Muzika
Balandžio 23 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo pristatyta dr. Karinos Firkavičiūtės knyga „Życie w pieśni karaimskiej – Life in Karaim songs – Gyvenimas karaimų dainose – Tirlik karaj jyrlarynda“. Knygą išleido Lenkijos karaimų sąjungos leidykla „Bitik“ ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, leidimą finansavo Lenkijos kultūros ir tautinio paveldo ministerija bei Vroclavo miestas.
Dainos yra itin savitas ir reikšmingas istorijos audrų po pasaulį išblaškytos karaimų tautos meno kūrybos reiškinys. XX a. pabaigoje Ukrainoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje gyveno apie 3700 šios tautos narių, iš jų – 260 Lietuvoje (žr.: Halina Kobeckaitė. Karaimai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. IX. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vilnius, 2006, p. 376). Knygos autorė, žymiausia savo tautos muzikos kultūros tyrinėtoja, yra Lietuvos kultūrai bei visuomenei daug nusipelniusios šeimos atstovė Karina Firkavičiūtė. Jos motina, karaimų poeto, dramaturgo Simono Kobecko duktė dr. Halina Kobeckaitė – žurnalistė, filologė, diplomatė – į visuomenės gyvenimą itin veikliai įsitraukė Atgimimo pradžioje. 1988–1990 m. buvo Sąjūdžio seimo, Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narė, vėliau Tautybių departamento generalinė direktorė, 1994–1997 m. Lietuvos ambasadorė Estijoje, 1997–2007 m. Turkijoje (nuo 2001 m. – ambasadorė ir Azerbaidžanui bei Uzbekijai, į lietuvių kalbą išvertė tų šalių rašytojų kūrinių); daugelio straipsnių, knygos „Lietuvos karaimai“ (1997) autorė; 2008–2011 m. ambasadorė Suomijoje. H. Kobeckaitė ir K. Firkavičiūtė sudarė 2015 m. išleistą dvasininko ir kultūros veikėjo Simono Firkovičiaus (1897–1982) eilėraščių bei pjesių vertimų į lietuvių kalbą rinktinę „Buvo tokia diena…“ (joje yra ir Vytautui Didžiajam skirtos dvi baladės). Karinos tėvas Mykolas Firkovičius (1924–2000), statybos inžinierius, dar sovietiniais laikais nelegaliai ėmėsi karaimų dvasininko pareigų, jo rūpesčiu sutvarkytos ir bendruomenei grąžintos Trakų ir Vilniaus kenesos; parašė karaimų kalbos vadovėlį, sudarė karaimų maldaknygių, išvertė Šv. Rašto Dovydo psalmes ir Patarlių knygą, buvo vienas Karaimų kalendoriaus 2001–2051 m. sudarytojų. Jo brolis Romualdas Firkovičius (1933–2015), įžymus istorikas ir archeografas, įėjo ir į čiurlionianos istoriją.
1962 m. rugsėjo 23 d. „Czerwony sztandar“ (Nr. 225(2836), p. 3) paskelbė Valstybės istorijos archyve jo rastą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laišką kunigaikščiui Mykolui Oginskiui, rašytą Druskininkuose 1892 m. sausio 21 d. Čiurlionis praneša, kad jį ištikusi liga nebepasikartoja, rašo vargonuojąs bažnyčioje per mišias ir mišparus, daugiau (negu Plungėje) skambinąs fortepijonu (ir su tėvu 4 rankomis), nes iš ponios Rodziewiczowos (populiarių lietuviškos tematikos kūrinių parašiusios rašytojos Marijos Rodziewiczόwnos motinos) gavęs naujų natų, su tėvu žaidžiąs šachmatais. Vytautas Landsbergis kai kurias laiško ištraukas jau pirmojoje knygoje apie Čiurlionį („Pavasario sonata“ (1965, p. 13–14) pateikia kaip menininko bendravimo būdo su jį globojusiu kunigaikščiu pavyzdį. 1964 m. vasario 27 d. „Tiesoje“ (Nr. 49(6401), p. 4) išspausdintas straipsnis „Dar vienas nežinomas M.K. Čiurlionio laiškas“. Priminę lenkų laikraštyje spausdinto laiško turinį, šio nedatuoto laiško skelbėjai V. Savickis ir R. Firkovičius spėja jį buvus parašytą apie 1893–1894 metus, Čiurlionio studijų Varšuvos konservatorijos pradžioje. Mat šiame trumpame laiške Čiurlionis kunigaikščiui dėkoja už studijoms gautus pinigus ir rašo, kad, vos juos gavęs, vėl pradėjo savo užsiėmimus ir labai daug dirba. Straipsnyje pabrėžiama, kad ir šis laiškas rodąs jauno talentingo menininko meilę darbui, siekį tobulintis ir tai esą visą gyvenimą jį lydėję iš tėvų paveldėti bruožai. Tuos laiškus ir šiandieną galima pamatyti Valstybės istorijos archyvo Oginskių fonde (f. 1177, ap. 1, b. 5558), daugiau Čiurlionio laiškų tenai nėra. 1960 m. išleistoje knygoje „M.K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę“ paskelbti 6 jo laiškai kunigaikščiui iš Leipcigo rasti kituose šaltiniuose.
Tačiau progai pasitaikius lyg ir būtina pasakyti štai ką. Po tų laiškų paskelbimo praėjus kone pusei amžiaus, istoriografijoje paplito klaidingos žinios. Visuotinės lietuvių enciklopedijos VI tomo (2004, p. 116) straipsnyje apie R. Firkovičių rašoma, kad jis archyve surado „M. K. Čiurlionio 3 laiškus M.K. Oginskiui“. Čia Mykolas Oginskis (1849–1902) supainiotas su Mykolu Kleopu Oginskiu (1765–1833; tarp kurio gausių muzikos kūrinių yra ir garsusis polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“). Dar ryškiau ši klaidinga žinia pateikta R. Firkovičiaus 70-mečiui skirtame straipsnyje (Lietuvos istorijos metraštis. 2003 metai, 1. Vilnius, 2004, p. 239). Rašoma, kad istorikas „surado ir su kolegomis periodikoje paskelbė M. K. Čiurlionio ir M. K. Oginskio laiškus“. Priminus „Tiesoje“ ir „Czerwony sztandar“ skelbtus laiškus, dar nurodomas ir Maskvoje leistas anų laikų pagrindinis muzikos žurnalas „Советская музыка“ (1968, No 3, c. 99–103). Tačiau jame nėra nei Čiurlionio laiškų, nei bent žodžio apie jį patį. Straipsnyje „M. K. Oginskis“ rašoma, kad nors nuo garsiojo lenkų kompozitoriaus ir visuomenės veikėjo gimimo praėjo daugiau nei 200 metų, daugelis jo biografijos puslapių tebetraukia mokslininkų dėmesį. Tad žurnale paskelbta keletas kunigaikščio laiškų giminės nariams, vienas – jo reikalų patikėtiniui Vilniuje Franciszekui Baworui bei pora kitų dokumentų. Nurodyta, kad publikaciją parengė G. Orda (Georgij; tai Jurgis, Jerzy Orda), V. Savickij ir R. Firnovič (klaida pavardėje).
Pristatomos knygos autorė K. Firkavičiūtė 1995 m. baigė muzikologijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bakalauro ir magistro laipsnio darbuose nagrinėjo karaimų giesmes. Vėliau studijavo doktorantūroje pas prof. Algirdą Ambrazą, paskui bene porą metų Johanneso Gutenbergo universitete Maince (Vokietija) ir 2001 m. tapo humanitarinių mokslų daktare. Nors jau keletą metų buvo LMTA bei Pedagoginio universiteto dėstytoja (užsitarnavo ir docentės laipsnį), tie metai yra ir jos tarnystės valstybės įstaigose pradžia – tapo Lietuvos instituto direktore. 2006–2007 m. buvo Švietimo ir mokslo ministerijos Tarptautinių mokslo programų skyriaus vedėja, paskui (iki 2014-ųjų) – Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje Mokslo tyrimų ir švietimo atašė. Tenykštė Liuveno universitetinė akademija už darbą „Tarpdisciplininė Europos kūrimo analizė“ suteikė jai magistro laipsnį. Nuo 2015-ųjų dirba Europos Komisijos Generalinio mokslinių tyrimų ir inovacijų direktorato tarnautoja (policy officer). Yra parašiusi įvairios tematikos straipsnių, į lietuvių kalbą išvertusi karaimų poetų eilėraščių, sudariusi jų vertimų rinktinę „Į Trakus paukščiu plasnosiu“. Nuo 1998 m. vadovauja pagirtinai veikliai Lietuvos karaimų kultūros bendrijai. Pažymėtina veikla ir Lenkijoje. Leidykla „Bitik“ leidžia žurnalą „Karaimų almanachas“, Karina yra redaktorių kolegijos narė. Bendradarbiauja su Adomo Mickevičiaus universiteto Poznanėje hebrajų, aramėjų ir karaimų kultūros tyrinėjimų katedra.
