Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Rusai bijo kiekvieno rugpjūčio, nes paprastai vis kas nors atsitinka – perversmas, defoltas, milžiniški gaisrai... Šiemet ir laukti nereikia – kelių šimtų Malaizijos oro linijų lėktuvo keleivių žūtis virš rusų remiamos apsišaukėlių „respublikos“ jau savaitę yra svarbiausia naujiena. Sukrečiantys aukų kadrai tik pabrėžia politikų neryžtingumą, jokiais veiksmais neparemtą jų demagogiją. To pakanka, kad „žmonės iš gatvės“ (taip politikai vadina savo rinkėjus) pagaliau suprastų, kad politika išsigimė, ypač kai girdi, kad ES savo vadovus renka ne pagal profesinius sugebėjimus, o pagal lytinius ir partinius požymius. Man patiko Lenkijos premjero replika, esą vienas iš kandidatų į ES užsienio politikos vadovus Radosławas Sikorskis turi du didelius trūkumus – yra ne moteris ir ne socialistas. Bet demagogija labai galinga, taigi, bijau, niekas nepasikeis, kad ir kaip viltųsi pikti, bet naivūs mūsiškiai politikos komentatoriai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vasarą tik ir žiūrėti serialus, nes laikas lyg teka lėčiau, o mintys – tingesnės. Nors serialų gerbėjai, ypač tie, kurių netenkina šiuolaikinis kinas, mano kitaip. Tačiau jų mėgstamus HBO serialus pas mus rodo retai. Dominuoja kiti. Pagal tai, kokius serialus žiūri vienos ar kitos šalies žiūrovai, matyt, galima spręsti ir apie šalį. Lietuviški kanalai rodo daug pigių rusiškų serialų, nors jų su kaupu prigrūsti ir kabeliniai. Kodėl rusiški serialai tokie populiarūs, nežinau. Gal norime geriau pažinti iš naujo atrastus priešus? Galiu tik įtarti, kodėl padaugėjo turkiškų serialų – esame tokia pat patriarchališka ir konservatyvi tauta, juk net Prezidentės inauguraciją Seime pradėjo kunigas, lyg valstybė dar praėjusiame amžiuje nebūtų atskirta nuo Bažnyčios. Be to, mėgstame tai, ką masinė kultūra vadina „egzotika“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Periodiškai mane apninka vienas įkyrus klausimas, į kurį niekaip nerandu atsakymo. Kodėl žmonės žiūri filmus su Tomu Cruise’u? Jis yra Holivudo žvaigždė, vadinasi, finansai visada bus svarbesni už aktorinius sugebėjimus. Kad pastarieji vidutiniai, man regis, savaime suprantama. Tada kaip su charizma? Man ji tokia pat abejotina, ypač kai prisimenu aktoriaus ūgį ir nelemtus ryšius su scientologais. Dar keistesnį įspūdį sukelia erotinės scenos, kuriose Cruise’as aiškiai jaučiasi ne savo kailyje. Tada pradedu ieškoti aktoriaus interviu – gal jis įdomus pašnekovas? Nieko panašaus. Interviu galima perskaityti tiek banalybių, kad iškart kyla įtarimas, ar tik aktoriaus viešųjų ryšių specialistai ne pro pirštus žiūri į savo pareigas. Kiek galima tais pačiais žodžiais kalbėti apie sunkų darbą, meilę artimiesiems ir profesionalumą? Regis, Cruise’as geriausiai jaučiasi vaidindamas dviprasmiškus personažus. Šią savaitę bus proga tuo įsitikinti: TV1 (15 d. 21 val.) parodys Michaelo Manno „Nakties įkaitą“ (2004), kuriame Cruise’as suvaidino samdomą žudiką. Jo Vincentas – mandagus, elegantiškas ponas, naktį įsėdęs į taksi. Tačiau netrukus taksistas Maksas (Jamie Foxx) pradeda suprasti, kad tapo įkaitu ir vežioja žudiką iš vienos nusikaltimo vietos į kitą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Prieš porą dienų Sirijos televizijos kanalas „Syria TV“ paskelbė „karštą“ naujieną, kad nužudytas erchercogas Francas Ferdinandas. Tiesa, žinia buvo sušiuolaikinta: pranešta, kad „dvylika žmonių, du karininkai ir moteris sužeisti, kai šalia erchercogo kortežo Londone sprogo bomba“. Londonas juk aiškiau už Sarajevą. Tai ne anekdotas: 100 metų senumo įvykis gali tapti naujiena šių dienų pasaulyje. Ir ne tik todėl, kad Sirijoje ne pirmus metus vyksta pilietinis karas. Jei atvirai, nelabai nustebčiau tokią „naujieną“ pamatęs ir kurio nors mūsų kanalo žiniose. Lietuviškuose „History“ kanalo filmų vertimuose esu perskaitęs ir ne tokių „perlų“. Nesame ypatingi: istorijos žinias visame pasaulyje išstumia istorijos mitai ir legendos. Jie patogesni, patrauklesni masinei auditorijai, juolab kad legendomis pas mus dabar vadinamas viskas: alus, dar gyvas žmogus ar kelių dešimtmečių senumo įvykis. Kad istorija lietuvaičiams labiau asocijuojasi su karnavalu, manau, liudija ir masinis susižavėjimas tautiniais drabužiais. Šis savaitgalis, manau, bus proga tuo įsitikinti.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Naujų knygų krūva primena apie artėjančias atostogas. Nekantriai laukiu, kada galėsiu pasinerti į skaitymą, panašiai kaip vaikystėje, kai prieš atostogas parsinešdavau iš bibliotekos rašytojų rinktinius raštus. Su malonumu prisimenu vasarą, kurios vieną mėnesį skaičiau tik Vladimirą Majakovskį (regis, 10 storų tomų), ar kitas, kurių dalį praleidau su Anatole’iu France’u, Ilfu ir Petrovu (pamenu, sužavėjo pastarųjų užrašų knygelės, kupinos taiklių pastebėjimų). Panašiai jaučiuosi ir paėmęs į rankas naują „Kino“ numerį. Žurnalas – lyg užrašų knygelė ar dienoraštis (nebūtinai savo), kuriuos visai įdomu atsiversti ir po daugelio metų.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1988-ųjų vasario 16-osios išvakarėse, eidamas į redakciją, Gedimino kalno papėdėje pamačiau neįprastą reginį. Vyko mitingas, kuriame dalyvavo lojalūs sovietų valdžiai piliečiai. Šie „darbo žmonės“ reiškė pasipiktinimą Ronaldo Reagano „kišimusi į lietuvių liaudies reikalus“. Vasario 11 d. JAV prezidentas buvo pareiškęs, kad jo šalis niekad nepripažins Lietuvos okupacijos. Mitinge kalbėję piliečiai buvo garsenybės – rašytojai, sportininkai, visuomenės veikėjai. Tiksliai neprisimenu, ką kalbėjo krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, bet moralinio pasidygėjimo įspūdis išliko iki šiol. Gal būčiau apie jį pamiršęs, bet prieš keletą metų vieno Amerikos lietuvio kurtame filme apie lietuvių krepšinio istoriją Marčiulionis aiškino, kad atsisakymo atveju jam grėsė valdžios represijos, ir visą kaltę vertė tuometinei valdžiai. Tačiau 1988-aisiais laikai jau nebuvo žmogėdriški, Sibiras jam tikrai negrėsė, atsisakymas būtų tik pakenkęs karjerai. Todėl nustebau, kad LRT kultūros programoje šiandien (simbolišką birželio 13 d.) Marčiulionio jubiliejui skirtos net trys laidos. Ar tokiu išskirtiniu dėmesiu norima pasakyti, kad prisitaikymas ir pataikavimas bet kokiai valdžiai vėl madingas?