Autorius: Jonas Ūbis

Agnieszkos Holland trijų dalių serialas „Degantis krūmas“ (LRT, vasario 5 d. 21.30) prasideda filosofijos studento Jano Palacho susideginimu Prahos Vaclavo aikštėje 1969-ųjų sausio 16 d. Palachas protestavo prieš Čekoslovakijos okupaciją, kurią prieš pusmetį buvo įvykdžiusios Varšuvos sutarties kariuomenės. Holland rodo, kas buvo po susideginimo: kaip Palacho poelgis paveikė jo artimųjų – motinos ir brolio gyvenimą; kaip funkcionuoja čekoslovakų saugumas, kuris visais būdais stengiasi sukompromituoti ir Palachą, ir jo artimuosius; kaip reaguoja jo draugai studentai ir visai nepažįstami žmonės; kaip teisininkai imasi ginti gerą Palacho šeimos vardą. Seriale daug personažų, siužeto linijų, bet Holland iš jų meistriškai kuria sukrečiančią visumą.

Skaityti toliau >>

Nr. 4 (1110), 2015-01-30 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Kiti – tai mes

Krėsle prie televizoriaus

Lietuvių politikos apžvalgininkai ir politologai iki šiol man atrodė per daug provincialūs ir riboti, kad nekeltų grėsmės. Tačiau pirmadienį pažiūrėjęs „Teisę žinoti“ supratau, kad šie išpuoselėtų barzdų, įmantrių šukuosenų ir madingų kostiumų savininkai – tikri Stalino, kuris savo priešais skelbdavo tautas, anūkai. Jie taip greit ir vienu balsu nusprendė, kad rusų tauta nusipelno tik didžiausių nelaimių (nes dauguma balsuoja už Putiną), ir linkėjo jai visko, kas blogiausia, jog net išsigandau. Aršiai demonstruojama neapykanta juk visada sukelia įtarimus ir klausimus. Kur dingo tegu ir apsimestinis politinis korektiškumas? Ar šių politologų tėvai ir seneliai dar visai neseniai nesielgė taip kaip rusai? Ir kaip elgtųsi jie patys, jei staiga taptų šių dienų Rusijos politologais bei apžvalgininkais? Kai klausiausi įsiaudrinusių auksaburnių, pagalvojau, kad jiems net būtų malonu, jei Rusiją ištiktų kokia nors epidemija.

Skaityti toliau >>

Nr. 3 (1109), 2015-01-23 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Drąsios ir žiaurios

Krėsle prie televizoriaus

Neseniai teatre sutikau seną pažįstamą. Iš pradžių jis pasiteiravo, kur dirbu (iš ko dar atpažinsi lietuvį, jei ne iš netaktiško klausimo?), o sužinojęs, kad dėstau vienoje aukštojoje, energingai pasidžiaugė, juk mokyklos vadovai – jauni žmonės. Tarstelėjau, kad bendrauju ne su vadovais, o su studentais. Tačiau iškart supratau, kad senas pažįstamas tapo politiku ar bent politikų patarėju. Tuose sluoksniuose įprasta džiaugtis jaunais vadovais. Man tai primena ne tokius senus laikus, kai propagandistai džiaugėsi sudėtingas užduotis vykdančiais komjaunuoliais. Mentalitetas nepasikeitė. Gal todėl ir nekeista, kai patriotizmo tautą dabar moko korumpuoti politikai, buvę aukštosios partinės mokyklos dėstytojai, Pakaunės isterikai ar tiesiog jauni jėzuitai, kurie nori žegnotis pamatę Žaliojo tilto skulptūras. Istorija jų nieko neišmokė. Todėl primygtinai rekomenduoju pasižiūrėti 1987 m. Lietuvos kino studijoje Ferdinando Kauzono sukurtą dokumentinį filmą „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ (LRT Kultūra, 21 d. 23.15). Pamenu dar tada filmas darė keistą įspūdį, nes „perestroika“ jau buvo prasidėjusi, bet filmo kūrėjai nuoširdžiai tyčiojosi iš kalinčio kunigo. Itin pamokomas filmas, ypač turint omenyje, kad Nepriklausomoje Lietuvoje jo autorius tapo vieno iš Seimo vadų kalbų rašytoju, t.y. taip pat mokė tautą patriotizmo.

Skaityti toliau >>

Nr. 2 (1108), 2015-01-16 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Maži džiaugsmai

Krėsle prie televizoriaus

Didžiausia naujų metų naujiena – iš LRT dingo reklama. Regis, menkniekis, bet tikrai malonus. Filmų nepertraukinėja tautiško kredito pasiūlymai ar vaistinių naujienos, aiškinančios, koks džiaugsmas būti pensininku. Pagyvenusios moterys vaistinių reklamose džiaugiasi gyvenimu, verda ir kepa skanėstus savo anūkams. Pagyvenę vyrai taip pat džiaugiasi, tik kitokiais malonumais. Prie ribos, už kurios juos visi vadins senjorais (man tai primena neigiamą vaikystės pasakos personažą – senjorą Pomidorą), netrukus atsidurs ir pirmųjų vaizdajuosčių nuomos entuziastai. 9-ajame dešimtmetyje tai buvo pagrindinis kino naujienų šaltinis, ypač kai netrukus kino teatrai ėmė virsti parduotuvėmis ir mugėmis, vaizdajuosčių verslas gelbėjo sinefilus. Verslo mastai buvo didžiuliai, galima tik spėti, kokį kapitalą susikrovė piratai, juk prastos kokybės vaizdajuostės be jokių licencijų, pamenu, tada buvo rodomos net ŠMC kino salėje. Bus proga prisiminti, nes televizijos parodys net kelis anų laikų piratų hitus.

LRT (10 d. 22.40) siūlo prisiminti Charleso Crichtono „Žuvelę, vardu Vanda“ (1988) – linksmą pasakojimą apie brangenybių vagis, kurie nori pergudrauti vienas kitą. Tada dar nežinojau, kad filmo scenarijaus autorius Johnas Cleese’as (jis filme vaidina ir žavųjį Arčį) buvo garsiosios komikų grupės „Monty Python“ narys. Filme vaidino ir jo kolega Michaelas Palinas. Ypatingas filmo humoro pobūdis taip pat buvo „Monty Python“ palikimo dalis. Tokio humoro, kai šaipomasi iš visų šventų karvių ir tabu, dabar ypač stinga pas mus.

Skaityti toliau >>

Nr. 1 (1107), 2015-01-09 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Šventės su filmais

Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai

Nors daug laiko praleidžiu krėsle prie televizoriaus, didžiausias malonumas man yra skaitymas. Žinoma, ir apie kiną, jo istoriją bei žvaigždes. Tačiau pamatęs naują „Kiną“ į šalį atidėjau net beveik tūkstančio puslapių Jeano-Luco Godard’o biografiją – jos man užteks visoms šventėms, ypač jei pernelyg nesusižavėsiu „Kino“ autorių rekomendacijomis. Mat visi autoriai buvo paprašyti prisiminti, ką norėtų pasižiūrėti per Kalėdas. Turiu pasakyti, kad jų norai – patys įvairiausi: nuo tradicinės Eldaro Riazanovo „Likimo ironijos“ iki egzotiškų, retų vardų ir pavadinimų, liudijančių visapusišką ir begalinį žurnalo autorių išprusimą.

Tradiciškai paskutiniame metų numeryje daug dėmesio skirta lapkritį vykusiai „Scanoramai“: Ieva Kotryna Skirmantaitė aptaria konkursinę Baltijos šalių trumpametražių filmų programą, beje, ne visada pritardama žiuri vertinimams. Lina Klusaitė analizuoja naujausią Godard’o filmą „Sudie, kalba“, kuris neabejotinai papuošė kino forumo programą. Neringa Kažukauskaitė kalbasi su „Scanoramos“ žiuri dirbusiais vokiečių kinotyrininkais, garsiojo Berlyno kino teatro „Arsenalas“ bei Jaunojo kino forumo sumanytojais Erika ir Ulrichu Gregorais. Pokalbį perskaičiau lyg nuostabų romaną – tiek daug jame sinefilo širdžiai brangių minčių ir prisiminimų. Kitos „Scanoramos“ viešnios – britų režisierės Joannos Hogg apmąstymai, kuriuos užrašė Vladas Rožėnas, iš dalies man atsakė į paskutiniu metu vis dažniau kylantį klausimą, kodėl Europoje kuriamas art-house kinas išgyvena krizę. Manau, kad kalti ir patys kūrėjai, kiekvieną savo judesį ar mintį traktuojantys itin rimtai.

Skaityti toliau >>

Nr. 45 (1106), 2014-12-19 | Kinas

Jonas Ūbis

Ieškant laimingų atradimų

Krėsle prie televizoriaus

Tik užmetus akį į šventines televizijų programas, akivaizdu, kad jas rengė praktikuojantys sadistai ir mazochistai. Antraip tose programose nebūtų tiek daug ponų Valinskų, Starošaitės su Žvaguliu, Merūno, Filipo Kirkorovo ir kitokių garsių estrados bei pramogų bestiariumo personažų.

Filmų taip pat daug, tik jau nebe naujienų, išskyrus kelias lietuviškas premjeras: LRT (25 d. 23 val., LRT kultūra 26 d. 18.40) parodys Mariaus Ivaškevičiaus kartu su suomiais kurtą „Santą“ (2014). Ši keistoka meilės istorija prasideda Laplandijoje, pas Kalėdų Senelį. Aktorių, kuris vaidina Santą (Tommi Korpela), sužavi graži lietuvaitė (Sandra Daukšaitė-Petrulėnė), atvykusi į šį pasaulio kraštą su savo sūneliu. Dovilės Gasiūnaitės 2013 m. filmas „Narcizas“ (LRT kultūra, 25 d. 20 val.) – taip pat apie meilę ir ją naikinančią nepasitenkinimo savimi, gyvenimu, aplinka būseną. Ji ištinka pagrindinį filmo herojų muzikantą Teodorą (Amvrosios Vlachopoulos). Šventės (šurmulys, persivalgymas, lietuviška estrada...) gali sukelti panašią būseną, tad, manau, pasižiūrėti filmą, kuriame rodomas nuo karščių leipstantis vasaros Vilnius, ne vienam bus visai į naudą. TV3 (25 d. 21 val.) parodys Donato Ulvydo komediją „Kaip pavogti žmoną“ (2013) – gerų aktorių Rimantės Valiukaitės, Ramūno Cicėno ir Giedriaus Savicko suvaidintą banalybių rinkinį – bei nedorus lietuvius erotomanus ir apsimetėlius Kūčių vakarą demaskuojančią Mario Martinsono 2011 m. „Tylią naktį“ (25 d. 01.10).

Skaityti toliau >>

Nr. 45 (1106), 2014-12-19 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Pabaigos šviesa

Krėsle prie televizoriaus

Ilgai buvusi pamiršta, paskutiniais XX a. dešimtmečiais Camille Claudel tapo romantiško mito apie pamišusius menininkus dalimi ir feminisčių įrodymu, kad moterys iš meno istorijos buvo trinamos. Prancūzų poeto, dramaturgo ir diplomato Paulio Claudelio vyresnioji sesuo Camille gimė 1864 metais. Ji buvo Auguste’o Rodino mokinė ir mylimoji, bet paliko jį po penkiolikos metų, kad pasišvęstų menui. Išsigandusi dailininkės keistenybių, 1913 m. šeima uždarė ją į vienuolių globojamą psichiatrinę ligoninę Prancūzijos Pietuose. Iš ten Claudel nebesugrįžo ir mirė nuo bado (kaip ir dauguma to meto panašių įstaigų gyventojų) 1943 metais. Dar gyva būdama palikta artimųjų, dailininkė nesulaukė jų dėmesio ir po mirties, todėl buvo palaidota bendrame kape. (Beje, kai Claudel atsidūrė gydykloje, Rodinas ėmėsi supirkinėti visas jos skulptūras.)

Skaityti toliau >>

Nr. 44 (1105), 2014-12-12 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Ieškant tapatybės

Krėsle prie televizoriaus

Rolandas Emmerichas kūrė filmus apie ateivius iš kosmoso („Žvaigždžių vartai“, „Nepriklausomybės diena“), klimato kaitą („Diena po rytojaus“), iš gelmių išlindusį monstrą („Godzila“), pasaulio pabaigą („2012“). Ko gero, ta pati masinė kultūra bei jos gerbėjai ir pašnibždėjo režisieriui sukurti „Anonimą“ (TV1, šįvakar, 5 d. 23.15). Juk ir juos domina ne vienam intelektualui iškilęs klausimas, kaip kažkoks beraščių tėvų sūnus, aktorius Williamas Shakespeare’as galėjo sukurti tokius šedevrus. Ar jis iš tikrųjų buvo genialus dramaturgas, ar už šios pavardės slepiasi kažkas kitas?

Emmerichas, kaip populiarių ir brangių filmų režisierius, atsisakė literatūrologų ir istorikų įrodymų ir pavertė filmą kažkuo, primenančiu „Delfi“ antraštes, pavyzdžiui, „Intymi moterų higiena: mitai ir faktai“ ar „Operai neabejingos garsenybės leido vakarą „Trubadūro“ premjeroje“. Ko gero, Emmerichui nėra didelio skirtumo, kas filmo herojus: Godzila, ateivis iš kosmoso ar Shakespeare’as, – visi jie vienodai žadina masinę vaizduotę, juolab kad poetas Edwardas de Vere (jam dažniausiai ir priskiriamas Williamo Shakespeare’o pseudonimas) karalienės Elžbietos I laikų Anglijoje jaučiasi lyg visai šiuolaikiškame politiniame gyvačių lizde. Poetą aristokratą suvaidinęs Rhysas Ifansas yra prisipažinęs, kad norėjo parodyti savo herojų seksualų („Davidas Bowie sutinka Karlą Lagerfeldą“).

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1104), 2014-12-05 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Filmai užsispyrėliams

Krėsle prie televizoriaus

Televizijose kaip ir kino teatre – dauguma filmų amerikietiški. Kitaip nei lietuviai, kurie komerciniu kinu laiko tik kvailus filmus kvailiems žiūrovams (nes yra įsitikinę, kad tokių – dauguma), amerikiečiai aštrias, socialines ir politines temas sugeba perkelti į filmus, kurių tikrai nepavadinsi arthouse. Tokie filmai vis primena apie vertybes ir moralines nuostatas, be kurių žmonės negalėtų gyventi. Šis amerikiečių kino užsispyrimas vertas pagarbos.

TV3 šįvakar (28 d. 22.40) primins Kathryn Bigelow filmą „Taikinys Nr. 1“ (2012) apie Osamos bin Ladeno paieškas, kurios sėkmingai baigėsi 2011-ųjų gegužę (beje, režisierė pranešė kursianti filmą vos po poros dienų). Didžiausio žmonijos priešo paieškų koordinatorė – trapi moteris Maja (Jessica Chastain). Teroristo paieškų operacija – visas moters gyvenimas, todėl ji nenori taikstytis su savo kolegomis – CŽV biurokratais, bet liudininkų kankinimas, regis, jai visai priimtinas, nes taip galima greičiau pasiekti rezultatą. Bigelow neidealizuoja specialiųjų tarnybų, bet karas yra karas. Kad galiausiai monstrą suranda moteris – taip pat svarbu, juk filmo herojai vyrai į Mają žiūri iš aukšto, kaip, matyt, į režisierę žiūrėjo Holivudo vyrai, kol ji gavo „Oskarą“.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1103), 2014-11-28 | Kinas | Rodo TV

Jonas Ūbis

Pasikalbėkite su šaldytuvu

Krėsle prie televizoriaus

Maisto gaminimo manija neaplenkė ir mūsų provincialios šalies, tačiau restoranų kritika kol kas smarkiai atsilieka. Lietuvių žiniasklaidoje, regis, karaliauja tik vienas nemandagus rašeiva. Tačiau jo pastabos ir internautų reakcija verčia prisiminti Stenfordo universiteto profesoriaus Dano Jurafsky knygą „Maisto kalba“ („The Language of Food. A Linguist reads the menu“). Mokslininkas kartu su kolegomis išanalizavo milijono kavinių ir restoranų lankytojų atsiliepimus internete ir priėjo tikrai įdomių išvadų visai ne apie maistą, o apie mus pačius. Neatsispyriau malonumui keliomis pasidalyti su Jumis, juolab kad šis internete paplitęs žanras man priminė sovietmečio maitinimo įstaigose ne kartą matytas skundų ir pageidavimų knygas. Nostalgija – galinga jėga, tai įrodo ir visąlaik atgal žiūrintis lietuvių politinis gyvenimas.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1102), 2014-11-21 | Kinas | Rodo TV

Autorius: Jonas Ūbis

Akims ir širdžiai

Kiti – tai mes

Drąsios ir žiaurios

Maži džiaugsmai

Šventės su filmais

Ieškant laimingų atradimų

Pabaigos šviesa

Ieškant tapatybės

Filmai užsispyrėliams

Pasikalbėkite su šaldytuvu