7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Praėję Kalbos kultūros metai

Jonas Vytautas Bruveris
Nr. 11 (1248), 2018-03-16
Kultūros tribūna

2017-ieji buvo paskelbti Kalbos kultūros metais. Valstybinė lietuvių  kalbos komisija gal vėl papildė ar pakoregavo kadaise paskelbtą kalbos klaidų sąrašą, per radiją kalbininkė besispyriojantį neišmanėlį mokė taisyklingai kirčiuoti kokio gal jau ištuštėjusio kaimelio pavadinimo įnagininką ir pan. O seimūnai, visokie pareigūnai ir šiaip žmonės tebekalba kaip kalbėję.

 

Matyt, per šį užsitęsusį pavasario laukimą suvisai išnyko toks gamtos reiškinys kaip „plikšala“ – vis pranešama tik apie plikledį (tokio žodžio nėra 1972 m. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, yra naujesniuose, bet ar čia tik nebus rusų годолед?), o sniegas vis krenta ir krenta... Negirdėti žodžių „sninga“, „snigs“, „pa(pri)snigo“, nes rusų kalboje tokių žodžių nėra, ten sniegas падает ir выпал. Neišgirsi sakant „dabar“, „iki šiol“, „šiandieną“ – vis šiai dienai (ar tik ne к этому дню?). Užuot pasakius „sukurta gana daug poezijos“, „padaryta nemažai reformų“ ir pan., sakoma pakankamai; tai ką – pakanka ir daugiau nebereikia? Panašiai yra su žodžiu pasiteisinti (оправдаться), perskambinti (перезвонить), visa eilė (целый ряд) ir t.t., o žodžiui aktualus (dabartinis, esamas dalykas) primetama svarbos prasmė. „Pastovėsim už tėvynę“ (iš постоять за родину), „neša atsakomybę“, „atmintis pavedė“, „radiatoriai pajungti“, kažkas „sirgs už iniciatyvas“ ir t.t. Beveik neliko parduotuvių parduotuvėlių, kirpyklų – vis centrai ir salonai. Visai dingo raštinės – yra tik ofisai ir kanceliarijos. Eini gatve – pamatai statomą daugiabutį gyvenamąjį namą, bet parašyta, kad tai apartamentai. Prašmatnu, ar ne? Nors apartamentas ir yra butas daugiabučiame name (pranc. appartement, it. appartamento). Žodis „kokybė“ (koks yra daiktas – didelis, mažas, geras, blogas, geltonas, raudonas, saldus, neskanus ir t.t.) paverstas tobulumo, puikumo sinonimu – viskas kokybiška, arba, pavyzdžiui, nekokybiška renovacija, vartai vadinami įvažiavimu, o ant užrakintų durų kabo skelbimas „Praėjimo nėra“ (прохода нет), bet daugybė žmonių pro tą vietą praeina...

 

Kur bepažvelgtum – vis kas nors. Štai ta Rygos Domo katedra. Latviškai – doms, Rīgas doms (tarti duoms) ir yra katedra, iš vokiečių – der Dom (katedra), o tie – iš lotynų domus (namas, buveinė), Domus episcopi ir pan. Taigi sakykime tiesiog Rygos katedra.

Koncerto pranešėjas sako: „muzika Petraičio, žodžiai Jonaičio“ (taigi музыка Петрова, слова Иванова), bet priremtas prie sienos sako „mano švarkas“, o ne atbulai... Pasibaisėtinas lietuvių paprotys gatvių pavadinimų lentelėse rašyti tik žmogaus vardo pirmąją raidę, išleista daugybė knygų, kuriose viso vardo nerasi net asmenvardžių rodyklėje.

 

Pasipuikuojama žargonybėmis, pavyzdžiui, parodos ar koncerto „vinis“. Greičiausiai tai гвоздь программы – pasakymas, rusų perimtas iš prancūzų šmaikštuolių, kuriems inžinieriaus Gustave’o Eiffelio (tarti Efel, kirčiuoti antrą e, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje nurodyta klaidingai) 1889 m. Paryžiaus pasaulinei parodai pastatytas bokštas pasirodė panašus į vinį. Arba nuolat kartojama „misija neįmanoma“ (mission impossible) – taip vadinosi kažkoks JAV trileris...

 

Yra ir kalbos praturtinimo žygių – vaduojantis iš vyriškų pavardžių vergijos, neregėtu būdu  keičiamos moteriškos pavardės. Aišku, griozdiškai skambėtų nepakeista, pavyzdžiui, kokia Petruškevičavičienė, kurios vyro protėviai greičiausiai buvo Petručiai ar Petraičiai. Mat šimtmečiais lietuvių pavardes lenkino lenkų dominuojama bažnytinė bei pasaulietinė valdžia. Nors darbas vyko sėkmingai, 1817 m. birželio 5 d. Vilniaus laikraštyje „Tygodnik Wileński“ dar piktintasi, kad „mūsų šalyje“ yra žmonių su nesuprantamomis, sunkiai ištariamomis pavardėmis, ir klausta, už ką mes tai turime pakęsti. Todėl, anot jų, Jonaytys turėtų vadintis Janowskiu, Užupis – Zarzeckiu, Žvirblis – Wróblewskiu ir pan., o neišverčiamoms – pridėti lenkiškas galūnes (Sakutys – Sakutowicz) ir t.t. Taip ir padaryta. Dabartinis mūsų moterų ir merginų žygis galėtų įkvėpti ir kitų kraštų moteris, susitaikiusias su likimu. Pavyzdžiui, garsioji prancūzų kompozitorė, dirigentė, pedagogė Nadia Juliette Boulanger (pas ją studijavo ar tobulinosi Aaronas Coplandas, Danielis Barenboimas, Philipas Glassas, Astoras Piazzolla, mūsų Antanas Račiūnas, Jonas Nabažas) prie savo pavardės neprisikabino moteriškos giminės galūnės -ère, tad taip ir liko „Kepėju“ (boulanger – pranc. kepėjas). Vokiškai kalbančiuose kraštuose pilna, pavyzdžiui, Richterių („Teisėjų“), Weberių („Audėjų“), bet irgi negirdėti, kad kokia moteris ar mergina būtų prisikabinusi savo giminės galūnę -in, pavyzdžiui, Weberin. Šiek tiek kitaip yra su kai kuriomis slovakų pavardėmis. Jei prie kurių negalima prikabinti slavų kalboms būdingos galūnės -ová, vartojamas moteriškasis pavardės atitikmuo, pavyzdžiui, Múdry („Protingas“) – Múdra („Protinga“), Mokrý („Šlapias“) – Mokrá („Šlapia“). Šiuo požiūriu ir mes turime nemažai galimybių, pavyzdžiui, Vilkas – Vilkė, Katinas – Katė, Gaidys – Višta... ir t.t.

...Autobusas iš Vilniaus važiuoja į Panevėžį. Sukdamas į pakelės stotį, pravažiuoja pro parduotuvę su žibančiu Eiffelio bokšteliu ir užrašu „Eifelis“ (kaip didinga! Matyt, manoma, kad tai bokšto pavadinimas). Tarp naujų keleivių – pusamžis vyriškis. Vos atsisėdęs, išsitraukia telefoną ir garsiai kažkam pradeda pasakoti kur buvęs, ką su kuo kalbėjęs. Kas kelintas žodis – kraupus rusiškas keiksmažodis. Ne, jis specialiai nesikeikia, jis taip kalba, keiksmažodžiais išryškindamas savo dvasios būseną (pritarimą, nepritarimą, abejonę ir t.t.). Važiuojant atgal, Panevėžyje įsėda jaunuolis. Kalba lygiai taip pat, tik šįsyk viena nebeištvėrusi ponia jį nutildo. Saviraiškos laisvės gynėjų tąsyk autobuse nebuvo. Tad taip ir gyvename – mokinukai nesusišneka be karoče, davaj, o kaip kalbės paaugę?..