Autorius: Jonas Ūbis

Tėvų ir vaikų, ypač jei tėvai yra menininkai, tema – neišsemiama. Pastaraisiais metais iš vaidybinio kino ji persikėlė į dokumentinį. Dažnai tokie filmai atsiranda iš noro išsakyti priekaištus, bet kartu ir susitaikyti. Nežinau, iš ko atsirado Stephenie Argerich filmas „Kraujo duktė“ (LRT, 16 d. 19.40), bet jame garsioji pianistė Martha Argerich parodyta dukters akimis. Vis dėlto filmo ištarmė gana dviprasmiška: sunku mylėti genialią mamą.

„Kraujo duktė“ kurta įvairiose šalyse: Lenkijoje, kur Martha Argerich dalyvavo Chopino pianistų konkurso žiuri ir grojo rečitalį, Japonijoje, kur vyksta Argerich festivalis, D. Britanijoje, kur gyvena Stephanie tėvas – taip pat pianistas Stephenas Kovacevichas, Belgijoje, kur motina ir duktė gyveno kelerius metus, Argentinoje, kur pianistė gimė, Šveicarijoje, kur ji gyvena dabar, ir Prancūzijoje, kur Stephanie senelės namai saugo daug šeimos turtų. Filmas – neįtikėtinai atviras, kartais net pernelyg. Režisierė jį pradeda gimdymo scena. Stephanie veidą iškreipė skausmas, bet kamera rodo jos motiną. Ji laiminga ir tarsi sutrikusi, nes nežino, kaip turi elgtis mama. Filmas paaiškina kodėl, ypač kai rodoma vyriausioji iš trijų pianistės dukterų Lyda Chang, kurią motina paliko visai mažą. Beje, ji vienintelė iš trijų tapo muzikante. Tačiau „Kraujo duktė“ – ne tik apie šeimos santykius, bet ir apie tai, ką reiškia būti menininku, – juk akivaizdu, kokia kančia Argerich yra išeiti į sceną.

Skaityti toliau >>

Nr. 40 (1101), 2014-11-14 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Leiskime jiems pailsėti

Krėsle prie televizoriaus

Praėjo tik dvidešimt penkeri metai, ir Berlyno siena įgijo legendos bruožų. Apie ją kuriami filmai, rašomi prisiminimai, saugomos simboliškos su siena susijusios vietos. Vokiečių sociologai tvirtina, kad kasmet vis daugiau žmonių liudija pasipriešinimą režimui, kuris, būkime sąžiningi, Vokietijos demokratinėje respublikoje (VDR) tikrai nebuvo stiprus. Tačiau žmogaus atmintis linkusi viską padidinti, ypač jei tai susiję su savęs pateisinimu. Šį reiškinį ne pirmus metus galima stebėti ir pas mus: dabar dauguma lietuvių įsitikinę, kad kovojo prieš sovietų valdžią. (Kai kurie, beje, su ja, tiksliau, su Žaliojo tilto skulptūromis, kovoja iki šiol.)

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1100), 2014-11-07 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Vėlinių egzorcizmai

Krėsle prie televizoriaus

Šį savaitgalį vieni lankys kapines, kiti džiaugsis Helovinu. Panašiai ir mūsų televizijos – LRT rodys daug memorialinių laidų ir šeštadienį (lapkričio 1 d. 15 val.) transliuos mišias iš Antakalnio kapinių, kitos pažers daugybę siaubo filmų ir pasakojimų apie žudikus maniakus. Dalis pastarųjų filmų siužetų jau perkelia į internetą: Stepheno T. Kay’aus „Internetinis žudikas“ (TV1, 2 d. 22.45), Gregory Hoblito „Nesusekamas“ (TV3, 1 d. 23.40), Aarono Harvey’aus „Be kompromisų“ (LNK, 2 d. 00.05). Tačiau nė vienas iš šių filmų nepralenks Davido Fincherio „Zodiako“ (TV1, šįvakar, 31 d. 22.45). Pasakojimas apie Zodiaku pasivadinusį realų žudiką, kuris per dvidešimt metų šiurpino San Fransiską ir žaidė žiaurius žaidimus su žurnalistais bei policininkais, filme peržengia detektyvinio trilerio ribas. Trys filmo herojai – detektyvas, žurnalistas ir karikatūristas, kuriuos suvaidino Jake’as Gyllenhaalas, Markas Ruffalo ir Robertas Downey’s jaun., tampa žudiko paieškų įkaitais. Fincheris „Zodiake“ perkūrė žanro taisykles – jis dokumentiškai tiksliai parodė jokių apčiuopiamų rezultatų neatnešusį tyrimą, abejodamas, ar tiesa neįmanoma, ar jos paieškos netampa tiesiog apsėdimu.

Skaityti toliau >>

Nr. 38 (1099), 2014-10-31 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Kulinariniai malonumai – ne viskas

Krėsle prie televizoriaus

Skaniai pavalgyti mėgstu, bet ilgai svarsčiau, kodėl paskutiniais metais televiziją ir kiną ištiko kulinarinis bumas. Kodėl kino festivaliuose atsiranda atskiros kulinarinio kino programos, dar galiu suprasti – juk reikia kažkur rodyti tokius filmus, bet kodėl visi kalba apie maistą, kodėl perka dideles kvailų receptų knygas kietais viršeliais, kodėl žiūri laidas, nuo kurių tikrą maisto gaminimo specialistą kartais gali ištikti net infarktas? Gal todėl, kad masinė kultūra pasiūlė visiems tapti hedonistais? Nors, kita vertus, hedonistu tikrai nepavadinčiau vieno žaliavalgystės entuziasto, praėjusią savaitę reklamavusio save ir savo šeimą kažkurioje informacinėje televizijoje. Tai greičiau mazochistas arba sektantas, kuriam maistas tik patvirtina jo išskirtinumą.

Tikiuosi, kad į šiuos klausimus padės atsakyti Jono Favreau 2014 m. filmas „Šefas ant ratų“ (TV3, 25 d. 23.05). Kodėl Favreau ėmėsi šio filmo ir dar suvaidino pagrindinį vaidmenį, suprantu: pabandykite ne vienus metus režisuoti „blokbasterius“, kad ir kelis filmus apie geležinį žmogų ir dar juose vaidinti, tada bus aišku, kodėl toks mielas pasirodys darbą Los Andželo restorane praradęs buvęs madingas virėjas Karlas. Jis ieškos prarasto kulinarinio įkvėpimo, atidaręs restoraną ant ratų. Toks personažas leidžia atsiverti jausmams, neslėpti net tų asmeniškų ir nuoširdžių, nors, ko gero, pačius nuoširdžiausius sukels Karlą sužlugdęs įtakingiausias kritikas (Oliwer Platt), kuris filme nutiesia aiškias paraleles su žiauriu kino pasauliu. Pakeliui Karlas dar bandys susitaikyti su savo šeima, juk ranką jam išties buvusi žmona ir dešimtmetis sūnus. Todėl toks numanomas filme tėvo ir sūnaus suartėjimas.

„Šefas ant ratų“ primena senus sovietinius filmus, teigusius, kad svarbu kiekvieną darbą atlikti gerai ir įdėti į jį dalelę savo širdies. Tą patį teigia ir Favreau, kuris padeda savo Karlui suprasti, kad galima didžiuotis ir sumuštiniu, jei jis pagamintas nuoširdžiai. Žodžiu, „valgis – tai šis tas daugiau nei valgis“, bet šeštadienio vakarui toks filmas tinka.

Skaityti toliau >>

Nr. 37 (1098), 2014-10-24 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Vabzdžių gyvenimai

Krėsle prie televizoriaus

Savo elektroninį paštą galiu pasiekti tik per vieną populiarų tinklalapį. Kol paštas atsidaro, spėju perskaityti kelias antraštes. Iš jų susidariau įspūdį, kad visi (ar bent jau visos) pas mus nori būti (arba jau yra) sekso simboliais. Kvailiau už šitą žodžių derinį skamba tik „medaus kopinėjimas“, turint omenyje medaus mėnesį (juk Lietuvoje daug „žvaigždžių“ ir šiaip turtuolių, kurie privalo pasidalyti džiaugsmu su tauta). Perskaitęs kažkodėl iškart įsivaizduoju jaunavedžius, kurie rytą, kaip Franzo Kafkos „Metamorfozės“ herojus, atsibunda vabzdžiais.

Galiu tik įsivaizduoti, kaip mūsų žiniasklaida aprašytų Jonathano Glazerio filme „Po oda“ (TV1, šįvakar, 17 d. 22.40) rodomus įvykius, jei jie vyktų Lietuvoje. Venecijos kino festivalyje rodytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Scarlett Johansson, be abejo, gera dovana snobams. Filmas nukels į Škotiją, kurios tapybiškų peizažų fone ir rutuliojasi keisti įvykiai. Johansson herojė Laura, kuri yra ateivė, važinėja Škotijos, filme vaidinančios sąvoką „niekur ir niekada“, keliais, sutinka pavėžėti vienišus vyrus, o paskui nudiria jiems odą. Žudymo procesą Glazeris paverčia vaizdo instaliacijomis, kuriose nusirenginėjantis vyras po truputį grimzta į kažką juoda. Regis, režisierius nori, kad žiūrovas panašiai grimztų į meniškus jo filmo vaizdus ir grimzdamas mąstytų apie žmogaus kūną ir žmogiškumą, kuriuos nori perprasti filmo herojė. Tačiau banalybė negali priversti mąstyti, greičiau atvirkščiai, ji sukelia panašią reakciją, kaip Laurai – pigus žmonių maistas.

Skaityti toliau >>

Nr. 36 (1097), 2014-10-17 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Kai gali padėti neištikimybė

Krėsle prie televizoriaus

Paskutiniais dešimtmečiais sportas ir pas mus tapo pelningu verslu, juk neatsitiktinai televizijos transliuoja net kokiame nors Lietuvos užkampyje vykstančias provincijos komandų varžybas. Tačiau nepamiršta ir sovietinių sporto funkcionierių patirtis, ideologizuojant ir idealizuojant lietuvių sportininkų pergales. Tai persmelkė net sporto komentatorių žodyną. Kai netyčia pataikau ant sporto žinių, nesvarbu, koks būtų kanalas, visad girdžiu apie tai, kad lietuviai kažką „palaužė“, „sutriuškino“ ar dar kaip kitaip susidorojo su varžovais. Jei ateiviai klausosi lietuviškų sporto laidų, jie, ko gero, įsivaizduoja, kad čia stadionuose nuolat liejasi kraujas ir lūžta kaulai. Tokio begėdiškai kičinio patriotizmo, kaip kad liaupsinant sportininkus, niekur daugiau neišgirsi. Ypač kai, dalyvaujant laimingiems miestelėnams ir televizijai, pasitinkami iš kokių nors žaidynių sugrįžę sportininkai. Tačiau daugiau už žodžius apie mentalitetą pasako kokia nors iškalbinga detalė. Mes su šuniuku mėgstame pasivaikščioti prie Neries. Ten olimpiečių garbei neseniai pervadintoje gatvėje įsikūrusi kažkokia sporto organizacija. Kelerius jos vartus iš visų pusių „puošia“ perspėjimai, kad šunis teritorijoje vedžioti griežtai draudžiama. Niekad nemačiau, kad koks nors šuo ar jo šeimininkas kėsintųsi į šią teritoriją. Bet toks jau, matyt, tų sporto funkcionierių mentalitetas – visada malonu ką nors uždrausti ir pasijusti visagaliui. Tada gali bent trumpam pamiršti nešvarius sportininkų darbelius, kurie vis iškyla į paviršių, – parduotus mačus ir kitokias „gudrybes“. Juk korupcija – sporto kasdienybė.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1096), 2014-10-10 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Tarp festivalių

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Didelė rudens „Kino“ dalis skirta festivaliams – jau buvusiems ir būsimiems. Aistė Račaitytė dalijasi Lokarno ir Vroclavo kino festivalių įspūdžiais, Živilė Pipinytė rašo apie Gdynės kino festivalyje pamatytus naujus lenkų filmus, bet feljetone abejoja, ar jų būtinai turi būti tiek daug: „Festivaliai pučiasi, rodo daugybę niekam nereikalingų filmų, rengia „industrijų“ susitikimus, kviečiasi kitų festivalių atstovus, tad nenuostabu, kad svarbesni už filmus vis dažniau tampa įtakingi svečiai, jų kostiumai bei turistinės atrakcijos.“

Netrukus vilniečius užgrius dar viena festivalių banga. Šią savaitę prasideda festivalis „In Latino“, kuris pristatys ir įdomią Kolumbijos filmų programą. Į spalį pasislinko tradicinė Lenkų filmų savaitė. Jos programą žurnale pristato Izolda Keidošiūtė, ilgai lauktą savaitės viešnią – lenkų kino ir teatro aktorę Krystyną Jandą – kalbina Aneta Anra. Aktorė mielai bendradarbiauja su lenkų moterų spauda, tad ir pokalbyje atsirado ne visai „kinematografiškų“ klausimų, pavyzdžiui, apie moters grožį. Spalio pabaigoje Vilniuje prasidės „Nepatogus kinas“. Dokumentiniai šio festivalio filmai kasmet atspindi svarbiausias pasaulio problemas. Šįkart programos rengėjai akcentuoja karą, korupciją, diskriminaciją.

Lapkričio pradžioje pakvies „Scanorama“. Festivalis, kaip visada, masina ir iškiliais vardais, ir naujais atradimais, ir įdomiais susitikimais. Tradiciškai atradimą lietuvių žiūrovams žada jo retrospektyva – šiemet „Scanorama“ pristatys „lėtojo kino“ klasiką Theo Angelopoulosą. Apie graikų kino meistro kūrybą naujame „Kine“ rašo Narius Kairys. Jis aptaria režisieriaus politines pažiūras ir jo filmų originalumą, teigdamas, kad Angelopouloso talentas – „konkrečius įvykius paversti poetiniais vaizdiniais, kuriuos galima suvokti įvairiapusiškai.“

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1096), 2014-10-09 | Kinas

Jonas Ūbis

Norai pildosi

Krėsle prie televizoriaus

Malonus ir mandagus, vienišas ir išsiskyręs Laris Kraunas buvo geras darbuotojas, bet įmonė nusprendė jį atleisti, mat Laris yra nebaigęs koledžo. Žinoma, tai tik pretekstas, nes krizė reikalauja mažinti etatus. Atsidūręs gyvenimo šalikelėje ir bijodamas prarasti namą, Laris susirengia į koledžą. Ten jis suranda draugų, netrukus pradeda dirbti virėju ir įsimyli nelaimingą, bet gražią kaip Julia Roberts mokytoją. Tomo Hankso režisuotas filmas „Laris Kraunas“ (TV1, 6 d. 21 val.) ne vienam padės suprasti, kas yra Amerika. Užuot kaltinęs visą pasaulį, pradėjęs lošti (nebūtinai iš žmonių gyvybių), gerti, valkatauti arba emigravęs, tapęs alfonsu, Laris, kurį suvaidino pats Hanksas, paprasčiausiai nusprendžia viską pradėti iš naujo.

Hanksą, be abejo, įkvėpė Franko Capros kinas. Amerikiečių kino klasikas Didžiosios depresijos sužlugdytiems tautiečiams kūrė filmus, įkvepiančius viltį ir norą gyventi. Hanksas taip pat nori pasakyti, kad nusiminti neverta: negali važinėti prabangiu automobiliu – nusipirk motorolerį, neturi diplomo – eik mokytis, joks darbas nėra gėdingas, svarbu būti doram. Tik gaila, kad filmo režisierius viską pernelyg nusaldino ir pavojingai priartėjo prie, kad ją kur galas, romantinės komedijos. Kita vertus, optimizmo jam galima tik pavydėti.

Skaityti toliau >>

Nr. 34 (1095), 2014-10-03 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Kas atneša laimę

Krėsle prie televizoriaus

Nemėgstu primityviųjų lietuvių liberalų. Ne tik todėl, kad dėl valdžios jie pasirengę atsigulti po bet kuo. Liberalams vertybės – tik konkrečios, todėl įvairiuose televizijos šou, regis, nuolat diskutuojama apie valstybę, bet pamirštama, kad iki konkrečių buitinių funkcijų tenkinimo redukuotas tokios valstybės piliečio suvokimas veda į visuomenės liumpenizavimą (kurį, beje, stebime ne tik televizijoje). Todėl politikai laidose dažniausiai diskutuoja apie tai, kas geriau valdo valstybę, „žvaigždės“ įprastai „dvasingai“ postringauja apie savo antrą galą. Kiekvienam savo. Vienintelis juos jungiantis dalykas, regis, yra saviveikla. Ji dabar – lietuvių televizijų pagrindas: kiekviename kanale kas nors šoka, dainuoja, čiuožia, žaidžia proto žaidimus ir verda.

Kažkurį savaitgalį pabandžiau išgyventi be interneto ir pagaliau pažiūrėti televizorių. Prisipažinsiu, buvau sukrėstas. Ryte „perbėgau“ savo kabelinės televizijos kanalus. Beveik visi rodė kulinarines laidas. Maistą gamino visi, kas tik netingi, – lietuviai, rusai, europiečiai ir kitų žemynų gyventojai. Menininkai ir „popsininkai“, virėjai ir apsišaukėliai. Toks įspūdis, kad pasaulis ilgai badavo ir dabar negali atsigrožėti maistu, įvairiausiomis jo variacijomis ir kombinacijomis. Maisto gaminimas ir pas mus jau tapo aukščiausia saviraiškos forma, menu, privalomu provincialios „žvaigždės“ atributu. Nustebino tik viena – kodėl Andrius Mamontovas savaitgalio rytą dar nestovi prie plytos, nors ir jis sugeba užduoti kulinarinį klausimą: „Virti ar kepti?“

Skaityti toliau >>

Nr. 33 (1094), 2014-09-26 | Kinas | Rodo TV

„Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti“

Jonas Ūbis

Didvyrių žemei stinga Borato

Krėsle prie televizoriaus

Tiesioginę iš pasaulio čempionato grįžusių lietuvių krepšininkų pasitiktuvių transliaciją pirmadienį TV3 reklamavo kaip didžiausią įvykį. Blaiviai mąstančiam žmogui dvi tiesioginio eterio valandos – neįtikėtina prabanga, bet su krepšiniu mąstymas, matyt, nesietinas. Klausydamasis reklamos, kažkodėl prisiminiau iš Kryžiaus žygio grįžusių riterių sutiktuves ar kitokius viduramžių liaudies meilės pasireiškimus įtartiniems didvyriams. Žinoma, ir tarpukario Lietuvą, kurios patriotizmo ritualai gana monstriškais pavidalais atgyja paskutiniais metais. Atgyja ir tampa mažos tautos nevisavertiškumo komplekso įrodymais, juk neatsitiktinai šio komplekso himnu tapo pirmiausia su krepšiniu siejama daina „Trys milijonai“.

Nesu jokio sporto sirgalius, bet ne todėl krepšininkų nelaikau didvyriais. Jie dirba savo darbą, už kurį, tikiu, gauna padorų atlygį. TV3 netransliuoja iš gaisro grįžusių gaisrininkų (ypač jei gaisro nepavyko užgesinti) ar sudėtingą operaciją atlikusių chirurgų pasitiktuvių. Pagaliau ji nepasitinka net iš kongresų Vatikane grįžusių vyskupų, nors lietuviams krepšinis esą taip pat religija. Visa tai paaiškinti gana paprasta – sportininkai tapo neatsiejama geometrine progresija besidauginančios lietuviškos masinės kultūros (puikiai rimuojasi su pamirštu žodžiu „chaltūra“) dalimi, beje, kaip ir „Eurovizija“. Tai akivaizdu, tik nesuprantu, kodėl masinės kultūros personažai pas mus automatiškai tampa dar ir tautos didvyriais. Gal tokių nebeturime, tik vienas žvaigždes? Nors tautą, kuri tokiais ritualais ir didvyriais tiki, valdyti juk lengviau?

Skaityti toliau >>

Nr. 32 (1093), 2014-09-19 | Kinas | Rodo TV

Autorius: Jonas Ūbis

Reportažai iš pasaulio pabaigos

Leiskime jiems pailsėti

Vėlinių egzorcizmai

Kulinariniai malonumai – ne viskas

Vabzdžių gyvenimai

Kai gali padėti neištikimybė

Tarp festivalių

Norai pildosi

Kas atneša laimę

Didvyrių žemei stinga Borato