kurį gautas lėšas paskyrė kalėdinių dovanų kariams pirkimui (vyko gruodžio 11 d. prasidėjęs „peoviakų“ teismas; POW, Polska Organizacja Wojskowa, taikėsi užgrobti Kauną ir visą Lietuvą). Gruodžio 19 d. dramos trupė suvaidino Hermanno Sudermanno „Jonines“ ir prasidėjo Valstybės dramos istorija. Gruodžio 31 d. operos trupė parodė Giuseppe’s Verdi „Traviatą“. 1922 m. teatras suvalstybintas. Nors teatro istorija prasidėjo dramos spektakliu, susidarė galinga ilgametė tradicija kasmet gruodžio 31-ąją rodyti „Traviatą“. Tai lėmė operos, kaip visuminio meno žanro, prigimtis. Kasmetinis šios operos pastatymo grįžimas „į pradžios laiką“ skelbė meną esant tokiu pat esminiu tautos ir valstybės gyvenimo reiškiniu, kaip ir kiti – minėjimais pažymimi – jos istorijos reiškiniai. Šią unikalią tradiciją 2002 m. panaikino „pakelti taurę linksmybių“ tesiekiančių nuvorišų skonio galia...
Anuomet naujų operų sukurta ir pastatyta nedaug. Tačiau jos (išskyrus Antano Račiūno „Tris talismanus“) – Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ ir „Radvila Perkūnas“, M. Petrausko „Eglė žalčių karalienė“ – pirmąsyk parodytos Vasario 16-osios proga. Ta proga įvyko ir Maironio dramų „Kęstučio mirtis“ bei „Vytautas pas kryžiuočius“, dar vieno kito naujo dramos veikalo premjeros. Ypatingą dėmesį operai rodė 1926 m. pradėjęs veikti Lietuvos radijas. Pirmoji operos (tai buvo Charles’io Gounod „Romeo ir Džuljeta“) transliacija įvyko gruodžio 2 d., kasmet transliuota naujametinė „Traviata“. Nors iš Valstybės teatro rodyti įvairūs renginiai, orkestro koncertai, vyravo operos transliacijos. Štai 1930 m. duomenys: transliuoti 42 (1929 m. – 57) operos, 1 baleto (1929 m. – 9) spektakliai, netransliuotas nė vienas dramos spektaklis (tačiau surengti 32 dramos radijo vaidinimai, aktoriai dalyvavo 82 dailiosios literatūros valandėlėse, žr.: „Radio bangos“, 1931, Nr. 1, p. 6–7). Pavyzdžiui, 1932 m. vasarį ir kovą transliuota 14 operos spektaklių (tarp jų buvo „Karmen“, „Hugenotai“, „Rigoletas“, „Faustas“, „Samsonas ir Dalila“, „Aida“, „Caras Saltanas“), radijo koncertuose dalyvavo bene 10 operos solistų (žr.: „Bangos“, 1932, Nr. 3, 5–7, 9, 10). Atsirėmęs į nepalankiais ir priešiškais laikais kurtą paveldą, per keletą pirmųjų Nepriklausomybės metų susidarė profesinis visų tautinės kultūros sričių gyvenimas.
1930 m. rugsėjo 8 d. paminėjus 500-ąsias Vytauto Didžiojo vainikavimo Lietuvos karaliumi metines, susidarė antroji tolygaus reikšmingumo tradicija šią dieną minėti ir kaip Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimą dieną. Vytauto dėka Lietuva buvo tapusi lygiareikšme anų laikų Europos valstybe su jos kultūrai atstovaujančiu Valdovų rūmų meno gyvenimu. Bet pilnoje garbingų svečių Trakų pilyje jai karalystės rangą (t. y. aukščiausią valstybės) suteikti turėjęs Vytauto vainikavimas neįvyko. Lenkai užpuolė ir sumušė Šv. Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinius, atėmė jų gabentus vainikavimo dokumentus. Sužinojusi apie įvykį, atgal pasuko kita, Niurnberge nukaldintas karūnas gabenusi delegacija. Vainikavimas atidėtas du kartus, o spalio 27 d. Vytautas mirė. „Anafielo“ trilogijos trečioje poemoje „Vytauto kovos“ J.I. Kraszewskis į mirštančio Vytauto lūpas įdėjo tokius karčius žodžius: „Vainikas! – sušuko pakildamas iš patalo. – Lietuva, – sudejavo. – Mirsiu be vainiko ir Lenkijai paveldą paliksiu!“
Su Vytauto mirtimi baigėsi ir Lietuvos valdovų rūmų, kaip autentiškojo valstybės meno kultūros židinio, laikai. Juk muzikos puoselėtojos buvo Vytauto teta Aldona, 1333–1339 m. Lenkijos karalienė (šaltiniuose minimi anų laikų Europoje paplitę instrumentai, tarp Gedimino į Lietuvą kviestų amatininkų greičiausiai buvo ir muzikų; lenkų istorikas Janas Długoszas rašė šį smerktiną polinkį ją atsinešus iš barbariškų tėvų namų), jo sesuo Danutė, Mazovijos kunigaikštienė. Muzikos puoselėjimui Vytauto Didžiojo rūmuose pasitarnavo jo kontaktai su Kryžiuočių ordinu. 1400 m. Marienburge pabuvojo kunigaikštienė Ona (atvyko su „nepaprasta palyda ir keturiais šimtais žirgų“, žr.: Johannes Voigt, Geschichte Marienburgs, der Stadt und des Ritter-Ordens in Preussen. Königsberg, 1824, p. 203), aplankė žymiąsias tenykštes vietas, klausėsi muzikos. 1406 m. Ordinas Vytautui buvo atsiuntęs savo muzikos magistrą su padėjėjais, o 1408 m. kunigaikštienei padovanojo klavikordą ir portatyvą. Aprašydama šį faktą pagal Walterio Salmeno 1962 m. straipsnį, moterų muzikos kultūros tyrinėtoja pabrėžia jo visuotinę reikšmę: tai, kad jau pačioje XV a. pradžioje Lietuvos rūmų damos mokėjo skambinti klavikordu, turėjo atitinkamą repertuarą, rodo, kaip greitai jis tapo itin pamėgtu moterų instrumentu (žr.: Linda Maria Koldau, Frauen-Musik-Kultur: ein Handbuch zum deutschen Sprachgebiet der frühen Neuzeit. Böhlau Verlag Köln Weimar, 2005, p. 264–265; mat tai antras žinomas klavikordo paminėjimas Europos muzikos istorijoje – pirmąsyk jis paminėtas Mindeno minezingerio Eberhardo Cersne’s 1404 m. traktate „Meilės taisyklė“ („Der Minne Regel“, 410 eilutė).
Povytautiniais laikais lietuvių kūrybinė galia autentiškiausiais pavidalais pasireiškė lotyniškojoje kultūroje. Deja, šiandien nepasidomima istorinės (ir kitos) tematikos mokyklinės dramos palikimu (tarp autorių – Gabrielius Šimkevičius, Vaclovas Narmuntas, Kazimieras Vazgirdas), lėtai skaitytoją pasiekia istoriškai ypatingų mokslo veikalų vertimai. Pavyzdžiui, Žygimanto Liauksmino „Ars et praxis musica“ („Muzikos mokslas ir praktika“), pirmasis Lietuvos ir Lenkijos valstybėje originalus muzikos traktatas (1667, 1669, 1693), lietuviškai išleistas 1977 m. (netiesa, kad išliko tik keliolika trečiojo leidimo egzempliorių – vieną pirmojo leidimo pavyzdį turi Sankt Peterburgo mokslų akademijos biblioteka), o tik 2004 m. – nuo 1648 m. 15 kartų Vakarų miestuose spausdinta jo „Oratorinė praktika“. Tikro proveržio gimtąja kalba reikėjo laukti iki XVIII–XIX a. atgimimo.
Vytauto Didžiojo drama nėra pasibaigusi iki šiol. Po gausių jo palaikų paieškų mūsų dienomis Vilniaus arkikatedros bazilikos požemiuose paskelbta, kad jų vieta nežinoma. Tačiau ją žinojo jiems sarkofagą padirbdinti sumanęs D. Malinauskas (jam arkikatedros vyresnybė sakė neleisianti jį – juk ne tuščią – statyti šventovės viduje, požemiai esanti palaikų vieta). 1931-ųjų vasarą tą vietą sužinojo visi. Atslūgus vandeniui po balandį Vilnių ištikusio didžiulio potvynio, gegužės 17 d. „Vilniaus varpo“ pranešime apie katedros požemių tvarkymą rašyta: „Buvo vandens užpilti katedros požemiai. Apsėmė vanduo net gerai užmūrytus vyskupų grabus. Įdėtasai arkivyskupo Kliučinsko (Wincenty Kluczyński, 1847–1917, mirė ir palaidotas Vyborge, palaikai perlaidoti 1929 m. balandžio 17 d. – J. B.) grabas į tę rūsį, kurioje yra vyskupo Protasevičiaus ir Vytauto D. palaikai, taip pat plaukiojo pusiau vandenyje. Kadangi Vytauto D. palaikai sudėti dėžėje ir uždėti ant vyskupo Protasevičiaus grabo, tai jų vanduo nepasiekė.“ (p. 15) Panašioje to paties laikraščio spalio 27 d. informacijoje rašyta, kad „požemiuose rasta karaliaus Aleksandro ir karalienių Barboros ir Elzės palaikai labai apverktiname stovy“, ir juos „paėmė savo globon Varšuvos vyriausybė“ (p. 12; gražiai sudėtus į karstus ir grąžintus atgal juos galima pamatyti ir šiandien). O 1931 m. gruodžio 19 d. „Vilniaus rytojaus“ (Nr. 100 (278) straipsnelyje „Vėl kalbama apie Vytauto D. palaikus“) rašoma, kad Vilniaus lenkų laikraščiai paskelbė Katedros gelbėjimo komiteto pranešimą apie rastus vyskupo Protasevičiaus palaikus, bet tyli apie Vytauto palaikų radimą, tai „duoda pagrindo plisti visokiems gandams ir Komitetą, net įtarinėti, būk jis radinį šiokiais ir tokiais sumetimais nuslėpęs“. Gruodžio 11 d. Kauno „Lietuvos aidas“ pranešė, kad iš Vilniaus grįžęs prof. Z. Žemaitis sako iš rimtų šaltinių girdėjęs, kad ką tik rastas Vytauto Didžiojo karstas. „Tačiau komisija, kuri atlieka kasinėjimus Katedros požemyje, tą atradimą laiko paslapty. Karstas užantspauduotas. Laukiama kažkokios delegacijos iš Varšuvos. Teko patirti, kad lietuvių mokslo draugija daro žygių, kad prie jo atidarymo būtų prileistas ir jos atstovas.“
