...Restauratorė Leila (Leïla Bekhti) ir dailininkas Damjenas (Damien Bonnard) myli vienas kitą. Bet Damienas serga bipoliniu sutrikimu ir ateina akimirka, kai Leila nebegali būti žmona, meiluže, motina ir slaugytoja. Liga pradeda užimti vyro ir žmonos santykiuose tiek vietos, kad jos nebelieka niekam kitam. Laikas ligoninėje padeda, bet tik iki tol, kol viskas vėl pasikartos. Prancūzų režisierius Joachimas Lafosse’as filme „Neramieji“ (LRT Plius, spalio 3 d. 21.33) bando suprasti, ką daryti, kai kitas žmogus tampa ne tuo, kuo buvo anksčiau. Ar tada reikia užbaigti santykius, ar juos pradėti iš naujo?
Kino kūrėjai mėgsta gilintis į psichikos ligas, juolab kad visuomenės požiūris į jas nuolat keičiasi ir tai taip pat kruopščiai fiksuojama. Įdomu, ką Alfredas Hitchcockas pasakytų pasižiūrėjęs „Neramiuosius“, bet to nesužinosime. Užtat LRT (šįvakar, 27 d., 22.45) galime pamatyti, kaip jis kūrė vieną garsiausių savo filmų „Psichopatas“. 1960 m. pasirodęs nespalvotas, nebrangus filmas paveikė ir kino istoriją, ir Holivudo raidą. Hitchcocko biografijos autorius Patrickas McGilliganas yra sakęs, kad „Psichopatas“ tapo savotiška režisieriaus apmąstymų apie Ameriką ir jos visuomenę kulminacija. Iki šiol tai vienas dažniausiai aptarinėjamų, aprašinėjamų, prisimenamų filmų. Pasakojimas apie trumpą, bet svarbų Hitchcocko gyvenimo tarpsnį, ir dar paremtas, ko gero, pačia kompetentingiausia šios srities knyga – Stepheno Rebello „Alfredas Hitchcockas ir „Psichopato“ sukūrimas“ žadėjo sėkmę. Deja, sėkme Sachos Gervasi filmo „Hičkokas“ pavadinti liežuvis nesiverčia. Greičiau tai filmas „žmonėms“ apie siaubo kino genijų, kuris, pasirodo, taip pat buvo žmogus.
Toks įspūdis, kad Gervasi ima pagrindu ne konkretų Hitchcocką, o masinės kultūros sukurtą režisieriaus pastišą. Tą įspūdį sustiprina ir režisierių įkūnijęs Anthony Hopkinsas. Nei kruopštus grimas, nei pavyzdingai imituojama impozantiška režisieriaus figūra negali užgožti vidinio personažo ir aktoriaus neatitikimo. Hopkinsas vaidina ne režisierių, savo filmuose analizavusį dviprasmišką, pavojingą, kupiną įvairiausių grėsmių pasaulį ir teigusį, kad save jis išreiškia stiliumi, o ne filmų siužetu. Hopkinsas vaidina ekscentrišką anglą Holivude, puikiai įvaldžiusį viešųjų ryšių technologijas ir galintį padaryti viską, kad pasiektų norimą rezultatą. Pagyvenusį vyriškį, kuris prisirišęs prie savo žmonos (Helen Mirren), bet pradeda jos pavyduliauti, kai ši skiria dėmesio kitam. Kūrėją, kuris pastato ant kortos karjerą ir turtus, kad sukurtų neįprastą filmą. Trumpai tariant, tą išorinį apvalkalą, kuris nepasako nieko. Nežinau, ar „Hičkoko“ kūrėjai sąmoningai siekė, kad ekspresyvi Hopkinso mimika primintų žinomiausią aktoriaus personažą – kanibalą Lekterį. Gal ir ne, bet panašaus įspūdžio atsikratyti sunku.
Brado Furmano filmo „Melo miestas“ (LNK, 3 d. 22.30) herojai taip pat turi realius prototipus. 1996 m. rugsėjo 7 dieną Las Vegase buvo mirtinai sužeistas reperis Tupacas Shakuras, po pusmečio nužudytas ir įtariamasis The Notorious B.I.G. Nusikaltėliai nebuvo rasti, o „reperių karo“ byla nutraukta. Po kurio laiko prie jos grįžta korupcija įtartas detektyvas Russellas Poole’as (Johnny Depp). Kartu su žurnalistu Jacku Jacksonu (Forest Whitaker) jie tiria žmogžudystes, su kuriomis, matyt, susijusi ir Las Vegaso policija. Filmas pasirodė 2018 m., o pernai buvo sulaikytas kitas įtariamasis, kurio teismas prasidės lapkritį. Vadinasi, atsiras progų kurti naujus filmus, juk garsenybės visada paklausios.
Mėgstu aktorę Florence Pugh – ji moka būti netikėta, todėl į rekomeduojamus įtraukiau Zacko Braffo filmą „Geras žmogus“ (LRT, 29 d. 21.50), nors jo siužeto aprašymas gali nuteikti neigiamai. Mat tokių istorijų amerikiečių filmuose nors karučiais vežk ir visos jos siekia terapinio poveikio. Pugh herojės Elison gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai važiuodama matuotis vestuvinės suknelės per automobilio avariją ji pražudo sužadėtinio seserį ir jos vyrą. Elison lieka gyva, bet ją pamažu žudo kaltės jausmas ir nuskausminamieji. Sužadėtinis taip pat liko praeityje. Tačiau motinos kantrybei išsekus Elison atsiduria paramos grupėje. Čia ji sutiks buvusio sužadėtinio tėvą Danielį (Morgan Freeman), kuris ją taip pat kaltina. Mano jaunystėje buvo populiarus posakis „Geras žmogus – ne profesija“, bet šių dienų kino kūrėjai, matyt, apie jį negirdėjo.
Tikroji terapija – tiesiog geri filmai, kad ir Abbaso Kiarostamio „Te vėjas mus nuneš“ (LRT Plius, 28 d. 21 val.). Jo herojai – filmavimo grupė iš Teherano – atvažiuoja į nuošalų kurdų kaimelį. Tikroji jų užduotis – nufilmuoti šimtametės moters laidotuves. Tai ypatinga ir paslaptinga ceremonija, per kurią gedintys žmonės drasko sau veidus. Tik kad senolė vis dar gyva ir jos mirties laukimas užtrunka. Užtat galima stebėti, kokias permainas patiria kaime miesto gyventojai. Tada paaiškėja, kad karvių melžimas, telefono ryšio „gaudymas“ laukuose ar žemės kasimas, tiksliau, banali autentiška kasdienybė, yra aukščiausia poezijos forma.
Jūsų – Jonas Ūbis
