7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kino mados ir lėtosios vertybės

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Jonas Ūbis
Nr. 26 (1040), 2013-06-28
Kinas
„Kino“ viršelis
„Kino“ viršelis

 

Žurnalo pradžioje – Auksės Kancerevičiūtės įspūdžiai iš gegužės pabaigoje pasibaigusio Tarptautinio Kanų kino festivalio (beje, viršelį puošia festivalio programą „Ypatingas žvilgsnis“ atidariusio Sofios Coppolos filmo „Elitinis jaunimas“ kadras). Įdomias Kancerevičiūtės mintis apie šio festivalio madas ir dėmesį išoriniam spindesiui pratęsė Santa Lingevičiūtė, apsilankiusi daug kuklesniame Kopenhagos tarptautiniame kino festivalyje CPH PIX. Autorė aptaria šiame festivalyje itin akivaizdžią kino „madą“ – kurti filmus apie likimo nuskriaustus žmones: „Tokių filmų personažai – gyvenimo aplinkybių aukos, visuomenės nuskriausti arba nesuprasti. Žiūrovai tiesiog mėgsta įsijausti į globėjo vaidmenį, tad jei nesugeba tiesiogiai prisidėti prie nuskriaustųjų gyvenimo, tai bent filmą apie tokius apdovanoja dėmesiu.“
 
Panašių filmų nestigo ir šiųmetiniame „Kino pavasaryje“. Pažįstu žmonių, kuriems „Kino pavasario“ įspūdžių užtenka ilgam. Matyt, panašiai jaučiasi ir „Kino“ autoriai, juolab kad didžioji ką tik pasirodžiusio žurnalo dalis skirta „Kino pavasario“ įspūdžiams ir svečiams. Vieniems skaitytojams tai leis prisiminti malonias akimirkas, palyginti savo ir kino kritikų įspūdžius, kitus gal paskatins aptartus filmus pagaliau pasižiūrėti.
Straipsnyje „Tamsus debesėlis“ Gediminas Kukta kritiškai vertina konkursinę festivalio filmų programą. Jau straipsnio pradžioje jis konstatuoja: „Kitaip nei pernai, šių metų „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ akivaizdžių favoritų nebuvo. Dauguma filmų – vidutiniškai geri, tačiau pasigedau tikrai originalaus ir netikėto jaunų kūrėjų žvilgsnio“.
 
Daugiau tikrų atradimų būta kitose programose. Ieva Toleikytė parašė apie festivalyje rodytą garsaus austrų dokumentininko Ulricho Seidlio vaidybinę „Rojaus“ trilogiją, kurioje režisierius analizuoja vertybių amnezijos ištiktos šiuolaikinės visuomenės būseną. Toleikytė sako: „Trilogijos pavadinimas „Rojus“ įgyja ironišką prasmę: žiūrovas veikiau išvysta kasdienį žmonių pragarą, kuriame iš pirmo žvilgsnio nėra jokių prošvaisčių, nes Seidlio herojai prarado bet kokį žmogišką orumą. Šitą slogučio įspūdį ypač sustiprina tai, kad režisierius tiesiogiai nesuformuluoja jokių išvadų, jokio finalinio „moralo“; jis tik rodo, ir kai filmai pasibaigia, supranti, kad labai panašios istorijos vystosi toliau, jos tiesiog nepateko į kadrą.“ Straipsnį papildo Aistės Račaitytės interviu su festivalyje viešėjusia pirmojo trilogijos filmo aktore Margarethe Tiesel.
 
Kontroversiški filmai paprastai sulaukia dėmesio. Vienas tokių šiemet festivalyje buvo jauno lenkų dokumentininko Michalo Marczako „Seksas dėl miško“. Filmo herojai – vienos Berlyno komunos nariai, kurie nori išgelbėti Amazonės miškus. Pinigus jie renka savo įkurtame pornografiniame tinklalapyje. Apie filmą ir jo herojus taip pat festivalyje viešėjusį Marczaką išsamiai klausinėjo Tadeuszas Tomaszewskis. Dar vienas svečias, kurio filmas „Dieviškos pievų marių žmonos“ skirtas erotiniam marių tautos folklorui, – rusų režisierius Aleksejus Fedorčenka. Jį apie kūrybos kelią klausinėjo Neringa Kažukauskaitė. Festivalio žiuri šiemet dirbo turkų režisierė Yesim Ustaoglu, kurios filmus „Kino pavasaris“ rodo kasmet. Su ja apie menkai pas mus žinomą turkų kiną kalbėjosi A. Kancerevičiūtė.
 
Tikėtina, kad dalis vertingiausių „Kino pavasario“ filmų pasieks ir kino teatrų repertuarą. Taip jau atsitiko su Margarethe von Trotta biografine drama „Hannah Arendt“, kurią žurnalo puslapiuose recenzuoja Linas Vildžiūnas, ir su Harmony Korine’o „Laukinėmis atostogomis“, apie kurias rašo G. Kukta. Beje, pastarajame filme suvaidinęs amerikiečių aktorius Jamesas Franco žurnale iš arčiau pristatomas išsamiu Izoldos Keidošiūtės straipsniu „Nebijantis rizikuoti“. Gal mūsų kino teatruose bus galima pamatyti ir neseniai mirusio rusų režisieriaus Aleksejaus Balabanovo filmą „Ir aš noriu“, kurį recenzuoja Narius Kairys, Godos Jurevičiūtės aptartą iraniečio Ali Mosaffos „Paskutinį žingsnį“, ar Ramūną Pronckų sutrikdžiusį Paulo Thomaso Andersono „Mokytoją“?
 
Užtat kino teatrus jau pasiekė dalis lietuviškos „Kino pavasario“ programos: I. Toleikytė rašo apie vis dar po tarptautinius festivalius keliaujantį Oksanos Burajos filmą „Liza, namo!“, Jorė Janavičiūtė – apie Lino Mikutos „Dzūkijos jautį“, Elena Jasiūnaitė – apie Dali Rust „Marinos namus“.
 
Naują vieno originaliausių šių dienų lietuvių režisierių Romo Lileikio pilnametražį dokumentinį filmą „Maat“ recenzuoja Rūta Birštonaitė. A. Račaitytė apsilankė filmą apie KGB ir lietuvių disidentus kuriančio italo Maxi Dejoie filmavimo aikštelėje. Žvilgsnis iš šalies gal atskleis naujas paskutiniais metais įvairiuose mūsų dokumentininkų filmuose plėtotos temos briaunas? Laima Kreivytė recenzuoja Linos Kaminskaitės-Jančorienės ir Aurimo Švedo knygą „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“. Recenzijos autorei ji primena kelio filmą.
 
Šio „Kino“ tema – paskutiniais metais vis dažniau kinotyrininkų dėmesio sulaukiąs lėtasis kinas (slow cinema). Savo požiūrį į jį, pasitelkęs gausius pavyzdžius, pristato N. Kairys. Jis pabrėžia, kad „pagrindinis greičio bei garso estetikos skleidėjas ir diegėjas šiais laikais yra reginių kinas, atsirandąs nepailstančių Kalifornijos auksakasių ir jiems prijaučiančių epigonų dėka. Lėtas, tylus kinas asocijuojasi ne su jų masine produkcija, o su vienetiniais, autoriniais kūriniais. Kinu galima beveik idealiai išreikšti ir vieną, ir kitą pasaulėžiūrą, ir visa, kas yra tarp jų. Tai lemia tam tikrą antagonizmą.“
Vienu svarbiausių lėtojo kino kūrėju pasaulyje laikomas Šarūnas Bartas. Jam skirtas Emilijos Visockaitės straipsnis „Lėtas Šarūno Barto laikas“, kuriame išsamiai analizuojamas viena svarbiausių lėtojo kino sudėtinių dalių – laikas.
 
Šio „Kino“ laikas – ne tik praėjęs. Diana Kliukotytė trumpai pristato rugsėjį jau dešimtą kartą vyksiantį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį. Kaip visada, jis žada daug dokumentinio kino atradimų. Tradiciniame feljetone Živilė Pipinytė taip pat piešia ateities vaizdelį, tik jau žadinantį nerimą. Mat feljetonas skirtas potencialioms laisvosios prekybos tarp JAV ir Europos pasekmėms, kurios būtų katastrofiškos europiečių kinui, nes ES biurokratai vis labiau pasiduoda amerikiečių spaudimui panaikinti kinui taikomą kultūrinės išimties principą. Naujausios žinios iš šio kovų fronto, pasirodžiusios jau šią savaitę, skamba optimistiškiau, nes prancūzai paskelbė savo veto. Ar ilgam?
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Kino“ viršelis
„Kino“ viršelis