Jei esate įpratę susitapatinti su pagrindiniu filmo veikėju, žiūrėti Martino Scorsese’s „Volstryto vilką“ (TV3, 14 d. 22 val.) bus nepatogu. Leonardo DiCaprio šįkart vaidina ne šiaip iš kitų režisieriaus filmų pažįstamą sociopatą, bet cinišką ir charizmatišką nusikaltėlį. Susitapatinti su juo pernelyg rizikinga. Tačiau banali istorija apie sukčiaus iškilimą ir žlugimą įtraukia nuo pat pirmų „Volstryto vilko“ kadrų, parodijuojančių garsius reklaminius finansinių bendrovių klipus. Juos už kadro komentuoja pats filmo herojus. Jis realus, nes filmas sukurtas pagal Jordano Belforto autobiografinę knygą. Beje, pats Belfortas filmo pabaigoje taip pat pasirodys ekrane – Naujojoje Zelandijoje jis pristatys susirinkusiesiems DiCaprio personažą.
Tačiau Scorsese nebūtų Scorsese, jei Belforto nepaverstų savo kuriamo kino veikėju. Iš pradžių gali atrodyti, kad istorijos pasakotojas yra DiCaprio suvaidintas Džordanas Belfortas, kuris filmo pradžioje net pabrėžia savo buvimą, ne viename epizode tiesiogiai kreipiasi į žiūrovus, tarsi tai būtų ne filmas, o dar vienas jo bandymas įsiūlyti žmonėms neegzistuojančią prekę. Juk būtent ta įtikinėjimo dovana ir sukrovė Belfortui bei jo pusgalviams draugeliams milijonus. Tačiau tikrasis filmo autorius lieka Scorsese, nes „Volstryto vilkas“ – tai dar vienas režisieriaus pasakojimas apie Ameriką, jos šaknis ir mitus. Režisierius sugeba į realią, palyginti neseniai (veiksmas prasideda 1987-aisiais) vykusią istoriją pasižiūrėti ne tik iš sinefiliškos distancijos, bet ir temperamentingai, kaip į niekad nesibaigiančią ir, beje, lietuviams itin aktualią vartojimo orgiją.
Infantilus plėšrūnas Belfortas gana greit perpranta Volstryto dėsnius. Jis kraunasi turtus ne tam, kad nuveiktų ką nors svarbaus, bet kad galėtų vartoti. Pirkti prabangius namus, jachtas, daiktus, brangenybes, vartoti milžiniškus kiekius įvairiausių narkotikų ir, atsiprašau, įvairiausių moterų. Tuo užsiima ir Belforto bendradarbiai, kuriais jis meistriškai manipuliuoja. Kartu su Belforto draugais „Volstryto vilke“ atsiranda ir „amerikietiškos svajonės“ degradacijos tema – uždirbti nešvarius pinigus gali legaliai įkurtoje bendrovėje, mulkindamas kvailesnius už save. Belforto „bendražygiams“ jau neegzistuoja joks garbės ar šeimos vertybių kodeksas, kuriuo dar galėjo didžiuotis kitų Scorsese’s filmų mafiozai. Režisierius neleidžia Belfortui būti lyriškam, patetiškam ar net tragiškam. Atvirkščiai, kiekvieną jo žingsnį link asmeninės katastrofos Scorsese rodo tirštindamas ir personažo, ir situacijų komizmą.
Tai satyra apie pinigus. Režisierius nori parodyti, kaip pinigai keičia pasaulį. Paverčia jį lėkštu, primityviu, pagrįstu vartojimu ir instinktų tenkinimu. Kaip pinigų troškulys griauna žmogaus ir pasaulio pagrindus. Tik Scorsese neturi iliuzijų, kad kas nors pasikeis. Todėl Belfortas tęsia savo „žygį“. Finalinėje scenoje pamatysime švytinčias į jo paskaitą susirinkusių žmonių akis. Jie taip pat nori būti turtingi.
Charlotte Sieling filmas „Margarita – Šiaurės karalienė“ (LRT Plius, šįvakar, 13 d., 21.30) yra brangiausias iki šiol Danijoje sukurtas filmas, kainavęs apie šimtą milijonų Danijos kronų. Istorija kine visada kainuoja brangiai, o šis filmas nukelia į 1402-uosius, kai karalienė Margarita valdė Švediją, Norvegiją ir Daniją. Ji – visagalė įvaikinto sūnaus Eriko regentė ir nori apvesdinti karalių su Anglijos princese. Tačiau aplink karalienę bręsta sąmokslas ir jai teks pakovoti už imperijos išlikimą. Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė ypatinga aktorė Trine Dyrholm. Ji tikrai moka įkūnyti stiprias moteris.
Režisierė Mia Hansen-Løve mėgsta įsižiūrėti į savo herojes, stebėti, kaip jų viduje kaupiasi permainos ar noras keisti gyvenimą. Filmo „Bergmano sala“ (LRT Plius, 19 d. 21.33) herojė Kris (Vicky Krieps) yra kinematografininkė. Kartu su vyru Toniu (Tim Roth) jie atvažiuoja į mitinę Forės salą, kur gyveno ir filmus kūrė Ingmaras Bergmanas. Abu su Toniu jie nori padirbėti prie savo filmų scenarijų, tiksliau, rasti įkvėpimą. Matyt, abu tikisi, kad nematomas didžiojo švedų režisieriaus buvimas padės kurti. Tik jų vedybinio gyvenimo scenos, kurias rodo Hansen-Løve, visai neprimena Bergmano filmų, kur meilė duždavo skambiai, o skausmas temdė protą.
Kris ir Tonio santykiai pasižymi diskretiška dviejų menininkų konkurencija, lovos nuobodumu, šaltį maskuojančiu mandagumu ir tik kartais truputį pakeltu balsu. Šis ryšys pūva iš vidaus, nors iš šalies gal ir atrodo normalus. Esmę išduoda smulkmenos: Tonis užima geresnį rašomąjį stalą, nes yra garsesnis ir labiau vertinamas, Kris sunkiai sekasi pritapti prie didžiavyrių dvasių persmelktos salos atmosferos. Dienos slenka ir susižavėjimas sala, regis, užleidžia vietą Kris prisiminimams apie pirmąją meilę. Riba tarp tikrovės ir fikcijos pradeda nusitrinti. Režisierė tvirtina, kad pirmasis filmo impulsas buvo noras „parodyti kinematografininkų poros istoriją ir taip papasakoti apie kūrybą ir abipusį įkvėpimą, būdingą tokiam ryšiui“.
Nesuprantu, kodėl LRT nesigiria pradėjusi rodyti Abbaso Kiarostamio filmus, nes tai geriausia, ką dar galima pamatyti. Kinas keičiasi sparčiai ir netrukus nieko panašaus nebeliks. Filmo „Per alyvmedžių giraitę“ (LRT Plius, 14 d. 21 val.) siužetas paprastas. Kaip ir dažname režisieriaus filme, tai lyg ir formalumas. ...Filmavimo grupė atvažiuoja į šiaurinę Irano provinciją, kur ką tik įvyko žemės drebėjimas. Vietinis vaikinas Hoseinas įsidarbina grupėje ir dar gauna nedidelį vaidmenį. Jo mylimoji Farkhondė taip pat vaidina filme. Prieš žemės drebėjimą merginos tėvai neleido jaunuoliams susituokti. Jie žuvo, bet merginos močiutė priešinasi, esą Hoseinas neturi namų. Tačiau dabar dauguma neturi stogo virš galvos.
Režisierius vengia tiesioginių nuorodų ir vienprasmiškų atsakymų, siekia fiksuoti kadre gimstančią realybę kaip tikrąją kino esmę ir išsaugoti filosofo žvilgsnį į pasaulį. Jis – aliuzijų ir nutylėjimų meistras. Gal todėl po filmo atrodo, kad kažko nepastebėjau, gal to, kas paskutinę minutę pasislėpė nuo akių. Regis, Kiarostamis nori apsaugoti matomą pasaulį nuo pernelyg tiesmukų atsakymų į aiškius klausimus. Bet toks fragmentiškumas ar neužbaigtumas dovanoja žiūrovui galimybę tapti bendraautoriu, nors vargu ar režisierius jums plačiai atidarys duris. Kiarostamis yra sakęs, kad filmo trukmė niekad nesutampa su jo žiūrėjimo laiku. Iš jo žaidimo tarp to, kas rodoma, ir to, kas matoma, tarp vaizdo ir jo suvokimo, iš to, kad jie nesutampa, ir gimsta poetinės Kiarostamio filmų potekstės. Juk jei kažko nematai, dar nereiškia, kad tai neegzistuoja.
Visiems, kas taip ir nesugebėjo išsiruošti į kino teatrą, LNK (15 d. 22 val.) parodys 2021 m. pasirodžiusią kultinio Franko Herberto romano „Kopa“ ekranizaciją. Denis Velleneuve’o filmas – milžiniška populiariosios kultūros dozė, kurios kadaise nesugebėjo suvirškinti net Alejandro Jodorowsky ir Davidas Lynchas. Villeneuve’as tvarkingai sudėjo epinę aristokratų Atridų istoriją į paaugliams lengvai suprantamą ir specialiųjų efektų prisodrintą pasaką apie gėrio ir blogio kovą, nors tai tik sudėtingo Herberto pasakojimo apie religinį fanatizmą, politikų ir verslininkų machinacijas, gamtos naikinimą, vis atgimstantį mesianizmo mitą ir niūrią žmogaus prigimtį fasadas.
Jūsų – Jonas Ūbis