Reformatų (tuomet taip nevadintą) skverą atsimenu nuo 1954 metų, nuo vaikystės. Kapinės jau buvo sunaikintos, voliojosi vos vienas antkapinis akmuo ir skvero gilumoje stovėjo XVIII a. barokinė Šreterių (veikiausiai Schroetherių šeimos) koplyčia – „LTSR architektūros paminklas, saugomas valstybės“. Tačiau buvo išlikusi pagrindinė senosios posesijos ašis – plati senų tuopų alėja, nuo kitapus gatvės stovinčios bažnyčios įkalniui vedanti prie sinodo pastato.
Dabar šios ašies veik neįmanoma įžvelgti – statant paminklą tarybiniams partizanams ir pogrindininkams, vilniečių pramintiems „skenduoliais“, po pat Kultūros ministerijos langais buvo nušluota Šreterių koplytėlė, o išilgai skvero, suardant buvusį reljefą, išgremžtas gilus „prieštankinis griovys“, ant kurio pakopų ir buvo patupdyta skulptūrinė „skenduolių“ grupė. Sinodo pastatas, beje, puikus XVIII a. vilnietiško baroko pavyzdys, kad netrukdytų „skenduoliams“, buvo nuo jų atitvertas aukšta silikatinių plytų siena. Štai ir visa istorija…
Nuostabu, kad galų gale kilo vilniečių sujudimas prieš istorines miesto erdves niokojančius valdininkų ir verslo interesus, tad diskutuojant apie Reformatų skvero pertvarką būtina atsižvelgti ir į tai, kas buvo, ir į ne itin stiprią reformatų bendruomenę, tiksliau – visuomenės pastangomis šią bendruomenę, jos istorinį paveldą simboliškai apginti. O to neįmanoma padaryti neužpylus „prieštankinio griovio“, kad ir kaip smagu ant šių laiptukų pasėdėti.
Prisėsti galima ir kitur, jei tau tai siūloma gražiai ir apgalvojus. Manau, tokių pasisėdėjimo vietų būsimame Reformatų skvere tikrai atsirastų, sykiu įamžinant ir buvusias kapines, o svarbiausia – atkuriant centrinę architektūros ansamblio jungtį… jei, žinoma, pavyktų išsaugoti dar ir griūvantį sinodo pastatą. Nežinau, ar jis bepriklauso reformatų bendruomenei, gal jau “pivatizuotas”, bet jam be pėdsako sunykti miestiečių sujudimas taip pat neturėtų leisti.
