Su vasara sunku atsisveikinti, bet gyvenimo ritmas pradeda keistis. Vakare jau anksti temsta ir pamažu supranti, kad teks susitaikyti su kalendoriumi. Nežinau, ar televizorius gali palengvinti tą susitaikymą – greičiau atvirkščiai, bet Abbaso Kiarostami (1940–2016) kūryba gali padėti susitaikyti ir su tirpstančiu laiku. 1987 m. pasirodęs jo filmas „Kur draugo namai?“ (LRT Plius, 7 d. 21 val.) – vienas garsiausių Irano Naujosios bangos filmų. Tai jautrus ir gilus filmas, kupinas grožio ir įtampos. Jo išeities taškas paprastas: aštuonerių metų Ahmedas atsitiktinai paėmė Mohamado sąsiuvinį ir turi jį grąžinti, nes klasės draugas gali būti išmestas iš mokyklos. Ahmedas ilgai klaidžioja ieškodamas draugo namų. Vienos dienos jo kelionė savaime tampa kaimiškosios Irano visuomenės portretu, bet kartu ir filosofine parabole apie asmeninę atsakomybę. Įspūdingiausia Kiarostami filmuose yra fikcijos ir dokumento mišinys: tai, kas vadinama kinu, gimsta tiesiog žiūrovo akyse, nes režisierius nepastebimai trina ribas tarp pasakojimo ir jo kūrimo proceso.
Seano Price’o Williamso filmo „Saldi rytinė pakrantė“ (LRT Plius, 12 d. 21.33) išeities taškas panašus: iš Pietų Karolinos į ekskursiją Vašingtone kartu su mokyklos draugais atvykusi Liliana (Talia Ryder) nusprendžia nuo jų atsiskirti ir lyg pasakos Alisa atsiduria stebuklų šalyje. Tai Amerika, kurią debiutuojantis režisierius, o kartu ir vienas geriausių jaunosios JAV kartos operatorių, kūręs kartu su broliais Safdie, Abeliu Ferrara ar Alexu Rossu Perry, rodo negailėdamas fantasmagoriškų ir siurrealistinių spalvų. Liliana sutiks pankų antifašistų, „QAnon“ šalininkų, nepriklausomų kinematografininkų, subtilų Edgaro Allano Poe kūrybos vertintoją, islamistų... Sutiktus žmones sieja vienas bruožas – jie visi radikalai, įsitikinę savo teisumu. Bet kiekvienas jų Lilianą laiko sava – politinės kovos bendražyge, gyvenimo meile ar net genialia aktore. Tik kas iš tikrųjų yra Liliana?
Trumpai tariant, laukia daug kultūros ir kino konotacijų, juk „Saldžios rytinės pakrantės“ scenarijų rašė garsus kino kritikas Nickas Pinkertonas, o amerikietiškoji svajonė filme įgyja apleisto atrakcionų parko formą: pasisupti ar pasižvalgyti galima, bet saugumo niekas negarantuoja. Tik vis pasitvirtina ir pas mus gerai žinomas paradoksas: pasirodo, „ne tokie kaip visi“ yra tokie pat kaip ir dauguma.
Nuri Bilge Ceylanas per tris valandas trunkančiame filme „Apie sausą žolę“ (LRT, 7 d. 01.50) leidžia fiziškai pajusti sustingusį laiką. Filmo herojus dailės mokytojas Sametas dirba kaimo mokykloje. Kaimas nedidelis, prie šalies sienos, todėl griežtai kontroliuojamas, žmonės čia slepia ne vieną dramą. Mokykla skurdi, kolegos paskendę kasdieniuose rūpesčiuose ir apkalbose. Bet Sametas nuolat fotografuoja ir jo nuotraukose sustabdytas gyvenimas bei žmonės – neįtikėtinai tikri. Liko pusė metų – po to jau bus galima rinktis, kur dirbti. Sametui atrodo, kad kur nors Stambule jo talentas (ar sugebėjimai) galės geriau atsiskleisti, todėl jis iš aukšto žiūri į visus, kolegos ir mokiniai jį erzina. Tai savimi ir savo teisumu įtikėjęs egoistas.
Nuobodžiaujantis Sametas susipažįsta su netoliese dirbančia anglų kalbos mokytoja Nurai (Merve Dizdar Kanuose apdovanota už geriausią moters vaidmenį). Ji vietinė, nori piešti, kažkada dirbo Ankaroje, bet per teroro aktą netekusi kojos grįžo namo. Netrukus Sametas, kartu su juo gyvenantis mokytojas Kenanas ir Nurai susidraugaus. Pamažu visiems trims atsiskleidžiantys jausmai taps ir svarbiausiu išbandymu.
TV3 (7 d. 22 val.) parodys gana netikėtą pernykštį Guy Ritchie filmą „Ryšys“, kuriame režisierius prabyla apie negyjančią žaizdą – JAV karių pasitraukimą iš Afganistano ir paliktus likimo valiai su amerikiečiais bendradarbiavusius vietinius. Tą žaizdą filme įkūnija amerikietis Kinlis (Jake Gyllenhaal) ir didvyriškas jo vertėjas Ahmedas (Dar Salim). Ritchie rodo pasaulį, kuriame didžiausia vertybė yra padorumas ir kario garbė. Vis dėlto, kai nemigos kankinamas ir mintyse prie išduotų afganistaniečių nuolat grįžtantis Kinlis pateikiamas kaip visos Amerikos sąžinė ir pagrindinė „Ryšio“ metafora, tai nuskamba gana keistai. Tad norintiems pajusti tikrą jaudulį labiau rekomenduočiau seno Holivudo vilko Rono Howardo filmą „Trylika gyvybių“ (LNK, šįvakar, 6 d., 21 val.), kuriame atkurta prieš kelerius metus visus sukrėtusi dvylikos Tailando futbolo komandos berniukų ir jų trenerio, liūties įkalintų kalno oloje, gelbėjimo istorija.
Joe Wrigtas mėgsta eksperimentuoti su literatūros klasika, nors jo „Puikybė ir prietarai“ bei „Ana Karenina“ sulaukė prieštaringų vertinimų. Neabejoju, kad ir režisieriaus „Sirano“ (LRT, 7 d. 22.40) pagal Edmond’o Rostand’o „Sirano de Beržeraką“ gerbėjai nepašykštėjo priekaištų. Kita vertus, turtingų kostiumų ir įspūdingos scenografijos gerbėjai bus patenkinti, jiems patiks dainos, suteikiančios „Sirano“ seno gero amerikietiško miuziklo žavesį, o pagrindinį herojų suvaidino Peteris Dinklage’as („Sostų karai“), sugebantis išryškinti savo herojaus protą ir orumą.
Naujasis sezonas prasidėjo, bet keista, kiek nedaug naujų laidų siūlo lietuviškos televizijos. Tos pačios laidos, temos, tie patys veidai ir, bijau, tos pačios mintys. Be abejo, sezono „vinis“ bus rinkimai ir jų sukelti skandalai. Bus daug pabaisų, kelios gražuolės bei pavieniai meilės Lietuvai profesionalai, tik dėl laimingos pabaigos kažkodėl abejoju. Kad šis ruduo bus pabaisų sezonas, tapo akivaizdu jau anksčiau, kai populistai, nacionalistai ar antisemitai ėmė burtis į partijas ir rinkimų komitetus. Gerokai primirštu komjaunuolišku patosu ir žodynu padvelkęs Vilijos Blinkevičiūtės pasirodymas rugsėjo 1-osios „Savaitėje“, regis, tik patvirtino gandus, kad laimėjimu jau patikėję socialdemokratai pasirengę dalytis valdžia su „Nemuno aušros“ pažadintais fašistėliais. Tik bijau, kad lietuviai ne prancūzai, sugebantys susivienyti, kai horizonte iškyla reali radikalių dešiniųjų grėsmė. Mes – taiki, nors ir susipriešinusi, konsumerizmo malonumais vis dar besidžiaugianti tauta. Garbiname prezidentus, sportininkus ir visokio plauko virėjus bei virėjas. Todėl, matyt, tik mane pašiurpino vasarą perskaityta „Delfi“ antraštė: „Mamų virtuvė. Rasos Lukaitytės-Vnarauskienės ir jos dukros Kotrynos šonkauliai su BBQ padažu“. Iš visko sprendžiant, ta mama ir dukra pasidalijo ne visais savo šonkauliais ir toliau džiugins kulinarinių naujienų ištroškusią tautą. Kaip ir Nemuno aušrininkai, beje, pasirengę dalytis ne šonkauliais, o savo dvokiančiais viduriais.
Jūsų – Jonas Ūbis
