...Vidutinio amžiaus vyras Badis (Homayoun Ershadi) nori nusižudyti. Jis jau išsikasė duobę nuošalioje vietoje, bet reikia to, kuris ją užkas, prieš tai dukart pašaukęs Badį vardu. Jei šis atsilieps, žmogus turės jį ištraukti iš duobės, jei ne – užkasti kapą. Pagaliau atsiranda tas, kuris padės. Kadaise Bageris norėjo nusižudyti, bet jį išgelbėjo trešnių skonis. Abbaso Kiarostamio filmo „Trešnių skonis“ (LRT Plius, 21 d. 21 val.) veiksmas nukelia į Teheraną ir jo apylinkes. Režisierius formuluoja du klausimus, į kuriuos neatsako: „Kodėl Badis nusprendė nusižudyti?“ ir „Ar ryte Bageris rado duobėje Badžio kūną?“ Atsakyti turės žiūrovai, kartu su filmo herojumi keliaudami pasitikti mirties. Ten, kur ji prasideda (jei prasideda), ir ten, kas yra paskui. Vis dėlto esu linkęs pritarti teigiantiems, kad „Trešnių skonis“ – istorija ne apie mirties paieškas. Režisierius kalba apie išnykimą, kuris nebūtinai tapatus mirčiai. Tą išnykimą stebiu kasdien.
Praverdamas duris į savo filmus, Kiarostamis rašė: „Jaunystėje rodydavau savo sinopsius vyresniems žmonėms. Dažnai jie labai atsargiai pagirdavo, pridurdami: „Bet tai labai liūdna. Viskas ne taip ir blogai.“ Iškart pagalvodavau, kad jiems stinga laisvo mąstymo, kad jie aptarnauja režimą ir nenori matyti tragiškų realijų. Bet šiandien, kai jauni žmonės duoda man savo scenarijus, atsargiai sakau: „Jaunuoli! Bergmanas tamsoje ieško šviesos taško – būtent tai ir suteikia jo kūriniams tikroviškumo. Pabandykite ir jūs...“ Iš to, kaip jie tuo momentu į mane žiūri, iškart suprantu, ką jie apie mane mano. Man atrodo, kad net jei esame pesimistai, gyvenimo ir patirties vaisius yra suvokimas, kad negalima gyventi be vilties.“
Alejandro Gonzálezo Iñárritu filme „Žmogus-paukštis“ (LRT, šįvakar, 20 d., 22.45) kiekvienas, net antraeilis personažas, sugeba atvesti prie naujų istorijų, aliuzijų ir prasmių. Jas sujungia pagrindinis herojus – aktorius Riganas Tompsonas (Michael Keaton). Kadaise jis išgarsėjo Holivudo „blokbasteryje“ apie Žmogų paukštį, bet dabar šlovė prigeso ir Riganas nusprendė ją susigrąžinti statydamas teatre Raymondo Carverio pjesę. Riganą slegia atsakomybė ir baimė, juolab kad į spektaklį jis sudėjo ne tik menines ambicijas bei savo pinigus, bet ir lūkesčius susitaikyti su savimi bei artimaisiais. Neatsitiktinai viena svarbiausių scenoje jo sakomų frazių yra „Aš neegzistuoju!“, o bene nuoširdžiausias paties Rigano prisipažinimas (pirmiausia sau): „Manęs nebuvo mano gyvenime.“
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tradicinė Holivudo taip mėgstama istorija apie amžiaus ar kūrybinę krizę išgyvenantį menininką, bet režisierius pasiūlo iškart kelis požiūrio taškus – tikrovišką ir vaizduotės. Todėl filmas primena labirintą, kuriame galima klaidžioti po teatro užkulisius ir aktoriaus fantazijos užkaborius, po Niujorko gatves ir neseną kino istoriją.
Esu rašytojo Jeffrey Eugenideso ir jo romano „Middlesex“ gerbėjas, todėl neatsisakysiu progos palyginti, kaip 1967 m. Detroite vykę rasiniai neramumai aprašyti romane ir kaip juos dokumentais grįstame 2017 m. filme „Detroitas“ (TV3, 23 d. 03.10) rodo sudėtingų temų nevengianti Kathryn Bigelow. Neramumus sukėlė policijos įsibrovimas į nelegalų naktinį barą. Tai vyko ankstyvą liepos 23-iosios rytą, kai bare buvo švenčiamas juodaodžių karo veteranų sugrįžimas iš Vietnamo. Lankytojai buvo suimti, o minia gatvėje mėtė akmenis į policininkus. Taip prasidėjo vieni kruviniausių JAV istorijoje susirėmimų – JAV prezidentas malšinti įtūžusios minios net pasiuntė armijos dalinius.
Adamo McKay’aus filmas „Didžioji skola“ (LRT, 22 d. 21.50) pasakoja apie finansininkus, kurie sugebėjo susikrauti turtus iš 2008 m. pasaulį ištikusios krizės. Herojais tapo autentiški žmonės – pirmasis krizę nuspėjęs privataus fondo valdytojas Michaelas Burry, finansininkai Markas Baumas ir Benas Rickertas. McKay’aus filme juos suvaidino aktoriai, bet „Didžioji skola“, laimei, netapo dar vienu filmu apie saldų Volstrito vilkų gyvenimą. Christiano Bale’o kuriamas keistuolis Baris sužavi analitiniais sugebėjimais. Steve’o Carello Baumas išgyvena dėl brolio savižudybės, bet gal todėl jis bene vienintelis žino, kaip nuo būsimos krizės nukentės paprasti žmonės. Baumas taip gerai suvokia JAV kapitalizmo mechanizmus ir nemato jokios išeities, kad sunku netapti jo bendraminčiu. „Didžiosios skolos“ koprodiuseris Bradas Pittas suvaidino Beną Rickertą, nusivylusį bet kokia finansine veikla, auginantį ekologiškus vaisius ir daržoves.
McKay’ui jo personažų asmeninių išgyvenimų ar istorijų reikia tik tiek, kad geriau suvoktume jų motyvus. Visa kita primena sovietinį gamybinio filmo žanrą, tik McKay’us nešykšti sarkazmo pinigų gamybai. Jis rodo, kaip prie krizės artėjo JAV ekonomika. Filmo personažai negali atsistebėti bankininkų kvailumu, tačiau Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemannas įrodė, kad kilus rizikai dauguma žmonių, taip pat ir ekspertų, priima sprendimus veikiami emocijų.
Jūsų – Jonas Ūbis
