Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Saldžios ir baisios
Krėsle prie televizoriaus
Lietuva geba stebinti. Štai viena konservatorių politikė nustebino savo „žmogiška klaida“. Taip ir nesupratau, kokia klaida būtų nežmogiška, bet ne tai svarbiausia. Nustebino, kad moralinį nevalyvumą galima vadinti klaida. Štai LRT tinklalapyje skaitau, kad viena žurnalistė susituokė su mylimuoju. O jei būtų susituokusi su nekenčiamuoju? Ar sužinotume? Važiuojant iš Vilniaus galima pamatyti reklamą, kuri žada „orgazmo investicijas“, – apie tokias iki šiol negirdėjau. Stebina nuolat tyru ir nekaltu patriotizmu besidžiaugiantis Kaunas, susirengęs statyti paminklą komunistui Brazauskui. Paguosti gali tik tame pačiame Kaune pamatyta iškaba: „Laidojimo paslaugos visą parą“.
Jonas Ūbis
Atsitiktinumų scenarijai
Krėsle prie televizoriaus
Prancūzų režisierė ir aktorė Maïwenn mano, kad „menininkai – tai prieinami politikai“, kurie formuoja visuomenės nuomonę, nes „kai mes matome, kaip kalba politikas, mažai ką suprantame“, bet „kai kalba menininkai, tai suprantama visiems“. Gal taip ir yra, bet kažkodėl neįsivaizduoju, kad lietuvių politikus būtų galima išversti į meno kalbą, juolab kad po pastarųjų rinkimų ir gausių vieno naujo Europos Parlamento nario Evangelijos citatų gali pasirodyti, jog atsidūrei psichodeliško „siaubiako“ filmavimo aikštelėje.
Jonas Ūbis
Informacija iš tamsiausios alėjos
Krėsle prie televizoriaus
Marielle Heller filmas „Nuostabi diena, kai esame kartu“ (TV1, 9 d. 23.05) nėra tipiškas biografinis filmas, nuo kurių, regis, visi pavargo. Užuot pasakojusi apie JAV populiarios laidos vaikams vedėją Fredą Rogersą (1928–2003), žmogų iš kūno ir kraujo, režisierė pasakoja apie reiškinį, koks buvo žiūrovų pamėgtas ponas Rogersas, ir apie jo įtaką, na, jei ne pasauliui, tai bent laidos žiūrovams. Heller yra sakiusi, kad jos metodas – „bandyti kalbėti apie tai, apie ką žmonėms kalbėti nepatogu“.
Jonas Ūbis
Murkiančios grėsmės ir džiaugsmai
Krėsle prie televizoriaus
Vasarą svarbiausia yra orų prognozė. Nors ja pasitiki tik labai naivūs žmonės, vis dėlto tai kasdienio ritualo dalis. Įdomu klausytis gyvų ir tikrų sinoptikų, bet televizijoje egzistuoja ir vyrai bei moterys, stovintys veidu į mus žemėlapio fone ir iškilmingai skaitantys televizijos suflerį. Jie įsitempę, bijo pajudėti, mediniais rankų judesiais kartais brūkšteli virtualų žemėlapį. Negyva kalba, tvarkingi kostiumai ir gilios iškirptės – ne profesionalų, o įsivaizduojamų idealių lietuvių atributai, tad kiekvienąkart suabejoju, ar tik jų nesugeneravo dirbtinis intelektas.
Jonas Ūbis
Apgaulingos pamokos
Krėsle prie televizoriaus
Labai seniai Quentinas Tarantino parašė scenarijų, kurio niekas nenorėjo perkelti į ekraną. Trijų šimtų puslapių scenarijus vadinosi „Open Road“. Jį padalijo į dvi dalis. Pagal pirmąją „True Romance“ (lietuviškai galima rasti kelis pavadinimus, tarp jų „Tikra meilė“) 1993 m. filmą sukūrė Tony Scottas, antrosios dalies ėmėsi Oliveris Stone’as. Jis taip pakeitė scenarijų, kad Tarantino atsisakė likti filmo titruose, bet galiausiai buvo įvardytas kaip filmo „Gimę žudyti“ (LNK, 27 d. 01.25) idėjos autorius (story by).
Jonas Ūbis
Laikas pamiršti
Krėsle prie televizoriaus
Kadaise vienas disidentas teisme sakė, kad jo nesutarimai su sovietų valdžia yra ne politinio, o estetinio pobūdžio. Prisiminiau šį teiginį per televizorių išgirdęs raginimą suapvalinti Lietuvą. Pamaniau, kad tai visiškas nonsensas, bet Vyriausybės komunikacijos departamento vadovas Marius Gurskas populiariame tinklalapyje patvirtino: „Pasitelkdami suapvalinimo metaforą, siekiame vaizdžiai perteikti klausimą, ar norime daugiau, ar mažiau Lietuvos piliečių, didesnių ar mažesnių demografinių rodiklių, stipresnių ar silpnesnių ryšių su lietuviais, pasklidusiais po visą Žemės rutulį.“
Jonas Ūbis
Kelios meilės rūšys
Krėsle prie televizoriaus
...Senstanti kino žvaigždė Fabijana parašė prisiminimų knygą. Į jos pristatymą iš Niujorko atvyksta duktė Liumira su šeima. Tačiau memuarai – tik formali priežastis. Liumira išgyvena krizę, turi problemų su vyru, antraplaniu aktoriumi alkoholiku. Ji ieško progos pasakyti motinai viską, ko anksčiau nesugebėjo, apkaltinti ją egoizmu. Bet sugrįžimas padės apsispręsti, kaip gyventi toliau. Motinos namai Paryžiuje skendi žalumoje, šalia – didelis sodas, idilę gali sudrumsti tik kalėjimo kaimynystė. Tačiau Liumiros dukrelė čia iškart pasijus lyg pasakoje. Fabijanos knyga sukels konfliktų, bet kartu sužadins susidomėjimą jos naujuoju filmu.
Jonas Ūbis
Gražuolės ir pabaisos
Krėsle prie televizoriaus
Vieni laukia „Eurovizijos“, kiti – prezidento rinkimų, kurių dalyviai VRK tinklalapyje visi kaip vienas deklaruoja meilę ir dėmesį sportui, o interviu neslepia prieraišumo populiariajai kultūrai. Neslėpsiu, nusivyliau jų skoniu, bet ano pirmadienio „LRT forumas“ tik patvirtino, kad į valdžią veržiasi populistai. Ar tai paskatino pasitikėjimo politikais krizė, ar tiesiog jau gyvename populistų visuomenėje – nežinau. Bet liūdna.
Jonas Ūbis
Prisiminimų vakarai
Krėsle prie televizoriaus
Net baisu pagalvoti: prieš trisdešimt metų įvyko Quentino Tarantino filmo „Bulvarinis skaitalas“ premjera ir apie tai jau kelintą savaitę primena žiniasklaida, nors atrodo, kad tai buvo visai neseniai. Per tuos trisdešimt metų pasikeitė kinas, jo žvaigždės ir kūrėjai. Net postmodernizmas tapo démodé, nors dauguma svarbiausių 10-ojo dešimtmečio filmų be jo neapsiėjo. Tų svarbiausiųjų sąraše ir Peterio Weiro satyra „Trumano šou“ (BTV, gegužės 1 d. 16.25).
Jonas Ūbis
Literatūros pamokos
Krėsle prie televizoriaus
Williamas Faulkneris dirbo vienos didžiausių Holivudo kino studijų MGM scenarijų skyriuje, bet imdavosi ir papildomų darbų. 1929-aisiais įsidarbino Misisipės universiteto elektrinėje – tapo naktinės pamainos vadovu. Dvylikos valandų pamainą jis suplanavo taip, kad tarp vidurnakčio ir ketvirtos ryto, kai darbo mažiausiai, turėtų laiko rašyti. Improvizuotu darbo stalu buvo paverstas skardinis karutis. Vis naujus skyrius Faulkneris rašė švariai, netaisydamas.
